Ar autorė tikėjosi tokio sėkmingo debiuto ir pripažinimo? Kokios istorijos Vitaliją supa kasdienybėje? Koks jos santykis su literatūra, vaikiškomis pasakomis asmeniniame gyvenime? Apie tai ir dar daugiau sutiko papasakoti pati knygos autorė V. Lapina.
– Jūs esate teisininkė, rašote scenarijus, knygas, domitės filmais – užsiimate ne viena veikla, kuri reikalauja laiko ir dėmesio, be to, esate mama. Kaip spėjate viską suderinti?
– Nespėju. „Neįmanoma vienam žmogui tiek visur dalyvauti“, – pagalvoju kartais ir vėl krentu į savo darbų-malonumų karuselę. Savo įgimtos melagės ir grafomanės natūrą slepiu istorijose, pasakėlėse, scenarijuose. Manau, kad kažkuria prasme esu laimės nešta ir nepamesta, nes man daug ką daryti yra malonu ir įdomu. O kai malonu, to jau nebegalima vadinti darbu.
– Kaip atsipalaiduojate nuo kasdieninių darbų, kokį laisvalaikio praleidimo būdą dažniausiai renkatės?
– Ramybė. Didžiausias mano deficitas ir poreikis – ramybė. Tad ir poilsiui, laisvalaikiui ieškau atskirties, išėjimo iš būrio ir šurmulio. Leidžiu sau nerti į Rusnės pamario pievas, atradau malonumą išeiti anksti ryte su fotoaparatu ir tiesiog vaikščioti po salą. Kiek visko gali pamatyti: stirnų bandą, laukinių žąsų būrį, aptikti tingiai snūduriuojančią gervę, apsimiegojusį zuikį, ar vis dar medžioklės nuotykius išgyvenančią lapę. Mirsiu nepamiršiu, kaip vieną stirniną ganiau veik penkis kilometrus, tik nusitaikau „šaut“, o jis šast ir pabėga kelioliką metrų į priekį. Jis bėga, o aš tai slenku. Galiausiai jau nebežinojau, kuris kurį „gano“.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado kūryba, rašymas?
– Visai netyčia, o gal tyčia. Juk niekas nenutinka šiaip sau. Dar mokykloje bandžiau rašinėt, tik gal reikiamo postūmio nebuvo, krypties. O paskui gera draugė Daiva (ji gali drąsiai vadintis mano kūrybine krikštamote), paprašė, veik privertė parašyti jos Rusnės salos teatrui pjesę. Mat jai labai patiko mano laiškai. Nuo tada viskas užliūliavo, sujudėjo. Pjesė, scenarijai, knyga vaikams, šioks toks režisūrinis darbelis. O kiek dar planų planelių galvoj dūzgia...
– Teisininkės darbas ir vaikų literatūra –gana skirtingos sritys, kaip jos abi Jumyse telpa?
– Žmogus yra beribis, jame telpa ir cukruotas ledinukas, ir aitrus troškinys... Tad teisė ir rašymas manyje tikrai nesipeša, abi sritys palaimingai tabaluoja kojytėmis tupėdamos ant savo šakelių. Tokie virsmai, kai dieną gali būti rimta teisininkė, o vakare –lengvai padykusi rašytoja, net naudingi. Pats sau niekada neatsibosi, svarbu, kad aplinkiniai atlaikytų.
– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado Kiukis, kur su juo susipažinote? Kaip Kiukis atsirado Jūsų knygoje?
