Realybės šou mirštančiame dvare

Gle­ba­vos dva­ras prie pat sie­nos su Lat­vi­ja, Pak­ruo­jo ra­jo­ne, šie­met pir­mą kar­tą įtrauk­tas į lan­ky­ti­nų vie­tų ži­ny­ną. Akis­ta­ta su nyks­tan­čiu kul­tū­ros pa­vel­du ir mirš­tan­čiu kai­mu – rea­ly­bė, ku­ri iki šiol tu­ris­tams ne­bu­vo rek­la­muo­ja­ma.

Gi­dai – dva­ro gy­ven­to­jai

Vieš­ke­liu iš Žei­me­lio iš­va­žia­vus link Gle­ba­vos dva­ro mo­bi­laus ry­šio ope­ra­to­rius ži­nu­te įspė­ja apie pa­sie­nio zo­no­je di­des­nius pa­slau­gų ta­ri­fus.

Be­maž už pen­kių ki­lo­met­rų nuo Žei­me­lio mies­te­lio – Lat­vi­ja ir tu­ris­tams siū­lo­mas lan­ky­ti Gle­ba­vos dva­ras – ant­ras sa­vo dy­džiu po Pak­ruo­jo dva­ro.

Jei ne su­va­ži­nė­tas ke­liu­kas į Gle­ba­vos par­ką, ma­ny­tum, kad ja­me esan­čiuo­se ak­me­ni­niuo­se XIX a. ak­mens mū­ro pa­sta­tuo­se jau se­niai nie­kas ne­be­gy­ve­na.

Pa­va­sa­rio ža­lu­ma už­sklei­dė griū­van­čius, kaž­ka­da di­din­go dva­ro sta­ti­nius. Jie lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka apau­gę pikt­žo­lėm, už­kal­to­mis du­ri­mis ir lan­gais, kai ku­rie – su­smu­ku­siais sto­gais.

Tik prie se­no­jo ku­me­ty­no pri­riš­tas šuo ir kai­miš­kos bui­ties ra­kan­dai ro­do: čia dar yra gy­ven­to­jų.

Ke­liu­kas at­si­re­mia į bu­vu­sią dva­ro ofi­ci­ną. Ant sie­nos prie pa­lik­tų at­ver­tų pa­sta­to du­rų ak­me­ny­je iš­kal­ta: „1851“.

Pa­si­bel­džiu į du­rų stak­tą. Ty­lu. Ap­link – nė gy­vos dva­sios.

Po kiek lai­ko pro bu­vu­sį cent­ri­nį dva­ro rū­mą, ku­ria­me po­ka­riu bu­vo Ge­ru­čių kai­mo pra­džios mo­kyk­la, atei­na du vy­riš­kiai.

Su­si­pa­žįs­tam: ofi­ci­no­je gy­ve­nan­tis 26-rių Al­vy­das Ta­mu­lio­nis ir jo kai­my­nas – už dva­ro Ge­ru­čių kai­mo lau­kuo­se sto­vin­čio mū­ri­nu­ko šei­mi­nin­kas Ri­man­tas Jo­ku­bai­tis. Jam – 69-eri.

Vy­rai nie­kur ne­sku­ba, jų ne­lau­kia jo­kie dar­bai. Jie at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie sa­vo gy­ve­ni­mą, mirš­tan­tį dva­rą ir nyks­tan­tį kai­mą.

Vie­nas ki­tą pa­pil­dy­da­mi, vy­rai pri­si­me­na iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mą dva­ro is­to­ri­ją, pa­sa­ko­ja apie čia gy­ve­nu­sius žmo­nes, vis daž­niau už­klys­tan­čius tu­ris­tus, kar­tą ma­ty­tus pa­sta­tų sa­vi­nin­kus bei „že­mės su de­tek­to­riais ty­ri­nė­to­jus“.

„Da­bar daž­niau at­va­žiuo­ja tu­ris­tai, bū­re­liais ir po vie­ną. Jie čia fil­muo­ja, fo­tog­ra­fuo­ja, kar­tais pra­šo apie dva­rą pa­pa­sa­ko­ti, su de­tek­to­riais ei­na ieš­ko­ti se­nie­nų. Čia par­ke yra pi­lia­kal­nis ir gy­ny­bi­nė sie­na nuo ka­rų su šve­dais lai­kų,“ – sa­ko Al­vy­das, pa­si­rū­pi­nęs nu­pjau­ti dil­gė­les bent ap­link pa­grin­di­nį ta­ką į par­ką.

Pa­sa­ko­ti dva­ro lan­ky­to­jams Al­vy­dui jau įpras­ta. Jis pa­si­da­li­ja ir sa­vo pri­si­mi­ni­mais iš vai­kys­tės: čia gy­ve­no daug žmo­nių, va­sa­rą at­va­žiuo­da­vo stu­den­tai, ant Berž­ta­lio kran­to kur­da­vo lau­žus, par­kas bū­da­vo pri­žiū­ri­mas ir nu­šie­nau­tas.

Tuo­met dva­ro prie­žiū­ra rū­pi­no­si Žei­me­lio že­mės ūkio bend­ro­vė.

