2015 metais mokinių ugdymui buvo iš viso išleista 452 mln. eurų (vidutiniškai – 1429 eurų mokiniui), o mokyklų aplinkos priežiūrai – 179 mln. (566 eurų mokiniui). Lėšos pasiskirsto labai netolygiai – vienam mokiniui per metus tenkanti suma skirtingose savivaldybėse skiriasi net 3 kartus.
„Skirtumai yra ne tarp didelių ir mažų savivaldybių, didelių ar mažų mokyklų, bet tarp efektyvių ir neefektyvių. Kai savivaldybėse moksleivių skaičius panašus, o švietimui išleidžiama net keliais milijonais daugiau, akivaizdu, kad dalis savivaldybių mokyklų tinklą sutvarkė racionaliau nei kitos. Apytuštės mokyklos reiškia per kaminą paleidžiamus švietimo pinigus”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Pavyzdžiui, jei apie 8 tūkstančius mokinių turinti Vilniaus rajono savivaldybė mokyklų aplinkai išlaikyti išleistų tiek, kiek panašų skaičių mokinių turintis Kauno rajonas, per metus sutaupytų 2,8 mln. eurų. Radviliškio rajonas, kur mokosi apie 4,7 tūkst. mokinių, optimizavęs mokyklų tinklą taip, kaip Plungės rajonas, sutaupytų 2,5 mln. eurų. Apie 3,3 tūkst. mokinių turinti Šilalės rajono savivaldybė per metus sutaupytų 0,9 mln. eurų, jei mokyklų aplinkai išlaikyti skirtų tiek, kiek panašų mokinių skaičių turintis Kelmės rajonas. Jurbarko rajono savivaldybė sutaupytų 1 mln. eurų, Panevėžio – 1,3 mln. ir t.t. Šalies mastu pinigų ugdymui, mokytojams būtų galima rasti mažiausiai 22 milijonus eurų.
„Savivaldybės ir pačios mokyklos turi ieškoti būdų persitvarkyti – jungtis, nenaudojamas patalpas parduoti, nuomoti ar kitaip išnaudoti. Kitu atveju mažėjant mokinių vis daugiau pinigų reikės skirti ne pačiam švietimui, o nereikalingų patalpų išlaikymui”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Daugelyje mokyklų vienam mokiniui tenka 10-15 kv. m bendro ploto, tačiau yra mokymo įstaigų, kuriose moksleiviui tenka plotas, didesnis už vidutinį lietuvio būstą. Net 41 šalies mokykloje vienam mokiniui teko daugiau kaip 50 kv. m ploto. Skirtumai akivaizdūs, net jei lygintume ir tik vienam moksleiviui tenkantį klasių plotą. Rezultatas – vidutinės išlaidos infrastruktūrai skiriasi du kartus ar net daugiau.
„Pinigų mokytojų atlyginimams ir švietimo kokybei didinti reikia ieškoti ir efektyviau tvarkant mokyklų tinklą. Savivaldybės turėtų pasinaudoti pavyzdžiu tų, kurios, turėdamos tokį pat skaičių moksleivių, sugeba mažiau pinigų išleisti pastatų priežiūrai, šildymui ar valymui. Nepersitvarkius problemų iš esmės išspręsti nepadės nei papildomos biudžeto lėšos švietimui, nei klasės krepšelis, nei etatinis pedagogų apmokėjimas”, – pastebi Ž. Šilėnas.
Daugiausiai lėšų skaičiuojant vienam mokiniui teko Neringos savivaldybėje, mažiausiai – Alytaus mieste.
