Ieva Krivickaitė, Eglė Kačkutė, LRT radijo laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt
„Galvoju, kad ir literatūroje, ir gyvenime drąsa reiškia tą patį – tai išdrįsti, nebijoti viešai būti tuo, kas esi“, – sako savo homoseksualumo neslepianti amerikiečių poetė, eseistė, romanistė, pankroko ir performanso menininkė prof. Eileen Myles, jau antrąsyk dalyvaujanti Vilniaus „Vasaros literatūros seminaruose“ ir savo kūrybą pristatysianti „Baltic Pride 2013“ kultūrinės programos dalyje.
„Kai žmogus patenka į kokią nors kategoriją, tai iškart skaitytojams signalas jo neskaityti. Todėl aš stengiuosi sutrikdyti skaitytoją, stengiuosi rašyti ir apie homoseksualumą, bet ne tik apie tai. O tai, kad mane pakvietė į „Baltic Pride“, yra labai malonu. Manau, kad tai prideda kažką ypatingo mano kelionei į Vilnių ir kažką atneša ir „Vasaros literatūros seminarams“, – teigia E. Myles. Jos manymu, tokie renginiai kaip „Baltic Pride“ yra svarbūs, nes tai, kas nematoma, padaro matomą. E. Myles antrina ir kita „Vasaros literatūros seminarų“ viešnia – poetė, dramaturgė ir vertėja Ariana Reines, pasak kurios, tiesų sakymas viešai ir apskritai poezija yra nematomo pavertimas į matomą.
– Eileen, skaitysite Vilniuje vykstančiuose „Baltic Pride“ renginiuose. Kaip manote, kuo toks renginys svarbus? Kuo „Baltic Pride“ skiriasi nuo panašių renginių JAV?
E. Myles: Manau, kad tokie renginiai labai svarbūs, nes jie tai, kas nematoma, padaro matomą. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad JAV būti homoseksualiam lengviau, bet iš tiesų visaip nutinka. Pavyzdžiui, aš esu airių kilmės. Niujorke šv. Patriko dieną sugalvojome prisijungti prie šv. Patriko dienos parado ir žygiuoti kartu su airiais. Mes būtume žygiavę kaip airių kilmės homoseksualai, bet airiai mums neleido. Mes rašėme daug peticijų, stengėmės, kad mus priimtų, bet nepasisekė. JAV yra žmonių, kurie nuolat sako, kad mes nepriklausome jų grupei, kurie nuolat stengiasi mus išstumti.
– Kaip jaučiatės žinodama, kad į skaitymus esate kviečiama dėl homoseksualumo?
E. Myles: Asmeniškai tarp šių dviejų dalykų nejaučiu jokio konflikto. Man taip pat įdomu ir jaudina tai, kad esu rašytoja, ir tai, kad esu homoseksuali. Kuo mano seksualumas buvo aiškesnis man pačiai, tuo geriau rašiau. Tačiau literatūros pasaulyje yra tendencija kategorizuoti. Kai rašytojas patenka į kokią nors kategoriją, tai iškart skaitytojams tampa signalu jo neskaityti. Todėl aš stengiuosi sutrikdyti skaitytoją, stengiuosi rašyti ir apie homoseksualumą, bet ne tik apie tai. O tai, kad mane pakvietė į „Baltic Pride“, yra labai malonu. Manau, kad tai prideda kažką ypatingo mano kelionei į Vilnių ir kažką atneša ir „Vasaros literatūros seminarams“. Vilniaus žmonėms tai atveria „Vasaros literatūros seminarus“, o mane daro matomesnę.
– Kalbant apie seksualumą ir lytiškumą, man atrodo, kad Jūsų kūrybą ir seksualumą sieja sudėtingas ir tamprus ryšys. Kaip Jūs tai suvokiate?
