Apie drobulę, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas ir kuri saugoma Turino Jono Krikštytojo bažnyčioje, esame girdėję visi. Mokslininkai tebetiria Turino drobulę ir tebediskutuoja dėl jos kilmės, o žiniasklaidos priemonės apie tai reguliariai praneša. O štai apie kitą krikščioniškąją relikviją – Veronikos skarelę – tikrai ne visi yra girdėję.
Jono Evangelija
Kai Jėzų Kristų, Sinedriono (judėjų vyresnybės) nuteistą prikalti prie kryžiaus, Judėjaus vietininkui Pontijui Pilotui pritariant, sargybiniai vedė į Golgotą, jis po kankinimų vos laikėsi ant kojų, o jo kūnu sruveno kruvinas prakaitas.
„Ir sekė paskui Jį daugybė liaudies ir moterų, kurie Jo verkė ir raudojo“ (Luko Evangelija, XIII skyrius, 27).
Remiantis legenda, viena iš tų moterų, Jeruzalės gyventoja, vardu Veronika (vėliau paskelbta šventąja), nusitraukė nuo galvos skarelę ir, pastūmėjusi į šoną sargybinius, ištiesė ją Jėzui, kad jis galėtų nusišluostyti veidą.
Evangelijoje šis epizodas neminimas, užtat joje pranešama, ką išvydo vienas iš apaštalų, trečiąją dieną po nukryžiavimo aplankęs Kristaus kapą po to, kai išgirdo, kad Mokytojo kūnas pradingo. Simonas Petras išvydo tiktai savaną, į kurį buvo suvyniotas nukryžiuotasis. O skarelė, kuri dengė jo galvą, gulėjo susukta kitoje vietoje.
Išeina, kad šis tekstas tik patvirtina faktą, kad Veronikos skarelė išties egzistavo.
Relikvijos istorija
Jau daugybę amžių skarelė – viena iš labiausiai gerbiamų relikvijų katalikiškame pasaulyje – saugoma Šventosios Veronikos pilone, esančiame Romos šv. Petro bazilikoje. Šis pilonas yra pakankamai monumentalus statinys, kurio viduje įkurdintas kambarys, turintis specialų lobyną, kartu su skarele saugantį keletą kitų relikvijų.
Veronikos skarelė vertinga ir unikali ne tik tuo, kad ja veidą šluostėsi į Golgotą žengiantis Jėzus Kristus ir kad po mirties Išganytojo veidas buvo ja uždengtas. Svarbiausia yra tai, kad skarelės audinyje nesuprantamu būdu atsispindi Kristaus veidas, maždaug ta pačia „menine maniera“, kaip ir minėtoje Turino drobulėje.
Vieną kartą per metus, Didįjį penktadienį prieš Velykas, Veronikos skarelė išnešama iš koplyčios ir parodoma tikintiesiems, susirinkusiems prie šv. Petro bazilikos. Tiesa, visuotinei apžvalgai relikvija parodoma taip, kad nuo žiūrovų ją skiria pakankamai didelis atstumas, o galimybės prieiti arčiau ir apžiūrėti Išvaduotojo atvaizdo jie neturi.
Vatikano skarelės antrininkė
Mūsų tūkstantmečio pradžioje pasklido informacija, kad itališkame Abruco provincijos Manopelo miestelyje esančioje Dievo Atvaizdo bažnyčioje taip pat saugoma dar viena šventosios Veronikos skarelė, ir būtent ji – tikra.
Šios versijos priešininkai primena, kad jau šimtmečiais žinoma, kur ši relikvija saugoma, ir kad jos autentiškumu niekas neabejoja. Tačiau vokiečių žurnalistas, Vatikano paslapčių tyrinėtojas ir žinovas Polas Badė (Paul Badde) įsitikinęs, kad savanas iš Šventosios Veronikos lobyno – padirbtas, tik imituojantis tikrąjį, pagrobtą ir išvežtą iš Romos prieš daugybę šimtų metų.