– Tikrasis Kiukis mano gyvenime atsirado daugiau nei prieš dešimt metų, tai jis vėliau su šakaliuku ir mušė per nugarą, kad netingėčiau ir sudėčiau visas istorijas į knygelę vaikams. Radau jį Vilniuje, įsidėjau į kišenę ir parsivežiau namo, į Mažeikius, dar iki dukrai gimstant. Čia taip juokaujant. O jei rimtai, knygelė ir personažas gimė iš begalinio tingėjimo užsidegti šviesą, pasiimti knygą ir paskaityti dukrai labanaktuko pasakėlę. Juk daug patogiau gulėti tamsoje ir pasakoti, pasakoti iki kol išgirsti palaimingą ramų alsavimą. Tik, tiesą sakant, vėliau tekdavo už tą savo tingėjimą atsiimti, kai dukra paprašydavo dar kartą papasakoti, apie Kiukį ir elektros bobą. „Vajėzus Marija“, – galvoji, o ką aš ten sakiau? Teko pradėt užsirašinėt. Kaip ten sako patarlė, tingus dukart moka? O ne, greičiausiai skūpus, bet tingiam irgi panašiai nutinka.
– Koks tai veikėjas? Kaip galėtumėte trumpai apibūdinti pagrindinius Kiukio bruožus?
– Manau, kad bereikalinga pasakoti, koks tas Kiukis. Jis yra lygiai toks, koks aprašytas knygelėje. Tad reikia tik ją paimti į rankas ir paskaityti.
– Kokiam skaitytojui rašėte šią knygą? Ar ji skirta tik vaikams?
– Pirmiausia rašiau sau, kad neišklysčiau iš kelio dukrai paprašius pakartoti. Keista, kad rašiau vaikams, bet ją su malonumu suskaitė daug mano draugų. Kiekvienas randa vietų, kur save, savo ar vaikų eibes gali prisiminti.
– Ką manote apie šiuolaikinę vaikų literatūrą, kokia ji Jums atrodo?
– Labai gaila, kad tokioje krūvoje vaikiškos, ir ne tik, literatūros mažai tikrai gero ir pagaulaus teksto. Man iš tiesų graudoka matyti adaptuotus pasakų leidimus (suprask jos ten lengvesnio teksto ir turinio), istorijas, kurių ilgiausias sakinys iš keturių žodžių. Pastebėjot, kad dabar daug populiarių knygų „rašo“ dailininkai? Tad tikrai labai vertinu mūsų rašytojų parašytas (kalbu ne apie nupieštas) knygas, jose dar nėra to produktyvaus kapitalizmo prieskonio ir lėkšto holivudinio blizgesio. Tiesa, ne visose. Man nežavu, kai apsiseilėjusi penkiametė čypia grąžydama mažytes rankeles klausydama kaip mama skaito: „Arielė atsiduso. Ji ilgėjosi savo princo“. Taip formuojami stereotipai, taip auga šiuolaikinės tuštutės. Pagalvojau, kad gal kiek piktokai pasisakiau ir nuvažiavau nuo klausimo į lankas, bet užtat dėjau „nuo dūšios“ (šypsosi).
– Kaip manote, ar vaikams svarbu rasti kitus vaikus, kaip veikėjus, (su kuriais, galbūt galėtų susitapatinti) literatūroje?
– Tikriausiai svarbu, prisimenu save ir savo skaitytas knygas. Iš tiesų visada įsijauti ir įsigyveni į kažkurio ir nebūtinai žmogiškojo personažo vaidmenį. Dažniausiai juk tai būna tas pats pats drąsiausias, gražiausias ir draugiškiausias.
– Beje, kokias pasakas Jūs labiausiai mėgote vaikystėje, o gal dar ir dabar dažnai prisimenate?
– Buvau vaikas, kuris skaitė viską, kas pakliūdavo po ranka – istorijas, pasakas, apysakaites. Mylėjau ir žavėjausi Petkevičiaus Kodėlčiumi, skaičiau daugybę kartų, o štai Sieksnį, sprindžio vaiką atsiversdavau tik tada, kai norėdavau pabijoti. Žiūrėdavau paveikslėlius ir baisėdavausi, kol prisibaisėdavau galutinai. O perskaičiau ją tik tada, kai dukrai pradėjau skaityt, parsivežiau iš savo mamos ir skaičiau. Būtinai turiu paminėti Lindgren – vaikystėje Broliai Liūtaširdžiai paliko didžiulį įspūdį, ir Haufo pasakos, tokios anuometinės siaubo pasakėlės.
