Lietuvoje mėgstama sakyti, esą rasistų pas mus nėra, o tokio pobūdžio išpuoliai - tik chuliganų darbas. Tačiau Klaipėdos pedagogai ir psichikos sveikatos specialistai linkę pripažinti, jog net mokyklose vis daugiau patyčių patiria ne tik vaikai iš asocialių šeimų ar turintyspsichikos ar fizinę negalią, bet ir kitos rasės arba tautybės bendraamžiai.
Į redakciją kreipėsi keturiolikmetės Lukos (vardas pakeistas) globėja, kuri sakė, jog ši daug metų kenčia savo klasės draugo Tiomos išpuolius. Stambus vaikinas užspeičia mergaitę mokyklos koridoriuose, koneveikia, pravardžiuoja „čiurka“ ir kur kas šlykščiau, spjaudo jai į veidą. O neseniai mergaitė mėnesį kentė stuburo skausmus, buvo gydytojo atleista nuo pamokų, nes negalėjo normaliai sėdėti nei vaikščioti. Pretekstas uiti, pasak pačios Lukos, yra tai, jog jos tėtis - korėjietis. Tiesa, tėčio ji niekada gyvenime nėra mačiusi, o mama, išvažiavusi uždarbiauti į užsienį, ją mažą paliko globėjai.
Ši ne kartą kalbėjusi su mergaitės klasės auklėtoja, socialine pedagoge, direktore, kurios paaiškinusios, kad... pačios prisibijo neprognozuojamo Tiomos. O jo tėtis esą audringai gina savo sūnų ir pedagogių įspėjimai - it žirniai į sieną. Incidentas pradėtas spręsti tik įsikišus Vaikų teisių apsaugos tarnybai.
Veikla įgavo kitą kryptį
Šis pavyzdys - priešingybė tam, kuo užsiima Gedminų pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centras, vienas aktyviausių iš 42 įvairiuose šalies miestuose įkurtų tokių centrų.
„Centro veiklos tikslas - kitų kultūrų pažinimas, totalitarinių režimų, genocido, holokausto nusikaltimų tyrimas ir prevencija. Tačiau dabar matome, kad labai svarbu užbėgti už akių tam, kas šiandien jau vyksta: kitų tautybių vaikų žeminimui. Atsigirdo, kad vienoje mokykloje mokėsi indų tautybės mergaitė, bet ji turėjo sugrįžti į gimtinę“, - sakė mokyklos direktorius Aurelijus Liaudanskas.
Nors Gedminų mokykloje mokosi nemažai vaikų iš mišrių šeimų - italų, vietnamiečių, lenkų - ir, regis, visi gražiai sugyvena, jos vadovas neslepia, kad ir šioje įstaigoje yra vaikų, pasisakančių: „Lietuva - lietuviams!“
Pasak vaikų ir paauglių psichiatrės Teresės Ramanauskienės, statistikos duomenimis, apie 70 proc. vaikų nurodo, kad jie tyčiojasi vieni iš kitų. Tolerancijos lygis kitos religijos ar tautybės žmonėms - taip pat labai žemas. Tai matyti net iš vaikų skambučių į Vaikų pagalbos liniją. 80 proc. apklaustųjų teigia nenorintys gyventi ne tik alkoholikų, narkomanų, bet ir kitos tautybės žmonių kaimynystėje.
„Didvyriai uždengtais veidais“
Eivydas, Gedminų mokyklos Tolerancijos ugdymo centro narys
Rasistas yra žmogus, laikantis savo rasę aukštesne už kitas ir neapkenčiantis kito vien dėl odos spalvos, nesvarbu, koks tai žmogus, asmenybė. Aš manau, negalime skirstyti žmonių į rūšis kaip kokius vabalus, juo labiau - engti, smurtauti. Juk ir patys norėsime pakeliauti, pamatyti pasaulio, daug lietuvių mokosi ir dirba kitose šalyse.
