Atiduoti į rankas
Perskaitykite liūdną postą, kad apsaugotume savo brangiausią pasaulyje turtą
Šiandien norėjau parašyti, kaip myliu savo draugus, ir kokie jie nerealūs, ir koks nerealus yra Algis ir jo grupė „Kiti kambariai“. Ir koks nuostabus man gimtadieniui dovanotas masažas, nes per valandą prikūriau visko daugiau nei savaitę sėdėdama prie stalo.
Bet atsiųsta žinutė apie tragediją baseine supurtė visas mano mintis. Eidama link mašinos verkiau.
Ne verkiau, o blioviau.
Paula tame pačiame baseine beveik trečius metus lanko plaukimo treniruotes. Taip, tame giliame baseine nuo penkerių metų, bet su visomis saugumo priemonėmis. Nebuvau pastebėjusi jokių blogų ženklų.
Tik gerus – ji išmoko taip plaukti, kad nebijotų Atlanto vandenyno. Nė vienas iš mūsų dar nežinome tos siaubingos nelaimės priežasčių. Kaip supratau, susimovė gelbėtojai, turėję stebėti kiekvieną įtartiną judesį.
Niekas baisios esmės nebepakeis.
Ilgai sėdėjau mašinoje, kol nustojau verkti, kad galėčiau vairuoti. Mes įpratę saugoti turtą, piniginę nuo vagių, bet labiausiai turime būti įpratę saugoti savo vaikus.
Vieni sako, kad per daug saugoti vaikus nesveika, nes mus gi išleisdavo į pasaulį su raktu ant kaklo, ir nieko neatsitikdavo. Bet tas pasaulis buvo kitoks.
Kiti dabar bijo saugoti per mažai. Bet „atiduok vaiką į rankas“ sistema, kuri veikia Paulos lankomoje mokykloje Ispanijoje ir Karalienės Mortos mokykloje Lietuvoje (greičiausiai ir daug kur kitur) privalomai reikalinga visur Lietuvoje. Ir dar - ar būsit pavargę, tingintys, pasikėlę, nusileidę, mažai uždirbantys ar daug stresuojantys - stebėkit visus vaikus, kurie aplink jus. Maža kas. Vaikučiams visko nutinka.
Kas pažįstate tą šeimą – kalbėkite, skambinkite, klausykite ašarų, guoskite, kiek jėgos leis. Pasiimkite laisvą darbo dieną. Darbas nenumirs.
Būkite šalia.
Baisioje nelaimėje reikia daug draugų.