– Jūs pati esate mama, sekate pasakas savo dukrai. Kaip manote, ar šiais laikais tokias sekamas pasakas vis dažniau pakeičia televizija, animaciniai filmukai ir pan.?
– Dukra išaugo iš pasakų, dabar jau pasakoju istorijas (šypsosi). Ir užsirašinėju. Tikiuosi, kad sukris į naują knygą. Bet atsakant į klausimą apie tai, kiek pasakos gali būti keičiamos „sintetika“, ir atsakau, kad tai – „sintetika“. Garsas iš televizoriaus ar bet kokio kito medijos grotuvo ir tėra negyvas garsas, vaizdas. Nebelieka tų jautrių pasikuždėjimų tamsoje, dėliojimo kartu veikėjų charakterių, elgesio. Tai juk būvis kartu, kurio medijos niekada nepakeis.
– Kas Jums yra gera literatūra? Gal galėtumėte paminėti mėgstamiausias savo knygas?
– Bijau kažko nepastebėti, nepaminėti, praleisti. Šiame laikotarpyje išgyvenu didžiulę gėdą, kad taip ilgai nemačiau lietuvių autorių, tad dabar laisvalaikiu tiesiog ryte ryju juos (kiek turiu dar to laisvo laiko). Sabaliauskaitės abi Silvos – tai kažkas tokio mūsų literatūroje, iš tikrųjų, privertė aiktelėti. Giedra Radvilavičiūtė atėjo į mano namus kiek anksčiau nei Sabaliauskaitė vienos draugės dėka. Skaičiau ir tirpau iš malonumo. Sigitas Parulskis. Grandai! Ant stalo netikėtai prigulė ir A. Urbonavičiūtės „Cukruota žuvis“. Tikiuos greitu laiku „paragaut".
– Kiukis ir Jūsų dukra Luka. Kodėl nekeitėte savo dukrytės vardo knygoje? Juk dauguma autorių mėgsta keisti vardus, išlaikyti paslaptingumą ir pan.
– Nežinau, kiek ten mano Lukos. Pajuokaudama pasakojau Lukai apie Luką, taip ir liko. Kaip pasakojau, taip ir užrašiau. Keistai išėjo tik tai, kad iliustratorė paskaičiusi rankraštį nupiešė knygos Luką kažkiek panašią į mano Luką.
– Beje, labai smalsu, ar Kiukio personažas realiame gyvenime yra kažkieno metafora. Kas Jums yra Kiukis?
– Kiukis buvo tikras žmogus, kažkiek pasišiaušęs, kažkiek išsiblaškęs, kažkiek juokingas ir labai geras, bet kartais prisidirbantis, kaip ir visi mes. Visai neseniai radau nuotrauką, ant kurios jis pasirašęs „Kiukis – parazitas“. Va, ir šekit, kad norit (šypsosi). Gaila, kad tikrasis Kiukis jau nebegavo pačiupinėt knygelės. Tik nesakykit to vaikams. Nes tas pasišiaušėlis iš knygos juk gyvas ir rengiasi keliaut prie jūros.
– Jūsų knyga nominuota „Metų knygos rinkimuose“ vaikų knygų kategorijoje. Ar tikėjotės tokio įvertinimo?
– Kiekvienas kažką darydamas, manau, tikisi būti pastebėtas. Aš norėjau, kad Kiukis būtų pastebėtas. VAIKŲ! Jų tėvelių. Bet ačiū ir komisijai, nes tai didžiulė garbė.
– Kaip šiuo metu gyvena Luka? Gal sulauksime pirmosios knygos tęsinio?
– Luka jau antrokė. Džiugus ir geras vaikas. Labai nuoširdus... O knygelės tęsinys guli kažkur pradėtas, jei kam prireiks – atrasiu.
Parengė Lina Sabaitytė
