Manau, demokratija yra gerai. Gerai, kai aš kalbu ar rašau. Tačiau ji visiškai netinkama, kai kalba ir rašo kiti. Ypač apie mane. Štai mano draugas Tomas (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113074) “Omni Laike” itin tendencingai mane pavaizdavo (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_114528) atostogaujantį Palangoje (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_114657). Tokius reikia cenzūruoti. Todėl vardan demokratijos ir šventos tiesos jaučiu nepakeliamą pareigą parašyti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
Geras darbas - pasirūpinti gėjumi
O viskas buvo taip. Vieną vakarą su Donatu sėdėjome lauko kavinėje ir nužiūrinėdami praeinančias ilgakojes merginas priėjome išvadą, kad gyvename savanaudiškai: nė vienas neprisiminėme, kada paskutinį kartą pervedėme senutę per gatvę, paglostėme verkiančio vaikučio galvutę ar sudrausminome kokį gatvės chuliganą, paišantį necenzūrinius šūkius ant sienų.
Susimąstėme, kad reikia padaryti nors vieną gerą darbą savo gyvenime. Tik kokį? Įsivaikinti sūnų? Tam dar subrendę. Be to, nesame įsitikinę, kad jie neišaugs į mus panašūs. Savanoriškai dirbti senelių namuose?.. Gal, bet mūsų poetiškoms sieloms reikia dvasingesnio gero darbo. Ir ne tokio sunkaus.
Štai tuomet man šovė mintis, kad galima pasirūpinti visaip diskriminuojamais, represuojamais ir kitaip išnaudojamais gėjais. Tiksliau, vienu jų - mano draugu Tomu. Tad nusprendėme jam padaryti staigmeną ir pakviesti kartu praleisti savaitgalį Palangoje. Ir ne tik pasikviesti, bet ir rūpintis juo. Netgi sutarėme, kad per daug nekabinsime merginų, idant jis nesijaustų atstumtas ir mūsų paliktas. Žodžiu, visą dėmesį skirsime tik jam. Net sutarėme, kad jei kokį berniuką susiras, mes naktį praleisime ant Palangos tilto ilgesingai žvelgdami į ošiančią jūrą. Pranešus šį sumanymą, Tomas džiaugsmingai sutiko. Deja, mūsų džiaugsmai baigėsi.
Tai supratau dar tuomet, kai nuvažiavome jo pasiimti. Nors ir buvau išgėręs du butelius alaus (vieną duše, kitą belaukdamas Donato), tačiau vis tiek sukrėtė vaizdas: gatvėje bestovintis ir mūsų belaukiantis Tomas buvo veikiau panašus ne į galantišką ir mielą gėjų, bet į nešulinį kupranugarį: du krepšiai rankose, o trečias - permestas per petį, neskaitant mažyčių krepšiukų, kabančių ant kaklo, prikabintų prie diržo ir kitų vietų. Tad kai jis rašė apie savo “kuklųjį krepšį”, kurį įmetė į bagažinę, aš bandžiau įsivaizduoti, kas jam yra “nekuklūs krepšiai”. Negana to, visą kelią bumbėjo, kad jam nepatogi sėdynė, kad važiuojame per greitai, o paskui - kad per lėtai, kad žvalgomės į pakelėse stovinčias merginas, o ne į vaikinus.
Tai ištverti man teko tuštinant vieną po kitos alaus skardines, - apie tai Tomas nemelavo. Tačiau jis taip pat stengėsi neatsilikti: iš mano aštuonių nupirktų alaus skardinių jis išplempė kokias keturias. Ir dar aiškina, kad mano vieno akys buvo padūmavusios. Koks įžūlumas!
Palangos vasarnamis tikrai buvo nekoks. Tačiau mes troškome pajusti realybę. Aišku, išskyrus Tomą, kuris vos išvydęs kambariuką ir aptriušusias lovas vėl pradėjo bumbėti. Ir taip bumbėjo visą savaitgalį: tai jam per karšta, tai vanduo per šaltas, tai mes juo nesirūpiname, tai per daug įkyrūs. Kentėme stojiškai.
