Literatūros kritikė Rasa Drazdauskienė apžvelgia naujai pasirodžiusias knygas.
Romantiška virtuvė
George Norman Douglas. "Venera virtuvėje, arba Meilės valgių knyga"
Garsus anglų romanistas ir eseistas George'as Normanas Douglasas daugiausia rašė apie Pietų Italiją, o labiausiai - Kaprio salą, kurioje ilgai gyveno ir kurią pavaizdavo garsiausiame savo romane „Pietų vėjas“ („South Wind“). Paskutiniais gyvenimo metais Douglasas - visiems saliečiams gerai pažįstamas baltaplaukis senolis reumatizmo iškraipytais pirštais - kas vakarą karaliaudavo kavinukėje „Vittoria“, garsiai šaukdamasis padavėją atnešti dar aperityvo. Taip jis rašė "Venerą virtuvėje" - nerimtą, begėdišką meilės apetitą skatinančių valgių receptų rinkinį, kurį peržiūrinėjo daugybę kartų ir rengė nepaprastai kruopščiai. Douglasas buvo klasikinis senojo tipo anglų džentelmenas emigrantas: mylintis ryškesnį ir saulėtesnį gyvenimą negu ūkanotajame Albione, išsilavinęs ir be galo tolerantiškas viskam, išskyrus kvailius. "Venera virtuvėje" stebina ne tik netikėtais patiekalais - tokiais, kaip šeivamedžio žiedų spurgos (aišku, visai kas kita, negu Anderseno pasakoje iš imbriko iškylanti "šeimedžio močiutė", švelniai išgydanti vaiko kosulį) ar gvazdikų marmeladas. Jos lengvabūdiškas, išmoningas, literatūriškas stilius kuria valgymo kaip prabangos, kaip apeigų nuotaiką. Tokius patiekalus, kurie siūlomi "Veneros virtuvėje", vargu ar imsimės gaminti, juo labiau kasdien. Bet prisiminti, kad maistas ir jo gaminimas yra ne tik nuobodi kasdienybės pareiga, bet ir fantazija, ir malonumas, ši knyga turėtų padėti. Ir ne tik Veneroms, bet ir Marsams.
Žodžiu, visi numirė
Michel Schneider. "Įsivaizduojamos mirtys", 287 puslapiai
Kalbėti apie mirtį mūsų laikais kaip ir nepadoru, nepaisant to neginčijamo fakto, kad mirsime visi. Psichologai sako, kad tarp žodžių "visi mirsime" ir žodžių "ir aš mirsiu" žioji neperžengiama praraja. Michelis Schneideris atvirai prisipažįsta turįs aistrą skaityti rašytojų biografijas (kurios dažniausiai nė kiek nenusileidžia jų romanams), o šiose biografijose labiausiai jį domina herojaus mirtis; apie tai jis ir rašo. Juk, kaip sako Proustas, "kad būtų paprasčiau, sakome "mirtis", bet mirčių yra beveik tiek pat kiek žmonių" - mirties valandą išryškėja, išsigrynina ir atsiskleidžia mirštančiojo asmenybė, įgauna baigtinumą jo gyvenimo kelias ir pasiekimai. Ne veltui įspėjama nevadinti žmogaus laimingu, kol jis nemirė - tik mirtis, tarsi griežti ir tinkami rėmai, apglėbia gyvenimą. "Tą akimirką, kai kartu su siela reikia atiduoti savo žodžius, labiausiai užkietėję rašytojai stengiasi ją apibūdinti. "Reikia mirti gerai, - rašo Borgesas, - per daug nesiskundžiant, neapsimetant, kad pasaulis praras savo syvus, su šmaikščiu sąmoju lūpose". Arba nusigrimavus tarsi scenai (kaip Sacha Guitry), arba ieškant šmaikščiausio posakio (kaip Voltaire). "Rašoma ne tai, kas tikslu, o kas tikra. Nesiekiu po šiomis mirties drobulėmis aptikti nuogą istorijos tiesą. Ar šie pabaigos žodžiai ir finalinės scenos atspindi tikrovę, man mažai terūpi. Rašyti pradedama kaip tik tą akimirką, kai žodžiai nenori nieko pasakyti, kai jie nebesuprantami, kai į juos žiūrima". Kaipgi tai būtų įmanoma be mirties?
"Alma littera", 27 litai
Gyvenimas tiesiog nesikeičia
Nora Ikstena. "Gyvenimas yra gyvenimas yra gyvenimas", 207 puslapiai
Ši šiuolaikinės latvių rašytojos knyga išleista naujoje serijoje "Šiuolaikinis Europos romanas". Ir serijos pavadinimas, ir formatas, ir viršeliai (ir, ką čia slėpti, manieringas Gertrūdos Stein stiliaus (pamenate - "rožė yra rožė yra rožė") pavadinimas žada, kad romanas bus netradicinės formos. Taip ir yra. Tiesa, mūsų dienų skaitytojo netradiciškumu nenugąsdinsi: įspėtas, kad šiame romane trijų pagrindinių herojų, močiutės, dukters ir anūkės sulaužyti gyvenimai pasakojami mozaikiškai, supinant esamąjį laiką būtuoju, o šį dar ankstesniu būtuoju, jis tik ramiai atsiloš kėdėje ir atvers naują puslapį. Ikstenos romanas įdomus ne naujovėmis, dažnai balansuojančiomis ant pamaiviškumo ribos, ir ne tragiškomis (labai moteriško) moterų gyvenimo smulkmenomis, aprašytomis su nemenku pasimėgavimu. Skaitant šią knygą, nustebina itin ryškus liaudies kultūros pradas, savotiška ašis, aplink kurią sukasi visų herojų išgyvenimai; ne veltui slapčiausi sapnai, kliedesiai bei atsivėrimai pateikiami lyvių kalba ir dėl to skamba tarsi užkeikimai. Keisčiausias derinys - modernus, net postmodernus pasakojimas, visi šiuolaikiškumo atributai, o gelmė - tarsi sakmės, tarsi liaudies dainos, kuriomis taip garsėja latviai: "Nusileido aukso žvaigždelė / Prie jaunosios durelių,/ Tai ne aukso žvaigždelė, /Tai vaikelio dūšelė." Bet juk visi žino, kad moterų neperprasi.
"Mintis", 16 litų
“Lietuvos žinios” (www.lzinios.lt)
