Tuomet jis į mokymosi įstaigą atėjo su marškinėliais ant kurių buvo užrašas „Grąžinti Krymą!“, o taip pat iškabino Podolske, kur jis mokėsi, antikarinį transparantą.
Po šio incidento jis buvo išmestas iš technikumo. Juo susidomėjo spec. tarnybos: policininkai atėjo ir klausė, iš kur jis gavo tuos marškinėlius. Vaikino senelis, V. Putino politikos gerbėjas, išsiuntė savo anūką atgal pas tėvą, į Žigulevską.
Savo interviu „Radio Svoboda“ vaikinas pasakojo:
„Aš kariniame komisariate pasakiau, kad nenoriu tarnauti ir nenoriu kariauti prieš savo brolius. Mano telefone yra įrašytas Ukrainos himnas. Ir prieš užeinant aš nusprendžiau jį įjungti, nes Rusijos kariuomenės aš nepalaikau išvis ir tarnauti joje laikau gėdinga. Taigi, įjungiau Ukrainos himną ir pasakiau: „Žmonės, aš neisiu kariauti į Rusijos armiją“.
Vlado Kolesnikovo istorija tapo plačiai žinoma, apie ją rašė ne tik Rusijos, tačiau ir Vakarų žiniasklaidos priemonės. Jis rašė populiariame tinklaraštyje ir dalyvavo daugelio „Facebook“ opozicinių grupių veikloje. Tačiau Žiguliovske Vladas nerado bendros kalbos su giminaičiais ir skundėsi priešprieša iš artimiausiųjų tarpo:
„Santykiai su žmonėmis yra baisūs – jie žadėjo sudaužyti, mėtė į mane purvą ir gniūžtes, nuolat įžeidinėja ir stumdo koridoriuose. Vienas netgi trenkė į veidą (ne stipriai, laimei). Man negalima kreiptis į policiją (tie dar vasarą leido suprasti, kad padėti man nesiruošia, cituoju, „pats tau į snukį duočiau už tokius dalykus...“. Žiguliovske čia išvis su manimi ką tik nori gali padaryti. Su neviltimi rašau, kur galima išvykti“, – lapkritį rašė „Radio Svoboda“ korespondentui vaikinas.
