Po didelio atgarsio sulaukusios Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono (Deivido Kamerono) kalbos Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurent‘as Fabiusas (Loranas Fabiusas) akcentavo, kad Britanijos išėjimui iš ES Prancūzija nutiestų raudoną kilimą. Tai, matyt, logiškiausias atsakymas, kokį Prancūzijos ministras galėjo mesti „išsišokėliams“ britams. Prancūzija ir Vokietija oficialiai nedžiūgauja, kalbėdamos apie tokį scenarijų, tačiau galime spėti, kad ne vienam proeuropietiškam politikui projektuoti ES be Didžiosios Britanijos turėtų būti smagus ir malonumą keliantis užsiėmimas. Kontinentinė Europa yra pakankamai proeuropietiška tiek politinio elito, tiek ir masių atžvilgiu. Geopolitinė orientacija ES integracijos klausimu yra gana stabili nepaisant kelių Prancūzijos ar Olandijos pasakytų „ne“ ar kartais ne visada idealiai sutampančių elito ir visuomenės pozicijų. Žodžiu, visa tai, kas jau yra Europoje sukurta, nemaža dalimi priklauso kaip tik nuo kontinentinės Europos bei nuo joje brandintos ir, nebijokime teigti, plačiąsias mases ir elitus subordinavusios (pan)europietiškos geopolitikos. O integracijos spartinimo ir palaikymo iniciatyvų iš Jungtinės Karalystės nebuvo daug. Akivaizdu, kad, žvelgiant į sudėtingą ir painią ES integracijos istoriją, Didžioji Britanija nebuvo ta valstybė, kuri stengėsi procesą palengvinti, o ką jau kalbėti apie integracijos greitinimą ir stiprinimą.
Pagal tai Europos Sąjungoje galime išskirti dvi svarbias valstybių kategorijas: pirmoji – valstybės, kurios yra ES integracijos avangarde, antroji – valstybės, kurios įsitaisiusios integracijos ariergarde. Pirmosios kategorijos valstybių strateginiuose dokumentuose ir politiniuose veiksmuose ES integracijos siekis labai jaučiamas. Nacionalinius interesus šios valstybės stengiasi įgyvendinti sąveikaudamos su ES struktūromis ir visomis ES narėmis. Pavyzdžiui, įvairiuose Lietuvos strateginiuose dokumentuose yra aiškiai pabrėžiamas siekis kuo giliau integruotis į ES ir atitinkamai palaikyti kuo tvirtesnę integracijos tendenciją. ES integracijos palaikymas ir stiprinimas tapo mūsų valstybės nacionaliniu interesu. Tačiau, matyt, tokia pozicija atsispindi tik de jure. De facto Lietuva renkasi sektorius, kuriuose integruosis, pavyzdžiui, energetika, transportas, finansai, o į kai kuriuos žvelgia skeptiškai, pavyzdžiui, į gynybinę ES integraciją. Taigi Lietuva, kaip ir kitos Naujosios Europos valstybės, nediktuoja integracijos madų, tačiau pačią integracinę tendenciją, ateinančią daugiausia iš avangardinių Prancūzijos ir Vokietijos, daugiau mažiau palaiko ir remia. Galbūt su tam tikra išlyga galime išskirti Čekiją, kurioje kandidatai į prezidento postą, pirmą kartą renkami visuotiniu balsavimu, neįprastai rimtai kalbėjo apie Europos federaciją.
Prie kurios kategorijos priskirti Didžiąją Britaniją? Vertinant iki tol valdžioje buvusių leiboristų, kurie ES atžvilgiu buvo mažesni euroskeptikai nei konservatoriai, valdymą, galbūt britus būtų galima traktuoti kaip integracinio ariergardo atstovus. Tačiau žvelgiant į pastarųjų kelerių metų formuojamą britų poziciją – Jungtinė Karalystė tampa labiau integraciniu trukdžiu ir taip grįžta prie tradicinių XVI amžiuje Vestfalijos sutartimis įprasmintų vertybių, pagal kurias valstybės savo teritorijoje turi būti visiškai nepriklausomos ir nepripažįstančios jokios kitos pasaulietinės valdžios. Tokiu atveju britų užsienio politika yra galių balanso ir raison d‘État politika, o Europos Sąjunga – arena, kurią būtina apsaugoti nuo vieningo galios centro susiformavimo. Trumpiau tariant, britų nacionalinis interesas yra pagrįstas siekiu išbalansuoti kontinento jėgas taip, kad žemynas netaptų suvienytas „po viena vėliava“. Taigi geostrategiškai Didžioji Britanija nėra Europa, Didžioji Britanija – tai Sala, kurios nacionaliniai interesai sunkiai suderinami su kontinentinių valstybių interesais.