Beje, jis užmiršo parašyti, kad kol aš kalbinau gražiąją vasarnamio administratorę, mano draugai spėjo užimti geriausias lovas, o man liko su nulūžusia koja. Jokie protestai nepadėjo: “Nereikia kalbėtis su visomis pasaulio merginomis. Geriau rūpinkis savimi”. Ką gi, teko nusileisti. Tačiau kadangi aš gyvenau akivaizdžiai blogesnėmis sąlygomis, norėdamas atstatyti socialinį teisingumą ir demokratijos vertybes, leidau sau naudotis Tomo geriausiu plaukų vašku bei šveičiamuoju muilu “Dove”. Iš Donato kosmetikos rinkinėlio tyliai pasiskolindavau šampūną plaukams “L’Oreal”, dantų pastą “Colgate” (šepetėlį turėjau savo), pienelį kūnui “Lait Hydrant” ir kremą "L'Oreal Plenitude". Aišku, jie protestavo ir bandė slėpti savo turtus nuo manęs, bet kambarėlis buvo per mažas, o aš buvau pakankamai gudrus, kad lengvai surasčiau tai, ko man reikėjo.
Pirmoji linksmybių naktis vyko panašiai, kaip aprašė Tomas. Mes su Donatu jam norėjome parodyti, kad nesame savanaudiški heteroseksualai, todėl nepuolėme kabinti merginų, o laiką leidome su represuojamu ir diskriminuojamu gėjumi Tomu. Bandėme pildyti visus net ir mažiausius jo norus. Todėl glėbesčiavomės tarpusavyje, šokome kartu ir klausėmės jam patinkančios Vitalijos. Darėme viską, kad nors kiek išpirktume heteroseksualų kaltes prieš homoseksualistus.
Tačiau ilgainiui man tapo nuobodu. Ypač kai abu mano draugai nusigėrė. Tad labai apsidžiaugiau, kai jie nusprendė grįžti namo. Aišku, prieš tai abu surijo po didelį ir taukais aptekusį sumuštinį, apie kurį Tomas savo rašinyje kukliai nutylėjo. Atsikračius jų, man iš karto pradėjo sektis (jei neskaičiuosime to pagyvenusio gėjaus, kuris man pasiūlė pasivaikščioti kopose). Sutikau merginas, kurios man visai nepasirodė jaunos (kaip šiais laikais moksleivės greitai bręsta), tad mane ištiko lengvas šokas, kai sužinojau, kad joms tik septyniolika. Teko apsiriboti palydėjimu iki jų namų. Gal ir nieko, nes kaip malonu pasijusti vyresniu, subrendusiu, patyrusiu, na, žodžiu, aukštesniu bent kokiomis penkiomis galvomis.
Kalmariuko galas, arba Kodėl Donatas gulėjo mano lovoje
Bendravimas su jauniklėmis mane išvargino ir aš pasijutau išalkęs. Norėjau nusipirkti žuvies (tik Palangoje trečią valandą nakties galima nusipirkti žuvies), bet man įkišo kažkokį kalmariuką. “Labai skanu ir jums kaip tik jo reikia”, - tikino jauna pardavėja. Patikėjau ir nusipirkau. Į kambarį įslinkau tyliai - reikia gerbti savo draugų poilsį: vienas (Donatas) taikingai gulėjo ant grindų, kitas (Tomas) nervingai čepsėjo lūpomis lovoje.
