Jei kas, aš dar nevedžiau. Tačiau susiradau merginą ir gyvenu kartu kaip man jau ilgoką laiko tarpą. Be to, laimingai arba nuobodžiai - priklausomai kaip pažiūrėsi. Juk mano gyvenime itin smarkiai sumažėjo nuostabių girtuoklysčių iki paryčių ir visiškai dingo naujos bei viliojančios merginos. Taip, aš esu ištikimas, koks buvo man Bobrikas, kurį beveik prieš metus pritrėškiau šlepete. Tačiau širdyje kartais atgimsta bebaimio nuotykių ieškotojo dvasia.
Tuomet taip ir norisi įnirtingai šuoliuoti per barus, spanginti akytėmis į gražuoles, rankioti it gėleles pievoje meiliai merginų siūlomus telefonų numeriukus, o galiausiai ir pavilioti kokią nors jauną mergę pasakius, kad ji tokia tyra kaip rasos lašelis, rytinės saulės spindulio nuskaidrintas.
Nuo tokių Indianos Džounso ir Skaivokerio kartu sudėjus vertų žygdarbių sulaikydavo paprastai mano pašonėje esanti mergina. Tačiau juk ne visuomet ji būna pašonėje, ar ne?
Tad vieną penktadienį mano mergina šventė savo draugės mergvakarį. Aš buvau laisvas. Galvojau, kad vakarą praleisiu ramiai: su buteliu alaus prie žydrojo ekrano.
Fengšui energijos galia
Tačiau laimingojo vaikino planams nebuvo lemta išsipildyti. Apie pietus man parašė elektroninį laišką seniai girdėta ir regėta mergiotė. Kažkada buvome porą kartų tam tikromis aplinkybėmis susitikę, bet smulkmenų nepasakosiu. Ji nieko ypatinga neparašė, tiesiog paklausė, kaip gyvenu, kas gero.
Ji tikrai nebuvo didelė gražuolė, nebuvo ypatinga, tačiau tas laiškelis man smogė kaip kuolu per “Head&Shoulders” šampūnu išplautą galvą. Į ją pradėjo lįsti mintys apie mergiotę: kaip jai sekasi, ką ji veikia. Kitos pusės minčių nepavadinčiau itin padoriomis. Tad tris kartus giliai įkvėpiau ir dešimt kartų pakartojau: “Aš esu ištikimas savo merginai”.
Tai niekuo nepadėjo. Ir aš supratau, kad tokius protu nepaaiškinamus norus sukėlė fengšui energija. O jos taip lengvai nenugalėsi. Todėl nusprendžiau su ja kovoti alaus bokalais. Nuėjau į rašytojų kavinę “Trečias brolis”, kad tik gražių merginų nepamatyčiau ir neleisčiau fengšui energijai dar nuožmiau įsismarkauti.
Taip, linksmai įraudę menininkai neaudrino mano fengšui energijos, tačiau tai negelbėjo - aš vis tiek galvojau apie tą mergiotę. Aišku, visiškai blaiviai supratau: aš esu nekaltas, fengšui energija kalta.
Juk esu ištikimas savo merginai - tai pakartojau net dešimt kartų, o už fengšui energiją nesu atsakingas, kaip nesu atsakingas už potvynius ir atoslūgius, kuriuos sukelia Mėnulis. Juk jeigu kokia nors žuvytė įsipainioja tinkluose kur nors Ramiojo vandenyno pakrantėje ir prasidėjus atoslūgiui patenka į tinginio žvejo puodą, tai negi aš kaltas?
Tad jei fengšui energija šaukia pas kitą merginą, tai ką aš galiu padaryti? Juk kai priartėja Mėnulis prie Žemės, tai vanduo pakyla - prasideda potvynis, - o ne traukiasi, putoja ar užverda. Ir nieko čia nepadarysi. Taip ir su fengšui energija.
Benedikto patarimai
Tačiau aš tikrai ne iš tų, kurie be kovos pasiduotų. Nusprendžiau, kad reikia Benedikto patarimų ir palaikymo. Parašęs savo merginai, kad su kolegomis šiek tiek pasilikome po darbo bare, paskambinau Benediktui.
Benediktas šiaip nerangus vaikis, tačiau kai kitą ištinka bėda, visuomet mitriai randa laiko širdingiems pokalbiams. Ir ne todėl, kad atjaustų savo artimą, o todėl, kad jam labai patinka, kai kas nors kitas turi daugiau problemų nei jis pats.