A. Reines: Manau, kad Eileen labai išsamiai atsakė į šitą klausimą. Kažkodėl taip tikrai yra, kad kuo geriau suvoki savo seksualumą, tuo geriau sekasi rašyti. Kūrybos ir seksualumo impulsas, matyt, yra toks pat, ir seksualumas niekaip nedeformuoja rašytojo energijos. Manau, kad seksualumas tekste arba literatūroje nėra kaip nors susijęs su lytimi socialiniu apsektu. Tačiau tuo pat metu tai susiję su lytimi, nors kiekvieną dieną sau apie tai nekalbu. Jeigu, atsakinėdama į šį klausimą, mikčioju, tai ne be reikalo. Manau, kad tai dalykai, kurių neįmanoma išreikšti paprasta prozos kalba, bet eilėraščiuose tam yra daugiau vietos. O mano eilėraščiai atsiranda iš mano gyvenimo energijos, kuri mane ir sukūrė.
E. Myles: Labai dažnai, kai su manimi kalba kaip su moterimi, su manimi kalba kaip su kažkokia neįgalia, kaip su „mažiau žmogumi“. Mėgstu sakyti, kad esu ir vyras, ir moteris vienu metu. Tai ne tik mano stiliaus klausimas. Man atrodo, tam, kad atsikovočiau savo žmogiškumą, kad su manimi būtų kalbama kaip su žmogumi, turiu kažkaip teigti savo vyriškumą, nes su manimi kalba kaip su moterimi, kaip su kažkuo „mažiau“, negu iš tiesų esu. Kaip rašytojai, mes visi daugialyčiai, atliekame daug vaidmenų, esame sudėtingos asmenybės. Galvoju, kad ir literatūroje, ir gyvenime drąsa reiškia tą patį – tai išdrįsti, nebijoti viešai būti tuo, kas esi.
A. Reines: Norėčiau pridurti, kad iš tiesų skaitymas viešai ir garsiai ir apskritai poezija yra nematomo pavertimas į matomą. Kai esi pakviestas skaityti kaip poetas, esi pakviestas vaidinti savo poetiškumą. Kai esi pakviestas vaidinti savo homoseksualumą, esi pakviestas, nes esi kitoks, keistas. Tai panašu kaip būti žydu, ragana arba kažkokia karnavalo išgama. Kai pakviečia tokį personažą, niekas nežino, kas tas žmogus iš tiesų yra, niekas nežino, ką poetas pasakys, – jis gali sakyti viską. Manau, kad tokiu būdu visuomenėje poetui suteikiama erdvė, kurioje jis gali sakyti, ką nori. Toje erdvėje gali atsirasti kažkas labai jaudinamo, joje yra tiek daug geismo, tiek daug įvairovės ir nežinomų dalykų. Skaityti poeziją viešai yra keista gyvenimo poezijoje dalis. Tai nėra tas pats, kaip poezija istorijoje, poezija knygose arba literatūroje. Tai yra socialinio veiksmo dalis. Gal dėl to ir juokiamės, kad visi ateina pažiūrėti, kaip išgama atvažiavo parodyti kažką naujo. O gal juokiamės todėl, kad slaptai žinome, jog tai yra tiesa.
– Ariana, Jūsų eilėraščius kažkas apibūdino kaip intensyviai feministinius ir moteriškus, tačiau visai ne doktriniškus ar išskirtinius. Man Jūsų kūryboje įspūdį daro domėjimasis kūniška patirtimi. Kodėl ir kuo Jus tai domina?
A. Reines: Poezija, kurią mėgstu, grąžina mane į kūną. Tai yra nervų tonuso klausimas, raumenų įtempimas. Manau, iš dalies tai susiję su tuo, kad aš priklausau prancūzų tradicijai, kurioje vyrauja kartezinis mąstymas, kuriame protas ir netgi kalba atskirti nuo kūno. Kartais tai gerai, kartais ne visai, bet manau, kad lyrinė poezija turi būti įkūnyta. Suprantu, kad yra ir kitokio tipo poezijos, ir nieko prieš ją neturiu. Tačiau įkūnytas tekstas, įkūnyta poezija yra svarbi tam, kad mes suvoktume save politiškai ir socialiai, kad suvoktume, kur esame savo kūnuose ir kur mūsų kūnai yra visuomenėje ir politikoje. Kad pradėtume suprasti, kas mes tokie esame, turime būti susiję su savo kūnais.