Maniau, ramiai pavalgysiu. Kalmariuką padėjau ant stalo. Jį apžiūrėjau iš visų pusių. Atrodė apetitiškai. Papjausčiau duonos. Tačiau norėdamas prailginti malonumą, nusprendžiau, kad bus blogai, jei kalmariuką valgysiu neplautomis rankomis. Todėl nutipenau į koridoriaus galą, kur buvo kriauklės. Sugrįžus manęs laukė staigmena. Pirmiausia, ką pamačiau įžengęs į kambarį, buvo Donatas, kuris iki tol atrodė taip kietai bemiegąs ant grindų, kad ir penkios patrankos nepakeltų. Tačiau dabar jis žvaliai sėdėjo prie stalo ir įnirtingai rijo mano mažą kalmariuką, kuris jo rankose atrodė toks mažas, vienišas ir negalintis apsiginti it koks našlaitis. Pamatęs mane ir mano nuožmų žvilgsnį Donatas plačiai prasižiojo ir susikišo likusią kalmariuko dalį. Pamatyti spėjau tik vargšo našlaičio uodegą, pradingstančią plačioje Donato gerklėje. Aišku, labai greitai ją išspjovė. O išvydęs mano liūdną veidą, jis geraširdiškai nusišypsojo ir pasiūlė jo apseilėtą, ką tik išspjautą kalmariuko uodegą: “Nesijaudink, Rapolai, ir tau šį bei tą palikau”. Aš patempiau lūpą ir išdidžiai pradėjau nusirenginėti. Donatas norėdamas pateisinti savo besotystės protrūkį kalbėjo toliau: “Rapolai, žinosi, kaip iš manęs kosmetiką vogti. Dabar supranti, kaip aš jaučiuosi kiekvieną kartą, kai pagrobi mano kremą, šampūną...” Aš apimtas pakilaus graudulio tylėjau, - rado ką lyginti: savo kosmetiką su mano vargšu kalmariuku. Donatas ne juokais pradėjo gailėtis. Savo taukuotomis rankutėmis pradėjo mane glostyti. Aš nepasidaviau. Tuomet jis prie manęs prigulė: “Rapolai, aš tave gerbiu ir tu žinai, kad be tavęs aš negaliu. Tad nepyk”. Aš visaip bandžiau jį išmesti iš lovos. Deja, jo meilė man ir alkoholis mano kraujyje buvo stipresni. Taip mes ir užmigome. Rytą prabudęs Tomas mus apkaltino homoseksualizmu. O juk čia kalmariukas kaltas.
Tomo palinksminimai
Tiesą pasakius, Tomo pastabos apie seksualinę orientaciją mus abu su Donatu įžeidė. Todėl nusprendėme, kad užtenka rūpintis gėjumi ir išpirkinėti savo kaltes homoseksualų atžvilgiu, o geriau pasidomėti mergaitėmis. Ramia sąžine palikę besigaluojantį ir sugebantį tik akis vartyti Tomą sukežusiame kambariuke išstraksėjome pas naujas mano pažįstamas. Vakarykštės romantikos nebuvo likę nė kvapo: jos, kaip ir vakar, buvo jaunos, bet visiškai neįdomios. Tad nenuostabu, kad kartu su Donatu prisiminėme beliūdintį Tomą ir savo pažadą juo rūpintis.
Idant tas rūpinimasis neatrodytų per daug saldus, nusipirkau žuvies, kurios, žinojau, jis neapkenčia. Mums grįžus, jis visai nesidžiaugė, kad mes atėjome jo palinksminti. Teko iš maišelio išimti žuvelioką ir juo pamosuoti priešais patinusią Tomo nosytę. Iki tol gulėjęs kaip koks nepajudinamas rąstigalis, jis iš lovos pašoko it lanksti antilopė ir sugriebęs mano nuostabią žuvį šveitė per langą. Taip aš antrą kartą netekau užkandžio. Nenuostabu, kad su Donatu mes bandėme jam numovę kelnes iškaršti kailį. Jis tai palaikė seksualiniu priekabiavimu ir į savo pusę perviliojęs Donatą bandė mane išrengti. Nors ir buvau pasiryžęs šiek tiek kompensuoti per tūkstantmečius gėjams padarytas nuoskaudas, tačiau ne tiek, kad atsiduočiau vienam iš jų. Tad jam nieko neišėjo.