Gerdamas ketvirtą alaus bokalą trumpai išdėsčiau situaciją (savo teoriją apie fengšui energiją kukliai nutylėjau). Papasakojęs laukiau, kad kaip aršus šeimyninių vertybių gynėjas, visuomet per savivaldybės rinkimus balsuojantis už konservatorius, man pasakys: “Mesk iš galvos tą mergiotę, būk tvirtas ir ištikimas”. Deja, jis pasikasė kairę ausį ir pasakė: “Tai ko čia sėdi su manim. Važiuok pas ją.”. Supratau, kad šį vakarą ir jis yra šėtoniškos fengšui energijos apsėstas.
“Bet juk aš negaliu, aš ištikimas”, - bandžiau kovoti su fengšui energija, įsibrovusią į Benedikto sielą. “Bet juk tavo mergina nieko nesužinos”, - lengvai nokautavo mane fengšui energijos hipostazė. “Hmmm, - mąsčiau aš. “Rapolai, nepraleisk progos”, - gundė mane Benediktas it koks belzebubas šv. Antaną dykumoje. “Aš tave kviečiau tam, kad tu mane atkalbėtum, o ne prikalbėtum būti neištikimam”, - meldžiau jį. “Mielas Rapolėli, kodėl tu nenori patirti nuotykio? Aš tavo vietoj net negalvodamas nuvažiuočiau pas ją”.
Iš tikrųjų - kodėl?
Supratau - aš viską padariau, kas buvo mano valioje, o dabar reikia pasielgti taip, kaip šaukia fengšui energija. O šaukė ji mane pas tą mergiotę.
Tad išgėriau dar vieną alaus bokalą ir greitai aptarėme su Benediktu alibi: abu sakysime mano merginai, kad vakarą praleidome kartu pas jį namuose. Aš paskambinau tai mergiotei ir pasakiau: “Fengšui energija man liepia atvažiuoti pas tave. Ar priimsi?”. “Man atrodo, kad tave valdo visai kitos energijos, tad jau atvažiuok. Tik nepamiršk alaus pasiimti”, - ji buvo dalykiška.
Belaukdamas taksi su Benediktu spėjau išgerti dar vieną alaus bokalą.
Pas merginą
Taigi išlipu iš taksi. Ir suprantu, kad man slopsta fengšui energija, nes pradeda drebėti kojos.
Mane aplanko košmariški regėjimai:o kas jei tai mano merginos išbandymas? Mane pasikvietusi mergiotė ir mano mergina yra senos geros draugės ir nusprendė mane patikrinti. Kas bus, jei man pabeldus į duris jas atidarys mano mergina? Ar suspėsiu jai viską paaiškinti apie fengšui energiją, potvynius ir atoslūgius, sukeliamus Mėnulio?
Tačiau trauktis jau per vėlu. Skambinu į duris. Atidaro mergiotė. Tai jau gerai. Kol ji virtuvėje sudeda mano atvežtus vaisius, greitai apžiūriu butą, ar kur nors nėra pasislėpusios mano merginos. Jos nėra. Tai jau gerai. Juk gal visai ir nieko atsiduoti fengšui energijai?.. Ypač kai ji tave taip šaukė. Ir ypač kai taip su ja kovojai. Ir pralaimėjai...
Susėdame svetainėje. Ji ant sofos, aš ant fotelio. Geriame alų. Vieną butelį, antrą. Tuomet suprantu, kad manyje su fengšui energijos liepsna pradėjo kovoti senovės lietuvių dievukas Ragutis su savo putomis. Kitaip tariant, aš pradedu “smiginėti”.
Tačiau fengšui energijai į pagalbą atėjo senojo Rapolo dvasia - jei aš vienas pas merginą, tai kažką reikia daryti. Todėl sukaupiau visas jėgas ir bandžiau įsivaizduoti, kaip jaučiasi okeanas, kai prie jo priartėja Mėnulis. Padėjo, nes atsistojau ir nusprendžiau, kad iki sofos, ant kurios ji sėdėjo, nušniokšiu kaip potvynis.
Susikaupiau ir atsargiai dėliodamas kojas ėmiau sliūkinti jos link. Neišėjo. Tiksliau pasakius, išėjo atbanguoti: užkliuvau ir pargriuvau tiesiai jai po kojomis. Man skaudėjo alkūnę, o iš butelio šniokštė alus ant jos prabangaus kilimo.
Jai tas nepatiko, nors ir aiškinau, kad tokie jau yra gamtos dėsniai: kai Mėnulis priartėja, prasideda potvyniai, o kai Rapolas su alaus buteliu rankoje parkrenta po gražios merginos kojomis, alus liejasi ant kilimo, o ne šokinėja ar atlieka kokius nors kitus triukus. Ir Ramiojo vandenyno pakrantėje potvyniai yra daug daug didesni, palyginti su šiuo mažulyčiu alaus išsiliejimu.