Kuo pagrįsta ši jo nuomonė? Pirma, kaip jis išsiaiškino, iki XVI amžiaus pradžios mačiusieji relikviją tvirtino, kad vatikaniškoje Veronikos skarelėje Kristaus akys atmerktos. O tie, kurie regėjo šią relikviją vėliau, taip pat ir mūsų dienomis, tvirtino, kad joje Išganytojo akys užmerktos. Tokio „nesusistygavimo“ pagrindu Paulius Badė padarė išvadą: tai, kas buvo vadinama Veronikos skarele iki XVI amžiaus pradžios, ir tai, kas laikoma ja mūsų dienomis, – skirtingi daiktai. O tikroji skarelė XVI amžiaus pradžioje pradingo, ir nuo to laiko Bažnyčios atstovai, nenorėdami prisipažinti ją praradę, koplyčioje saugo kitą drobę, kuri pateikiama kaip tikroji.
Būtent todėl, įsitikinęs Badė, kasdien relikvijų demonstraciją Vatikanas organizuoja taip, kad aplink susirinkusiems tikintiesiems praktiškai nieko nesimato. O apie tai, kad galėtų individualiai apžiūrėti skarelę, net kalbos negali būti.
Netgi Jenas Vilsonas, žinomas Turino drobulės tyrinėtojas, negavo leidimo tyrinėti Veronikos skarelės kai rašė knygą apie šventųjų veidus. Savo atsisakymą Vatikano dvasininkai aiškino tuo, kad per praėjusius šimtmečius audinyje įvyko rimtų pokyčių, taigi šiuo metu vaizdas drobėje yra „gana nekoks“.
Tyrimų rezultatai
Tai, kas nepavyko Vilsonui, sugebėjo pasiekti Paulius Badė 2005 metais, tiesa, tik iš penktojo bandymo. Jo žodžiais remiantis, „koplyčios drobėje iš pradžių išties beveik nieko nesimato, bet, įsižiūrėjus, galima įžvelgti vyro veidą užmerktomis akimis“. Todėl, įsitikinęs tyrinėtojas, tai nėra toji drobė, kuri buvo demonstruojama popiežiaus Urbano VIII (popiežiavusio 1623–1644 m.) laikais.
Taip pat pasirodė, kad drobė didesnė, negu Vatikano lobyne saugomi iš abiejų pusių įstiklinti rėmai, ant kurių esantis užrašas byloja, jog būtent juose beveik prieš 400 metų buvo saugoma šventosios Veronikos skarelė.
Be to, rėmelis su dvigubu įstiklinimu liudijo, kad tikrąją relikviją reikėjo apžiūrinėti iš abiejų pusių. O tai, ką jam parodė, tokiai apžiūrai nebuvo skirta.
Po tokių „atradimų“ Badė nusprendė savo dėmesį skirti nedidelei drobei, saugomai minėtame Italijos miestelyje.
Drobės iš Manopelo siurprizai
Šioje drobėje, atsiradusioje Dievo Veido bažnyčioje tariamai XVI amžiuje, atsispindi Kristaus atvaizdas. Savo išmatavimais – 17 cm ilgio ir 18 cm pločio – ši drobė idealiai tinka rėmeliams iš Vatikano lobyno. Be to, Kristaus atvaizdas jame lygiai toks pats, kaip ir Turino drobulėje.
Tokias drobės savybes aptiko vienuolė Blandin Paskalis Šlomer, tyrinėjusi ją ilgą laiką. Kad padarytų šį išties sensacingą atradimą, sesuo Blandin kompiuteriu sulygino fotografijas, kuriose atsispindi atvaizdas Manopelo ir Turino relikvijose.
Rezultas pritrenkė: akių išsidėstymas ir nuotolis tarp jų, nosies forma ant abiejų atvaizdų buvo visiškai panašūs. Identiškas pasirodė esantis ir šviesos-šešėlių pobūdis, taip pat dėmių forma bei išsidėstymas. Išėjo, kad drobėse iš Manopelo ir Turino buvo, be jokios abejonės, vienas ir tas pats vyriškas veidas. Ar tai galėjo būti atsitiktinis sutapimas?