Mantas, Gedminų mokyklos Tolerancijos ugdymo centro narys
Manau, kad save laikyti pranašesniu, nors iš tikrųjų toks nėra, gali tik neišprusęs žmogus. Juk jis nenorėtų, kad jį muštų, žemintų, o juk norint, visada galima rasti, už ką kitą laikyt menkesniu.
Silvija, Gedminų mokyklos Tolerancijos ugdymo centro narė
Tam berniukui, kuris mušė bejėgę mergaitę, aš pasakyčiau, kad visi žmonės vienodi ir turi lygias teises. Mūsų mokykloje yra vietnamietis, jis niekuo nesiskiria - nei mąstymu, nei elgsena, gal net geriau žaidžia krepšinį. Mums atrodo, kad Lietuvoje per daug kalbama ir rodoma per televiziją neapykantos, netikrų didvyrių. Kažkodėl tie vadinamieji rasistai, vedami policininkų, eina užsidengę veidus. Dar sunkiau suprasti, kodėl kai kurie paaugliai jais žavisi. Nepakantumo kitokiam vaikai semiasi iš tėvų. Gal jie tiesiog nesupranta, kad niekindami kitą žmogų, pažemina ir save. Patriotizmas nieko bendra su rasizmu neturi, Lietuvos vardą garsina ką kita nuveikę žmonės.
„Atavistinis reiškinys“
Algimantas ČEKUOLIS, žurnalistas
Rasizmas - atavistinis reiškinys iš pirmykštės bendruomenės, pagimdytas baimės ir žemų instinktų. Kai ko nesupranti - bijai, kai bijai - neapkenti. Tas reiškinys gyvuoja gyvulių pasaulyje: varnai puola baltą varną. Bet mes juk nenorime savęs lyginti su gyvuliais.
Kažkada Amerikoje susiplakė trys rasės: baltieji, indėnai ir afrikiečiai, ir kilo žiauri rasizmo banga. Šalyje juodaodžius kardavo, linčiuodavo be teismo. Tačiau atėjo laikas, kai Amerikos visuomenei tai tapo pačiai pavojinga. Prasidėjus Vietnamo karui, amerikiečiams teko kartu kariauti vienoje kariuomenėje su metisais, mulatais, indėnais, ir dažnai karininkams būdavo smogiama į nugaras - tai buvo kerštas už neteisybę ir cinizmą. Tada buvo tvarkomasi iš pagrindų: šauktiniams buvo smulkiai aiškinama, kas yra rasizmas, kokios rasės žmonės kuo pasižymi. Tik po to skirtingų rasių karius suleisdavo į bendrus miegamuosius. Ir įvyko stebuklas: rasizmas kariuomenėje baigėsi.
Kodėl dainininkę Berneen užpuolusios merginos pavardė - rusiška? Tik nereikia galvoti, kad svetimos valstybės agentai tyčia provokuoja, norėdami užtraukti blogą vardą Lietuvai.
Tai, kad išpuoliuose dalyvauja kitos tautos atstovai, dėl to kaltas paslėptas mūsų rasizmas. Tie žmonės tiesiog instinktyviai nori mums įsiteikti, parodyti lojalumą, nes patriotizmą supranta kaip rasizmą. Štai yra pavyzdžių, kai lietuviai, nuvykę į Ameriką, nori pasirodyti esą „dar didesni amerikiečiai“, todėl būna smarkesni rasistai.
Jei šeimoje paniekinamai kalbame apie kitokio gymio žmones, negalime tikėtis, jog mūsų vaikai nespjaudys į kitokios išvaizdos vaikus. Kuo žmogus žemesnės kultūros, menkesnio išsilavinimo, tuo lengviau pasiduoda rasistinei agitacijai arba tiesiog fobijoms ir iš to išplaukiančiai neapykantai.
Mes dar neturime tokios didelės problemos, nors apie rasių skirtumus aiškinti reikėtų jau darželiuose.
Ivona ŽIEMYTĖ
