Nadežda Popova, kuri mirė sulaukusi 91 metų, priklausė Raudonosios Armijos moterų elitui. Popovą ir jos drauges vadino „naktinėmis raganomis“, kadangi jos skraidė bombonešiais ir dalyvavo oro mūšiuose per karą su Vokietija. Ji vienintelė iš jų tarpo, kuri buvo triskart apdovanota Tėvynės karo ordinu už narsą, rašo „telegraph.co.uk“ .
Skirtingai nei vyrų, moterų į kariuomenę Sovietų Sąjungoje nešaukdavo. Jos buvo savanorės.Tačiau po patirtų Raudonosios armijos pralaimėjimų 1941 metais moterys masiškai pradėtos šaukti į kariuomenę. Jos suvaidino tame kare labai svarbų vaidmenį. Per 8000 moterų dalyvavo žiauriose Stalingrado kautynėse.
1941 metų pabaigoje Stalinas pasirašė įsakymą dėl trijų moterų aviacijos pulkų suformavimo: naikintuvų, pikiruojančių bombonešių ir naktinių bombonešių. Per kitus ketverius metus šie pulkai atliko daugiau kaip 30000 kovinių skrydžių ir numetė 23000 tonų bombų. Nadežda Popova, kuriai tuo metu buvo 19 metų, tapo viena iš pirmųjų moterų, priimtų į 588-ojo naktinių bombonešių pulko gretas (vėliau jis buvo naujai pavadintas 46-uoju gvardijosTamanės naktinių bombonešių aviacijos pulku).
588-asis pulkas buvo prastai aprūpintas ir apginkluotas. Moterims išdavė padėvėtą vyrišką vasarinę uniformą, o skraidė jos Polikarpovo konstrukcijos visko regėjusiais trečiojo dešimtmečio lėktuvais „Po-2“. Šių dviviečių biplanų fiuzeliažas buvo fanerinis, iš viršaus aptrauktas audeklu, o prietaisai – patys primityviausi.
Radijo ryšio apskritai nebuvo. Aeronavigacijai naudotas tik chronometras ir žemėlapis. Lėktuvuose nebuvo jokių ginklų, parašiutų, jie galėjo paimti tik dvi bombas, todėl lakūnėms tekdavo atlikti po keletą kovinių skrydžių (Nadežda Popova vieną kartą atliko 18 skrydžių per vieną naktį). Grįžusios į aerodromą jos po sparnais vėl prisikabindavo dvi bombas ir skrisdavo vykdyti užduoties.
Kadangi lėktuvai buvo visiškai neapsaugoti, 588-ojo pulko lakūnės vykdyti užduoties skrisdavo tik naktį ir bombarduodavo vokiečių karinius įtvirtinimus, priešo užnugaryje esančias bazes ir sandėlius. Strateginiu požiūriu bombarduojami objektai didelės svarbos neturėjo, tačiau tokių antskrydžių psichologinis poveikis buvo didelis. Kadangi „Po-2“ buvo lengvas ir skrisdavo žemai, lakūnės dažnai praskrisdavo virš priešo radarų nepastebėtos. Jų taktika buvo tokia. Jos prisiartindavo per tam tikrą atstumą iki taikinio, o paskui išjungdavo variklius. Tada lėktuvas tyliai sklęsdavo, lakūnės numesdavo bombas, vėl įjungdavo variklius ir skrisdavo atgal. Vokiečiai vadino jas „Nachthexen“ („naktinėmis raganomis“), kadangi praskrendančių jų pilotuojamų lėktuvų garsas priminė šluotos keliamą garsą – „kaip raganos šluota naktį“. Buvo kalbama, kad „Luftwaffe“ lakūnams buvo pažadėtas Geležinis kyžius už numuštą „naktinę raganą“. Tam, kad galėtų išvengti vokiečių priešlėktuvinių pabūklų ugnies, 588-ojo pulko lakūnės naudojo tokią taktiką. Jos skrisdavo trise: dvi atlikdavo manevrą priešo dėmesiui nukreipti, jų lėktuvus vokiečiai „gaudė“ prožektoriais, o po to nuskrisdavo priešingomis kryptimis ir staigiais manevrais stengdavosi išvengti zenitinių pabūklų ugnies. Tuo tarpu trečiojo bombonešio lakūnė tyliai praskrisdavo tamsoje paskui savo kovos drauges ir numesdavo bombas ant taikinių. Tada sprukdavo ir prisijungdavo prie likusių. Po to lėktuvai susikeisdavo vietomis ir vėl viena skrisdavo bombarduoti taikinio – ir taip, kol numesdavo visas bombas. Norint atlikti klaidinantį manevrą, reikėjo turėti geležinius nervus, bet, kaip prisiminė N. Popova, „tai suveikdavo“.