Visa tai iliustruoja ne tik gana radikalus ir dideles emocijas (ne tik britams) keliantis premjero pasisakymas apie būtinybę susigrąžinti Briuseliui perduotas galias, bet ir nemažai veiksmų iki tol: siekimas apkarpyti formuojamą ES biudžetą, procesų euro zonai stabilizuoti stabdymas, priešinimasis gilesnei ES valstybių finansinių struktūrų integracijai, taip pat ankstesni Londono sprendimai nesijungti į Šengeno erdvę ar euro zoną. Kita vertus, D. Camerono kalboje išdėstytą strategiją, jei jos nelaikysime tik elementariu siekiu kurstyti euroskepticizmą žemyne, galime vertinti ir kaip konstruktyvų (eurooptimistine prasme) žingsnį: atsitraukti nuo galių balansavimo strategijos ir leisti Briuseliui (be Londono kišimosi) vykdyti greitesnę ir gilesnę integraciją. Tačiau vargu ar D. Cameronas kalbėdamas galvojo apie tai.
Taigi, ar iš tikrųjų galimas britų pasitraukimas iš ES atneš katastrofiškų padarinių Europos Sąjungai? Žinoma, pasitraukus vienai galingiausių Sąjungos valstybių, Briuselis netektų dalies politinio ir ekonominio svorio. Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad tokiu atveju ES atsidurtų dar gilesnėje periferijoje. Tačiau, kita vertus, be Londono Paryžiui ir Berlynui būtų daug lengviau spartinti politinę, ekonominę ir gynybinę ES integraciją. Pastarajai, ne paslaptis, Jungtinė Karalystė priešinasi labiausiai. Juk vis didėjanti ES slinktis pasaulio periferijos link ir yra lemta geopolitiškai nesubjektiškos ir geostrategiškai neoptimalios ES struktūros.
Su britų išėjimu taip pat sumažėtų ir JAV įtaką Senajam žemynui. Kadangi laviruoti tarp JAV, NATO ir ES branduolio valstybių taptų sunkiau, atitinkamai turėtų keistis ir Naujosios Europos valstybių proamerikietiški politiniai kursai. Tokie geostrateginiai pokyčiai žemyne galėtų suteikti didesnę inerciją integraciniams procesams įvairiuose sektoriuose ir atitinkamai sukurti prielaidas tobulinti ES valdymo struktūrą, dar daugiau galių perduodant Briuseliui. Tad britų pasitraukimas nebūtinai lemtų ES pasinėrimą į gilesnę periferiją. Galima galvoti ir apie visiškai priešingą procesą.
Paradoksalus momentas, kad D. Cameronas, argumentuodamas savo pasiryžimą trauktis iš ES, teigia, jog viena pagrindinių to priežasčių yra ne tik susidariusi nekonkurencinga atmosfera Bendrijoje, bet ir pats ES sistemos pobūdis, ES piliečius laikantis toli nuo Briuselyje vykdomos politikos. Iš esmės ES nekonkurencingumą ir „netobulai“ veikiančią politinę sistemą galime laikyti problemomis, kurios tarpusavyje labai susijusios: gerai funkcionuojanti politinė sistema laiduoja ekonominę sėkmę. Tačiau ar galima reikalauti iš Briuselio didesnio priartėjimo prie žmonių, jei pačią ES norima išlaikyti tik kaip įrankį ekonominiams valstybių santykiams palengvinti ir reguliuoti? Juk politinis reprezentatyvumas ir atskaitingumas yra vakarietiškos demokratinės nacionalinės valstybės prerogatyva. Ekonominiam blokui jis nebūdingas. Taigi britų spekuliavimas šiuo klausimu yra nenuoseklus, nes Briuselį prie žmonių priartinti galima tik dar giliau integruojantis ir federalizuojant Europos Sąjungą. Tad išeitų, kad D. Camerono norui spręsti ES struktūros problemą labiau pasitarnautų euroskeptiškų britų pasitraukimas nei tolesnis įvairių integracinių projektų stabdymas išliekant Sąjungoje.