Gy­ve­ni­mo už­ri­by­je

„Dva­re li­kom gy­ven­ti ke­tu­ri žmo­nės: ofi­ci­no­je – aš su tė­vu, o ku­me­ty­no pa­sta­te – Lai­mon­tas su žmo­na“, – apie dva­ro gy­ven­to­jus, iš­si­pir­ku­sius čia tu­rė­tą būs­tą, pa­sa­ko­ja Al­vy­das. – Prieš ge­rą de­šimt­me­tį čia gy­ve­no be­veik dvi­de­šimt žmo­nių, o po­ka­riu čia bu­vo pra­di­nė mo­kyk­la, iš Lat­vi­jos ir Žei­me­lio ap­lin­ki­nių kai­mų mo­kė­si apie ke­tu­rias de­šim­tis vai­kų, bu­vo ki­no sa­lė, mo­kyk­la tu­rė­jo mu­zie­jų“.

Vy­ras sa­ko, kad va­ka­rais dva­ro par­kas pa­kvip­da­vo švie­žiu pie­nu, o da­bar jau se­niai čia – nė vie­nos kar­vės.

„Kaip anks­čiau kai­mie­tis neiš­si­vers­da­vo be kar­vės, taip da­bar neap­siei­si be te­le­fo­no“, – laik­me­čio skir­tu­mus at­sklei­džia Al­vy­das ir paaiš­ki­na: “ In­ter­ne­tas, ry­šys su vi­su pa­sau­liu yra, o kar­vių ne­bė­ra“.

Trys iš ke­tu­rių dva­ro gy­ven­to­jų ne­tu­ri nuo­la­ti­nio dar­bo, ne­gau­na kad ir men­kų be­dar­bio pa­šal­pų, nė­ra so­cia­liai draus­ti. Tik Al­vy­do tė­vas gau­na se­nat­vės pen­si­ją.

Gle­ba­vos gy­ven­to­jai ver­čia­si at­si­tik­ti­niais dar­bais, mais­tui už­siau­gi­na dar­žo­vių, paukš­čių.

„Re­gist­ruo­tis dar­bo bir­žo­je nė­ra pra­smės. Dar­bo vis­tiek nė­ra“, – sa­ko Al­vy­das. – O jei ir už­si­re­gist­ruo­si, ta­da bus pro­ble­mų ga­vus pa­ja­mų iš trum­pa­lai­kio dar­bo“.

„Vals­ty­bė ne­si­rū­pi­na sa­vo žmo­nė­mis. Esa­me, kaip tas dva­ras, pa­lik­ti li­ki­mo va­liai. Aš per rin­ki­mus ir bal­suo­ti nei­nu“, – min­čių ne­sle­pia jau­nas vy­ras.

Al­vy­das da­bar gy­ve­na be pa­ja­mų ir be iš­lai­dų.

Kas pa­mir­šo Gle­ba­vą?

Lan­ky­ti­no dva­ro gi­do pa­rei­gų ėmę­sis Al­vy­das ne­kant­rau­ja pa­ro­dy­ti įsta­bios ar­chi­tek­tū­ros dva­ro so­dy­bos pa­sta­tus ir su kai­my­nu Ri­man­tu kvie­čia į par­ką.

Pikt­žo­lės vos ne iki juos­mens, to­dėl ei­na­me vo­re­le – vy­rai prie­ky­je vie­nas pa­skui ki­tą try­pia dil­gė­les.

Nuo Berž­ta­lio šlai­to at­si­ve­ria įspū­din­gas bra­vo­ro pa­sta­to skliau­tas.

„Par­ke Lai­mo­ntas bu­vo at­ka­sęs ąžuo­li­nius vamz­džius – vie­ti­nį van­den­tie­kį iš šal­ti­nio nu­ties­tą sker­sai upe­lio dug­nu į tą bra­vo­rą“, – ro­do Al­vy­das.

O Ri­man­tas jam pri­me­na: „Jei ne dil­gė­lės, pa­ro­dy­tu­me par­ko pa­kraš­ty­je nuo ka­rų su šve­dais iš­li­ku­sią gy­ny­bi­nę sie­ną. Par­ke yra ir pi­lia­kal­nis“, – mirš­tan­čio dva­ro įžy­my­bes var­di­ja vy­rai ir lenk­da­mi pirš­tus su­skai­čiuo­ja iš­li­ku­sius de­vy­nis dva­ro so­dy­bos pa­sta­tus, ar­ki­nį til­tą per upe­lį.

Al­vy­das sa­ko, kad nyks­tan­tis dva­ras su jo gy­ven­to­jais pri­si­me­na­mas be­veik prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus.

Ta­da po­li­ti­kai ir val­di­nin­kai pa­ža­da vie­šų­jų dar­bų par­kui tvar­ky­ti, pri­si­ža­da tų dar­bų duo­ti dva­ro gy­ven­to­jams. Ta­čiau rin­ki­mai praei­na ir po­li­ti­kai dva­rą ir ja­me li­ku­sius žmo­nes pa­mirš­ta.

