Pateikiame išsamią vieno iš JV klubo apžvalgininkų nuomonę apie tolimesnę aukštaūgio karjerą:
Rašyti Jono Valančiūno apžvalgą prieš sezoną ar vėl leistis į kalbas, kurias girdime nuo 2012-ųjų, kai „Raptors“ centras atvyko į Torontą yra tas pats. „Jis yra mūsų efektyviausias metikas puolime. Duokite jam daugiau kamuolių. Kodėl Dwane`as Casey juo pasitiki tik gynyboje. Jei jis nežais ketvirtame kėlinyje, kaip tada jis įgaus patirties“, – tokius sakinius girdime kasdien.
Statistiškai Jono Valančiūno panaudojimas per ketverius metus išaugo, tačiau visada atrodo, kad to dar negana. Yra tokia „Raptors“ žaidimo versija, kai visas žaidimas vyksta per jį ir kai kurie kitų žaidėjų metimai, net iš vidutinio nuotolio, yra teisiami, nes atakos, pagal šį planą, turi būti rengiamos per „centrą“.
Ši versija niekada neišsipildys. Tik ne su šia sudėtimi. Daug žmonių, įskaitant mane, mąsto, kad komandos efektyvumas, daugiau žaidžiant per Valančiūną, padidėtų. Šios kalbos tik paaštrėjo po praėjusio sezono atkrentamųjų, kai Kyle`as Lowry ir DeMaras DeRozanas vos neišmetė komandos iš lemiamo etapo, o Valančiūnas tapo saugumo indikatoriumi ir geriausia komandos opcija pelnant lengvus taškus. Jis žaidė agresyviai tiek puolime, tiek gynyboje ir atrodė pasiruošęs šiai svarbesnei rolei apie kurią visi tiek kalba.
O jei tai, ką matėme atkrintamosiose, yra viskas, kuo komanda gali būti, jei ją veda JV? Jis nėra pagrindinė detalė, bet efektyvi. Atrodo, kad tai taip pat yra neblogai. „Raptors“, nepaisant visos kritikos dėl žaidimo estetiškumo, buvo penkta komanda NBA pagal puolimo efektyvumą. Žinoma, rezultatyvūs perdavimai vis dar išlieka kategorija, kuri turi būti patobulinta. Valančiūnas buvo to dalimi, net ir jei norime, kad jis būtų ne dalis, o visuma. Turiu omeny, kad ši komanda laimėjo 56 reguliaraus sezono rungtynes ir pateko į konferencijos finalą, kai JV turėjo antraeilę rolę.
Daug galvoju apie tai, kodėl mes visada norime daugiau iš lietuvio. Akivaizdžios priežastys yra tos, dėl kurių visada diskutavome. Komandos komplektacija nuteikia optimistiškai. Mes turime tokius žaidėjus kaip Lowry, DeRozanas ir DeMarre`as Carrollas, kurie yra tokie, kokie yra. Jie yra savo pike, o gal jų forma net krintanti. Nėra šansų, kad jie galėtų būti dar geresni (Na, jei DeRozanas pataikytų tritaškius, galime šį sakinį koreguoti).
Taip pat „Raptors“ turi kitokio tipo žaidėjų, kaip Terrence`as Rossas, Cory`is Josephas ir Normanas Powellas. Tai – žaidėjai, kurie yra jauni ir turi daug erdvės tobulėjimui. Net ir pasiekę savo piką, jų produktyvumo lubos būtų žemesnės nei Valančiūno.
Jonas Valančiūnas nepriklauso nei vienai iš šių dviejų kategorijų. Komandai, kuri neturi tikros superžvaigždės, JV šuolis turėtų daug reikšmės. O galbūt net sumažintų atotrūkį nuo tokių komandų, kaip „Cavaliers“. Visos šios spėlionės vėl veda prie mūsų pagrindinio vidurio puolėjo. Daugiau kamuolių, geresnis komandinis žaidimas būtų galimybė pagaliau iššauti. Galbūt tai yra priežastis duoti lietuviui svarbesnę rolę, galbūt šis sezonas yra tas, kai priimsime jį tokį, koks jis yra iki šiol.
Žiūrėjau daug „Drakonų kovų Z“ serijų. Tai yra, ką 31-rių žmonės daro, kai nori dar kartą išgyventi savo vaikystę ir pailsinti suaugusį protą. Tokių piktadarių kaip Fryzas ar Cellas stebėjimas privertė mąstyti apie Valančiūną. Daugumoje tokių animacinių serialų blogiukas pasiekia galutinę formą, o istorija yra priversta tai padaryti. Fryzas transformavosi ne vieną kartą, kol pasiekė savo pajėgumo viršūnę, tas pats buvo su Cellu.
Tokiose istorijose įvykių seka, kai herojus po truputį stiprėja ir pasiekia savo maksimumą, yra numatytos. Šiek tiek kitaip yra realiame gyvenime. Mes turime idealią Valančiūno versiją, matėme, kaip jis darėsi vis galingesnis kiekvieną sezoną, tačiau, gali būti ir taip, kad jis niekada nebus toks, kokio mes norime. Galbūt mums jo net nereikia tokio, koks jis gali būti idealus tam, kad turėtume komandą, apie kurią svajojame.