– Jūsų kūryba taip pat atrodo neatsiejama nuo naujųjų medijų. Kuo jos pasitarnauja šiuolaikiniams rašytojams? Ar įmanoma jų išvengti?
E. Myles: Mes visi privalome rasti santykį su naujosiomis technologijomis. Man baisu, kai pagalvoju, kad visą dieną kažką praleidau internete, visą dieną skaičiau „Twitter“, savo elektroninį paštą. Aš pati sau kuriu visokias taisykles, pavyzdžiui, kad dabar kažkiek valandų ar visą dieną nenaudosiu interneto. Ir paskui, kai veikiu kažką kita, pradedu skaityti knygą, gyventi kitoje erdvėje, mano protas sulėtėja, aš tarsi grįžtu į savo pasaulį. Mes visi privalome turėti tokias taisykles, kad grįžtume į save. Manau, kad tai yra radikaliai kita erdvė, kurioje mes gyvename. Tai tarsi būti Niujorke ir neišeiti iš namų. Anksčiau, jei buvai namie, tai ir buvai namie. Jei išėjai į lauką, tai išėjai į lauką. Jei rašei, tai rašei. O čia yra viskas kitaip – nors būni toje pačioje vietoje, bet įeini į kitą erdvę.
A. Reines: Toks įspūdis, kad internetas sukelia siurbimo efektą. Internete nėra jokio oro, nėra dienos ar nakties, tai kaip Saturnas, ryjantis savo vaikus. Internetas kažką iš mūsų suryja. Per internetą esu patyrusi nuostabių dalykų, bet vis tiek galvoju, kad, ko gero (nors galbūt esu neteisi), jis daugiau atima, negu duoda. Tačiau aš galvoju meninėmis kategorijomis, o tai, ką galvoju, iš karto galiu „tvytinti“ – tai iš karto tampa kūnu, iš karto tampa kažkuo. Arba aš sugalvoju mintį ir, paskelbusi ją internete, duodu jai kažkokį gyvenimą. Tai taip pat labai susiję su mano buvimu šiame pasaulyje ir šioje visuomenėje, mano buvimu moterimi. Internete aš galiu kitaip save sukurti. Aš galiu būti kitokia moterimi, galiu būti dviem skirtingais personažais tuo pačiu metu dviejose skirtingose erdvėse. Manau, kad aš privalau toleruoti naujas technologijas iš dalies todėl, kad negaliu to išvengti, kita vertus, aš to noriu.
– Abi esate poetės ir dėstytojos. Ko Jūs, kaip kūrėjos, išmokstate mokydamos kitus žmones kurti poeziją?
A. Reines: Svarbiausias dalykas, kurį išmokstu, yra labai paprastas. Tai skaitymo balsu malonumas. Tai visiškai jokių pastangų nereikalaujantis metodas, bet jis tiek daug išmoko ir suteikia tiek daug malonumo... Taip keista...
E. Myles: Aš išmokstu nusibrėžti savo žinojimo ribas. Man visą laiką atrodo, kad to, ką žinau, neužtenka, dar ne iki galo viską suprantu. Pavyzdžiui, yra Gertrude`os Stain esė, kurią naudoju savo paskaitose. Kad ir kiek kartų ją skaitau, ji man labai patinka. Ir staiga susimąstau, ar tikrai ją suprantu, ar tikrai taip suprantu, ar visa tai, ką galvoju, yra tiesa. Atrodo, štai, atsiversiu kitą puslapį ir paaiškės, jog viską iki šiol supratau ne taip. Kartais taip pavargstu nuo mokymo, noriu sustoti, atrodo, kad jau per daug mokiau. Bet būtent tada, kai pradedu tai jausti, suprantu, kad esu kreipiama ten, kur man pačiai reikia tobulėti, augti. Tada turiu sustoti mokyti ir suprasti, ko dar nežinau, pagalvoti apie tai, ko išmokau ir kur man dar reikia augti.