„Gle­ba­vą ir Die­vas pa­mir­šo, ne­gi bus leis­ta dva­rui vi­siš­kai su­nyk­ti“, – sa­vo rū­pes­čiu da­li­ja­si Al­vy­das. – Ir dva­ro pa­sta­tų sa­vi­nin­kai čia yra bu­vę gal tik kar­tą“.

„Vie­nai kė­dai­nie­tei tė­vas pa­si­ra­šė pa­si­ža­dė­ji­mą, kad jei par­duos sa­vo bu­tą, tai tik jai. Bet ji nu­pir­ko ke­lis dva­ro pa­sta­tus už Berž­ta­lio, ša­lia ke­lio į Lat­vi­ją, už­ka­lė vi­sas an­gas ir ne­be­pa­si­ro­do“, – apie Kau­no ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos Kė­dai­nių sky­riaus vir­ši­nin­kės El­vy­ros Ki­sie­lie­nės vieš­na­gę pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Vy­ras pri­si­me­na ir ki­tą dva­ro pa­sta­tų sa­vi­nin­ką Čes­lo­vą Vy­tau­tą Kar­baus­kį.

„At­va­žia­vo, ap­žiū­rė­jo cent­ri­nį dva­ro rū­mą, pa­vaikš­čio­jo apie ki­tus pa­sta­tus ir iš­va­žia­vo. Taip ir li­ko­me ne­sup­ra­tę, ką šis po­nas ma­no apie dva­ro li­ki­mą,“ – sa­ko Al­vy­das.

„Ten toks už­kam­pis“

„Tą dva­rą gė­da žmo­nėms ro­dy­ti! Esu ten bu­vęs. Ir kas su­ma­nė jį įtrauk­ti į ži­ny­ną tu­ris­tams?“ ,– „Šiau­lių kraš­tui“ ste­bė­jo­si Ra­mū­nas Kar­baus­kis.

„Ats­ta­ty­ti tą dva­rą rei­ka­lin­gos mil­ži­niš­kos in­ves­ti­ci­jos. Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bė ga­lė­tų sa­ky­ti, pa­do­va­no­kit, ga­lė­tų pro­jek­ti­nė­mis lė­šo­mis, kaip Pak­ruo­jo dva­rui, pa­si­rū­pin­ti. Bet ne­ma­tau jo­kios ra­jo­no po­zi­ci­jos. Pak­ruo­jo sa­vi­val­dy­bei tik kiau­lių komp­lek­sus sta­ty­ti rū­pi“, – pik­ti­no­si R.Kar­baus­kis“.

Vers­li­nin­kas sa­ko, kad ūkiš­kai mąs­tant in­ves­tuo­ti į Gle­ba­vos dva­ro at­sta­ty­mą – nė­ra pra­smės.

„Ten jau toks už­kam­pis, nė­ra prie ko pri­si­riš­ti. O jei at­si­ras­tų toks žmo­gus, tai pir­miau­siai pa­si­do­mė­čiau, ar svei­kos psi­chi­kos“, – sa­kė vers­li­nin­kas.

Nuo­sa­vy­bė – ne prie­vo­lė

Kė­dai­nie­tė E.Ki­sie­lie­nė pri­si­pa­ži­no jau abe­jo­jan­ti, ar ver­tė­jo jai pirk­ti dva­ro pa­sta­tus ir puo­se­lė­ti vil­tis vi­sa komp­lek­są pri­kel­ti ant­ram gy­ve­ni­mui.

„Kal­bė­jau­si su po­nu Č.Kar­baus­kiu, ta­čiau klau­si­mas dėl kai ku­rių pa­sta­tų nuo­sa­vy­bės ne­si­spren­džia nie­kaip. Ne­ga­vau iš jo jo­kio at­sa­ky­mo“, – apie dva­ro pa­sta­tų sa­vi­nin­kų ne­su­si­kal­bė­ji­mą už­si­mi­nė po­nia E.Ki­sie­lie­nė. – Bū­tų ga­li­my­bė gau­ti pro­jek­ti­nių lė­šų, at­gai­vin­ti is­to­ri­ją su šve­dais, bet šian­dien ne­be­ga­li bū­ti tik­ras, ar at­gau­si, ką esi in­ves­ta­vęs“, – abe­jo­ja mo­te­ris.

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio ve­dė­jas Ry­tis Bud­rys „Šiau­lių kraš­tui" sa­ko, kad Gle­ba­vos dva­ras – dar ne pa­čio­je blo­giau­sio­je si­tua­ci­jo­je, pa­ly­gi­nti su ki­tais, pri­va­čion nuo­sa­vy­bėn ati­te­ku­siais dva­rais. Gle­ba­vo­je bent už­kal­ti lan­gai, dau­gu­ma pa­sta­tų dar su sto­gais.

„Jei sa­vi­nin­kas šne­ka, kad dva­rą tvar­ky­tų, bet tam ne­tu­ri pi­ni­gų, vi­sa­da pri­me­nu: Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je nuo­sa­vy­bės tu­rė­ji­mas – ne prie­vo­lė“, – sa­ko R.Bud­rys.

Janina VANSAUSKIENĖ