Žodžiu, ES demokratinio deficito ir ES valdymo struktūros problemą, nesugriaunant pačios Europos Sąjungos, galima spręsti tik per dar gilesnę integraciją. Ekonominių ir pirmiausia euro zonos nesėkmių išvengti bus galima einant lygiai tokiu pačiu keliu. Taigi galime pasvarstyti: ar britų pasitraukimas – tai vien politinio ir ekonominio svorio netekimas, ar labiau balasto išmetimas siekiant pagreitinti integracinius procesus ir taip įveikti Europos nekonkurencingumo problemą? Jau anksčiau geopolitika.lt rašė, kad ES ateitis priklausys nuo to, kaip valstybės narės sugebės ryžtingai veikti reformuodamos ES valdymo struktūrą (http://www.geopolitika.lt/?artc=4205). Bet kokios nacionalinių valstybių apeliacijos į galių susigrąžinimą iš Briuselio yra nenuoseklus žingsnis atgal ir bėgimas nuo pačios problemos.
Tad, remiantis Europos politikų komentarais, D. Camerono kalbą galime vertinti kaip pačią blogiausią kada nors jo pasakytą kalbą. Jau nesvarstydami klausimo, ko šioje kalboje daugiau – britų nacionalinių ar siaurų D. Camerono partijos interesų, galime tik numanyti, kad svarbiausia Londono sąjungininkė – JAV – Camerono siekių tikrai nepasveikins. Šių siekių nepasveikino ir Britanijos verslininkai, išsigandę, kad gali netekti priėjimo prie gyvybiškai svarbių žemyno rinkų. Dar šiek tiek anksčiau pasirodę svarstymai atgaivinti Britų Sandraugos idėją, kaip tam tikrą alternatyvą ES, per silpni įtikinti besinaudojančius Briuselio teikiamais ekonominiais ir finansiniais pranašumais. Pagaliau, pasitraukęs iš ES Londonas netektų galimybės stabdyti integracinius procesus, kuriuos inspiruoja ir ateityje inspiruos kontinentinės valstybės. O jei britams pasitraukus Škotija įgytų siekiamą nepriklausomybę, Londonas netektų ir galios stabdyti naujos valstybės intencijas tapti ES nare ir taip įgyti politinio ir ekonominio spaudimo svertų. Galiausiai Britanija, perfrazuojant Nyderlandų premjero žodžius, taptų dar mažesne sala Atlanto vandenyne. Tad vargu ar galime teigti, kad tokie Britanijos grasinimai yra grasinimai Europos Sąjungai.
Kaip ten bebūtų, ši daug dėmesio sulaukusi žinia iš Anglijos gali tapti puikiu pretekstu permąstyti ne tik visą ES politinę ir ekonominę sistemą, bet ir ES paskirtį ar valstybių narių požiūrį į ją. Kaip jau minėta anksčiau, Lietuva, strateginiuose dokumentuose prisistatydama kaip proeuropietiška valstybė ir pasisakydama už tvirtesnę ir gilesnę integraciją, Londono akibrokštą vertina ne Europos integracijos, o Europos ir JAV santykių kontekste. Britų pasitraukimas Lietuvos politikus pirmiausia baugina tuo, kad gali sumažėti JAV (valstybės, prieštaraujančios ES geopolitiniam savarankiškumui) įtaka Briuselyje. Galbūt tai valstybės geostrateginio nelankstumo ir vienpusiškumo pasekmė? Net akademiniu lygmeniu alternatyviai, ne JAV interesams subordinuotai, užsienio politikai nesant populiariai, kalbėti apie kitokias aptariamų įvykių reakcijas, pavyzdžiui, pagelbėti L. Fabiusui išeinantiems britams „tiesti raudoną kilimą“, yra sunku. Tad visai nenuostabu, kad mūsų proeuropietiškumas yra fragmentiškas ir šiek tiek negrynas. Tik taip galima paaiškinti, kodėl dėl D. Camerono kalbos kilusi baimė atitolti nuo JAV yra sureikšminama, o nacionalistiniai ir ES vertybes kvestionuojantys Vengrijos premjero V. Orbano veiksmai – sveikinami ir palaikomi.