– Kuo, Jūsų nuomone, ypatinga „Vasaros literatūros seminarų“ programa? Kuo ji skiriasi nuo kitų programų, kuriose yra tekę dirbti?
A. Reines: Mano šeima iš tėvo pusės yra kilusi iš Lietuvos. Visa amerikiečių žydų poezija, literatūra, holokausto literatūra ar literatūra po holokausto yra kažkas, ko aš dar savo poezijoje visai nebandžiau ir neištyrinėjau. Todėl dėl asmeninių motyvų man labai keista ir malonu čia būti, nes niekas nieko man čia neprimena. O to, ką esu girdėjusi apie šitą vietą, visai čia nematau. Manau, kad šita programa egzistuoja arba veikia dvejopai. Mes esame čia ir dabar, gyvename šiuolaikinėje Lietuvoje, tačiau tuo pat metu gyvename ir rašymo laiku, kuris yra nuolatinė dabartis, nesibaigianti dabartis. Toks įspūdis, kad tai kaip radijo signalas: duodamas į praeitį ateina iš praeities ir keliauja į ateitį. Man labai patinka gyventi šitoje dabarties-ateities-praeities paradigmoje. Todėl aš taip ir išgyvenu ir šią programą, ir buvimą Lietuvoje. Man tai nauja. Nieko panašaus nesu patyrusi nei kaip keliaujantis klounas, nei kaip dėstytoja.
E. Myles: Manau, svarbiausia, kad ši programa ir kultūrinė. Dabar aš čia atskridau iš Florencijos, vienas Amerikos universitetas turi ten savo programą. Mes visi gyvenome nuostabioje viloje, vakare eidavome į restoraną, valgydavome nuostabų itališką maistą. Tačiau tarp mūsų ir Italijos buvo didžiulė praraja. Čia, Vilniuje, mes sužinome ir apie Lietuvos istoriją, ir apie Lietuvos žydų istoriją, ir ne tik. Programa teikia labai daug informacijos ir tai tikrai unikalu – jokioje kitoje programoje to nepatyriau. Be to, mes gyvename mieste. Pavyzdžiui, pernai važiavau į daug kelionių, tarkim, į Trakus, į Panerius, o šiemet užsirašiau į sporto klubą. Man tiesiog parodė, kur reikia eiti už senojo „Lietuvos“ kino teatro, ten nebuvo jokio užrašo, bet lengvai suradau. Jaučiu, kad čia tęsiasi mano tikras gyvenimas. Aš čia gyvenu. O kai nuėjau į Šiuolaikinio meno centrą ir pamačiau „Fluxus“, supratau, jog visą gyvenimą gyvenau su Lietuva: Lietuvoje vyksta tie patys, man žinomi judėjimai. Esu kilusi iš airių ir lenkų šeimos, tad labai daug mano mamos pusbrolių ir pusseserių yra lietuviai. Labai įdomus faktas, kad Lietuva buvo kolonizuota šalis, ją savinosi daug jėgų. Tai man kitaip atveria pasaulio istoriją. Pavyzdžiui, niekada taip nesidomėjau Napoleonu, kaip dabar. Pasirodo, jam patiko šv. Onos bažnyčia, čia, Vilniuje, palaidota daugybė prancūzų armijos karių. Ir visa tai labai įdomu! Be to, kadangi esu dar ir amerikietė, jūsų istorija man primena, kad mes irgi turime savo holokaustą. Štai dabar Amerikoje garsi Trayvono Martino byla. Ji primena, kad visi juodieji buvo vergai, primena, ką mes patys padarėme ir ką iki šiol darome, kokia yra mūsų politinė situacija.