Atradimai tęsiasi…
Kai Polas Badė ėmėsi nuodugniai studijuoti ant skarelės esantį veidą, išvydo naujus, ne mažiau stebinančius jo ypatumus.
Pirma, atvaizdą galima buvo apžiūrėti iš įvairių pusių, kaip ir esantį ant Veronikos skarelės, saugomos šv. Petro bažnyčioje iki patalpinant ją į lobyną pilono viduryje.
Antra, atvaizdui yra būdingos, atrodytų, tarpusavyje visiškai nesuderinamos hologramos, fotografijos, tapybos kūrinio ir piešinio ypatybės: jis mirguliuoja tarsi vaivorykštė, o kiekvienas iš dešimties žmonių, stovinčių priešais jį, regi dešimt vienas nuo kito besiskiriančių portretų.
Trečia, kai į Manopelo drobę krinta šviesa, piešinys pranyksta, o audinys tampa persišviečiantis.
Tolesni tyrimai parodė, kad Manopelo atvaizdas įamžintas visone – ypatingame audinyje, senovėje vertintame labiau už auksą. Žaliava visonui buvo gijos, susiformuojančios, kietėjant bisusui – ant pino rūšies dvigeldžių moliuskų kojos esančios liaukos išskiriamam sekretui. Norint pagaminti vieną kilogramą visono audinio, buvo būtina sugauti apie tūkstantį tokių moliuskų.
Galutinis verdiktas
Turino drobulės tyrinėtojo, katalikų dvasininko Heinricho Pfeiferio nuomone, kai Kristaus kūną, suvyniotą į drobulę, paguldė į karstą, veidą, ant drobulės viršaus, dar uždengė ir skarele, kuri dabar saugoma Manopelo miestelyje.
„Tampa aišku, – sako Pfeiferis. – Kodėl ant Turino drobulės atsirado negatyvus vaizdas, o ant Veronikos skarelės, atitinkamai fizikos dėsniams, – pozityvus. Iš esmės skarelė yra tarsi antrasis savanas, tiktai žymiai mažesnis už Turino drobulę.
O štai kaip jis aiškina tą faktą, kad ant Manopelo skarelės Kristaus akys atmerktos: „Antspaudas ant Turino drobulės atsirado, greičiausiai, Jėzaus mirties momentu, o atvaizdas savane iš Manopelo susiformavo tada, kai Išganytojas prisikėlė. Ir tai yra dar vienas įrodymas, kad Viešpats nugalėjo mirtį.
Bet, ko gero, pagrindinė Manopelo savano paslaptis yra tokia: visonas, medžiaga, kurioje atsispindi Jėzaus veidas, yra ne tik atspari ugniai, eterio, rūgščių, šarmų ir vandens poveikiui, bet ir nepasiduoda nudažoma jokiais dažais. Tadi nupiešti Kristaus atvaizdo ant jos negalėjo niekas.
Lygiai kaip ir ant Turino drobulės, Kristaus atvaizdas Veronikos skarelėje nėra žmogaus rankų kūrinys. Jis – kažkokios nežinomos jėgos dovana. Tokią išvadą padarė Italijos Bario universiteto profesorius Donatas Vittorė (Donato Vittore) ir Padujos universiteto profesorius Džulijas Fanti (Julio Fanti). Šie mokslininkai ant visono medžiagos gabalėlio nerado net menkiausių dažų pėdsakų. Jie aptiko tik lengvai apanglėjusius audinio plaukelius juoduose akių vyzdžiuose, tarsi šiose vietose medžiaga būtų patyrusi aukštos temperatūros poveikį.
Visos šios žinios dar labiau patvirtina tai, kad savanas iš Manopelo ir yra tas tikrasis šventosios Veronikos dovanotas audinio gabalėlis, pradingęs iš Vatikano pirmojoje XVI amžiaus pusėje.