“Aš juk tavo Mėnulis, mažyte”, - sakiau jai kaltai akis įbedęs į alaus balutę. “Žinai, jei kiekvieną kartą, kai tu priartėji prie manęs, baigsis potvyniu, tuomet turėtume susitikinėti baseine”, - atkirto ji.
Ir išėjo atsinešti skuduro. Aš tuomet klestelėjau ant sofutės ir, aišku, išverčiau jos paliktą alaus butelį. Alaus dėmę uždengiau pagalve.
O kai ji sugrįžo, iš jos rankų išplėšiau skudurą ir pradėjau įnirtingai sausinti alaus balutę ant kilimo. Po to nušveitęs skudurą į kampą kuo skubiau puoliau prie jos ir apsikabinau - kad tik ji nespėtų pažiūri, kokie procesai vyksta po pagalvėle. Tai jai patiko, tačiau ji nesidavė nei bučiuojama, nei leido nuvilkti drabužių. Tuomet pagalvojau, kodėl turiu ją nurengti, jei ji gali pati. Ir išdėsčiau dar vieną gamtos dėsnį - kai priartėja kitas dangaus kūnas Saulė, darosi karšta ir reikia nusivilkti drabužius.
Ji atsakė, kad turiu apsispręsti, kuo aš noriu būti - Mėnuliu ir kelti potvynius, ar Saule ir priversti ją nusirengti. Aš atsakiau, kad tiek per potvynį, tiek per sausrą drabužiai nereikalingi.
Žodžiu, mes taip mielai kalbėjomės - bent jau man taip atrodė - kol išgirdau ją šaukiant: “Rapolai, tu juk miegi”. Taip Ragutis įveikė tai, kas buvo nei mano, nei Benedikto jėgoms - fengšui energiją. Aš buvau prisnūdęs.
Nežinau, kiek aš miegojau, tačiau šis prisnūdimas mane atvedė į protą ir pagalvojau: “Ką aš čia darau?” Todėl pasakiau, kad man bloga ir jei kuo skubiau negrįšiu namo, pradėsiu žaibuoti ir kelti ne tik potvynius, bet ir cunamius. Ji akivaizdžiai nuliūdo dėl tokio staigaus mano pasikeitimo: “Rapolai, jei nori, gali pamiegoti pas mane”. “Ne, - išdidžiai pasakiau ir mintyse pridūriau: - Rapolas miega tik ten, kur nori, o dabar jis nori miegoti savo lovoje apsikabinęs savo merginą”. Lyg apskritai nieko nebūtų buvę, lyg nebūtų buvę nuodėmingų minčių...
Važiuodamas taksi dar sykį pagalvojau, koks esu laimingas, kad taip ir neišdaviau savo merginos. Man pavyko likti ištikimam, nepaisant visų fengšui energijų. Mintyse padėkojau lietuvių Ragučiui, kuris padėjo nugalėti kiniškas klastas. Juk yra daug geriau būti ištikimam savo merginai, ar ne?
Epilogas
Tačiau istorija nesibaigė. Grįžęs prie savo buto radau pritūpusį ir primigusį Benediktą. Išbudinęs paklausiau, ką jis čia veikia? Jis atsakė, kad atėjo budėti prie durų ir laukti mano merginos. “Kam?” “Ogi tam, kad galėčiau pasakyti, jog mes kartu praleidome visą vakarą”. Kaip gerai, kad aš pirmas grįžau, o ne mano mergina, nes antraip man būtų reikėję pasitelkti visą fantaziją, kad paaiškinčiau, kur buvau. O paskui jis šelmiškai mirktelėjo ir paklausė: “Tai kaip buvo?” Ir aš supratau, kad jį atginė smalsumas: kaip tas didysis nuotykis, į kurį ir jis mane pastūmėjo. Ir dar kartą apsidžiaugiau, kad grįžau pirmas. Juk jis iš nekantrumo tikrai būtų papasakojęs viską mano merginai ir kartu pasiūlęs laukti manęs begrįžtančio, kad kartu išklausytų mano istoriją.
Atsidarius šaldytuve rastus butelius, papasakojau, kaip viskas buvo. Mano istorija jį akivaizdžiai nuliūdino. “Žinai, Rapolai, tu toks nuobodus, toks nuobodus...”
Paryčiais grįžusi mano mergina mus rado svetainėje meiliai kartu miegančius ant sofutės. Ji juokaudama išsitarė: “Gražu, vos išeinu, o tu iš karto mane išduodi. Ir su ne bet kuo, o su Benediktu”.
Gerai, kad ji nė nenumanė, kad šiuose žodžiuose yra šiek tiek ir tiesos.
Ištikimybę išsaugojęs Rapolas Rakalas ([email protected])
P.S. Tikiuosi, mano mergina nežino, kad aš “Omni laike” rašinėju.