Dažniausiai ji prisimindavo, kaip buvo šalta. „Kada pūsdavo stiprus vėjas, jis mėtydavo lėktuvą į šalis. Žiemą, kai išsikišusi pažiūrėdavai žemyn, kad geriau įžiūrėtum taikinį, apšaldavai, kojos kerziniuose batuose labai šalo, bet mes ir toliau skraidėme“. Baimei laiko nebuvo. „Reikėjo susikoncentruoti į taikinį ir galvoti, kaip jį subombarduoti. Laiko emocijoms nelikdavo... Tas, kurios išsigąsdavo, numušdavo, ir jos gyvos sudegdavo lėktuvuose, kadangi parašiutų nebuvo“.
N. Popova prisiminė vieną ypatingai sunkią užduotį, kada, subombardavusi šaudmenų sandėlį, atsidūrė kryžminėje prožektorių šviesoje. „Aš atlikau manevrą, ir staiga pamačiau, kaip jie nusitaikė į kitą lėktuvą, skridusį paskui mane. Pakilo priešo lėktuvai ir jį numušė – jis užsidegė ir nukrito. Tai buvo vienas. Paskui aš pasukau galvą ir pamačiau antrą liepsnose skendintį lėktuvą. O paskui danguje lyg fakelas užsiliepsnojo trečioji mašina. Kol aš grįžau, sudegė keturi mūsų lėktuvai, o juose gyvos sudegė aštuonios mūsų mergaitės... Koks košmaras, vargšės merginos, mano draugės, dar tik vakar mes kartu miegojome ant vienų gultų“.
N. Popova, kuriai buvo suteiktas papulkininkės (pulkininkės leitenantės) karinis laipsnis, buvo viena iš geriausių 588-ojo pulko lakūnių – ir viena iš tų, kurioms geriausiai sekėsi. Ji atliko 852 kovinius skrydžius, dalyvavo karinėse operacijose Ukrainoje, Rostovo prie Dono apylinkėse, Šiaurės Kaukaze prie Grozno, virš Novorosijsko, Sevastopolio, Minsko, Varšuvos ir Berlyno. Keletą kartų jos lėktuvas buvo pašautas ir ne kartą jai teko priverstinai leistis. Bet kiekvieną sykį N. Popova sugrįždavo sveika gyva. O vieną kartą jai nutiko romantiška istorija.
Kada 1942 metų liepą N. Popovos lėktuvas Šiaurės Kaukaze buvo pašautas, ji prisijungė prie besitraukiančios armijos dalinių, kad galėtų sugrįžti į pulką, ir susipažino su kitu lakūnu, Semionu Charlamovu, kurio lėktuvas taip pat buvo pašautas mūšio metu. Visa jo galva buvo apibintuota, pro tvarsčius matėsi tik akys, bet jis žavėjo merginą savo sąmoju. Per karą jie paskui buvo susitikę ne kartą, ir 1945 metų vasarį abu tapo Sovietų Sąjungos didvyriais, kada šis vardas abiems buvo suteiktas vienu įsakymu. Karo pabaigoje, pasiekę Berlyną, lakūnai užrašė savo vardus ant Reichstago sienos. Netrukus po to jie susituokė ir gyveno iki pat Semiono mirties 1990 metais.
Geležinkeliečio duktė Nadežda Popova gimė 1921 metų gruodžio 17 dieną Šabanovkos (dabar Dolgoje) kaime, o augo ir mokėsi Donecke (Ukraina).
Ji nusprendė tapti lakūne dar vaikystėje, kada netoli jos namų nutūpė lėktuvas ir iš jo išlipo lakūnas. „Aš tada pagalvojau: Viešpatie! Jis paprastas žmogus! Mes čiupinėjome lėktuvo sparnus, odinę jo striukę … o aš maniau, kad jie kažkokie Herakliai. O paskui aš pagalvojau, kad bus puiku, jei aš išmoksiu skraidyti – kaip paukštė“.
Kai Nadeždai buvo 15 metų, ji pradėjo lankyti aeroklubą. 1937 metais, būdama 16 metų, ji atliko savo pirmąjį šuolį su parašiutu ir pirmą savarankišką skrydį. Paskui išvyko mokytis į Chersono aviacijos mokyklą ir tapo lakūne instruktore.
Mergina nusprendė pasiprašyti savanore bombonešio lakūne į frontą, kai jos namus užėmė puolantys vokiečiai, o brolis Leonidas žuvo mūšyje. „Jam buvo 20 metų, ir jis buvo niekada nebučiavęs merginos, - prisiminė ji. – Mama raudojo ir sakė: „Tegu būna prakeiktas tas Hitleris“. Aš mačiau, kaip vokiečių lėktuvai skrisdavo virš mūsų kelių, kuriais traukė mūsų pabėgėliai, palikę savuosius namus, kaip šaudė į juos iš kulkosvaidžių. Jie susprogdino mūsų mokyklą“. Po karo ji vėl pradėjo dirbti lakūne instruktore.
Be kitų apdovanojimų N. Popova gavo Garbės ordiną, Draugystės ordiną, Lenino ordiną, a o taip pat tris Raudonosios vėliavos ordinus.
Ji paliko sūnų, kuris tarnauja Baltarusijoje, yra šios šalies KOP generolas.
Nadežda Popova gimė 1921 metų gruodžio 17 dieną , mirė 2013 metų liepos 8 dieną.