Mano kerštas
Sekmadienį rytą, jau ruošiantis namo, pamaniau, kad iš tokio poilsio nieko gero: visą laiką aš buvau represuojamas ir diskriminuojamas. Man teko gulėti lovoje be vienos kojos, Donatas surijo kalmariuką, o gražuolis gėjus Tomas išmetė pro langą rūkytą menkę. Negana to, jie prie manęs priekabiavo, bandė nurengti, trukdė bendrauti su merginomis. Iki tol tokių ekscesų nebūdavo bendraujant su Donatu. Padariau logišką išvadą, kad kaltas gėjus Tomas, kuris ir įnešė į mūsų harmoningus santykius tokią sumaištį. Nutariau jam atkeršyti. O kad kerštas būtų teisingas, neužmiršau ir Donato.
Kai susikrovėme krepšius, juos išviliojau į lauką pasėdėti ant suoliuko. Kai jie nieko neįtardami mėgavosi alumi, aš kambaryje uoliai darbavausi. Jau senokai buvau nusižiūrėjęs Donato rankinę kosmetikai. Labai patogus daiktas: galima ne tik laką plaukams, šampūną ar dantų šepetėlį įsidėti. Čia vietos užteko ir prezervatyvams bei įvairiems erotiniams kremams. Tad labai greitai jis atsidūrė mano krepšio dugne. Kokią minutę galvojau, ar palikti Donatui rankinės turinį - šampūnus, kremus ir muilą, - tačiau nusprendžiau, kad jei ir tai pagrobsiu, taip geriau bus kompensuotos mano patirtos kančios (jam sąžiningai palikau dantų šepetėlį - man juk nereikia asmeninių daiktų). Idant Donatas nieko nepastebėtų, rankinės vietoje įkišau į laikraštį suvyniotą savo šlepetę - ji vis tiek buvo suplyšusi. O be to, kažkuo reikia atsilyginti.
Tomui buvau paruošęs kiek kitokią staigmeną - iš jo man reikalingų daiktų buvau prisigrobęs gyvendamas pas jį (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_113300). Tad jam aš įdėjau mažą dovanėlę nuo manęs. Į jo prašmatnų pliažo rankšluostį (kaip jis juo didžiavosi vyrų paplūdimyje) įvyniojau menkę (tą pačią, kurią jis išmetė pro langą; nėr čia ko mėtyti žuvų) ir įkišau į vieną iš jo krepšių - tarp kitų jo brangių drabužių - tegu nuo šiol žuvies kvapas jam primins Palangą ir nuostabų buvimą su mumis.
Važiavome, kaip Tomas ir rašė, linksmai. Tik prie Vilniaus aš jiems papasakojau, ką padariau. Vieną akimirką jie nutilo. Tačiau paskui save nuramino, kad aš to negalėčiau jiems iškrėsti. Aš linksmai kikenau. Tik grįžęs dėl viso pikto išjungiau mobilųjį telefoną. Tačiau pirmadienio rytą vis tiek teko perskaityti nelabai malonias žinutes. Tiesa, nebūčiau aš, jei neišsisukčiau. Donatui parašiau, kad jo rankinę pagrobė Tomas, tačiau jis neturi pykti, nes juk mes sumąstėme padaryti bent vieną gerą darbą savo gyvenime. Nors ir nenoromis, su šiuo argumentu jis sutiko (tiesa, nežinau, kaip jis reaguos, kai perskaitys šį pasakojimą).
O štai tas, kuriam norėjome padaryti gerą darbą - Tomas - visai nesijautė, kad mes jam padėjome, nes apie mane parašė “Omni Laike” kompromituojantį straipsnį. Gerai, kad ten nebuvo nė trupinėlio teisybės. Ir daryk žmonėms gera.
Geradaris ir geraširdis - Rapolas Rakalas ([email protected])
