Kaip žinia, aš turiu merginą. Kitų man nereikia. Bent jau kol kas. Tai, aišku, liūdna, nes naujų mergiočių paieškai skirta energija niekur nedingsta - ji kaupiasi, spaudžia įvairiausias galūnes. Ir ką daryti tada, jei jau nereikia rūpintis savo asmenine laime? Ogi rūpintis savo draugų intymiu gyvenimu. Tačiau taip galvojau iki maždaug 2005 metų pirmos dienos šeštos valandos ryto.
Mano sutenerystės preliudija
Viskas prasidėjo nuo to, kad reikėjo sugalvoti, kur švęsti Naujuosius metus. Į prašmatnius aukštuomenės vakarėlius eiti nenorėjome, draugų kviesti į savo butą tuo labiau - juk aukštyn kojom būtų apvertę mano kambarius. Aišku, taip jau būna per Naujuosius metus. Tačiau jei tam lemta nutikti, tai geriau svetimam bute.
Ir štai mano merginai - visad ją vertinau už sumanumą ir aštrų protą - švystelėjo mintis: juk galima švęsti pas mano draugą Tomą (tą patį gėjų, apie kurį rašiau ne kartą, tačiau mano mergina apie jo seksualinę orientaciją dar nieko nežinojo).
Man reikėjo įtikinti Tomą, kad jam bus didelis džiaugsmas (ir garbė), jei jo bute švęsime Naujuosius. Prižadėjau, kad finansiškai prisidėsiu prie pirkinių, kad padėsiu sutvarkyti jo butą tiek prieš naujametį vakarėlį, tiek po jo. Žadant teko išgerti ne vieną butelį vyno. Paskui paskutinę savaitę jam neskambinau, o į SMS atsakinėjau šykščiai paaiškindamas, kad paskutinė metų savaitė man labai užimta: reikia užbaigti darbus, be to, dalyvauti galybėj vakarėlių.
Tomui vienam teko prieššventinių darbų jungas. Jis jautėsi šiek tiek apgautas, tačiau jį šildė mano nutapytas nuostabus Naujųjų šventimas: bus gausybė įdomių žmonių - televizijos, estrados žvaigždžių, įtakingų verslininkų, Nacionalinės premijos laureatų ir sportininkų... Todėl jis sąžiningai vienas plovė palanges, šluostė dulkes nuo sofučių, iš “Maximos” tempė maišus su maisto produktais ir alkoholiu it koks kupranugaris.
Atėjus gruodžio 31 dienai paaiškėjo, kad žadėjusios pasirodyti vakarėlio įžymybės arba susirgo, arba jų planai pasikeitė.
Į vakarėlį su mergina atėjome pirmieji. Tomą radome nusiplūkusį po dienos darbų (reikėjo išplauti visą butą, gražiai sustatyti knygas, pamerkti gėlęs į vazas, paruošti mišraines, sutepti sumuštinius, nuplauti vaisius ir t.t.). Tačiau jis buvo linksmas, gėrė vyną ir laukė, kada pro duris ims virsti žvaigždės.
Jos nevirto - apskritai niekas nevirto. Sėdėjome trise: aš, mano mergina ir Tomas. Idant Tomas nesiblaškytų it kokia nendrelė, lankstoma šiaurio vėjo, aš vis rūpinausi, kaip čia jam kuo daugiau įpilti vyno, o pats jau rezgiau mintis, kaip čia įsitaisius į kokį nors vakarėlį.
Aišku, tai negraži mintis - bet jau žvelgiant iš dabartinės laiko perspektyvos, toks sprendimas man būtų išėjęs į gera. Deja, pradėjo rodytis pirmieji svečiai: mano ir Tomo bendri draugai (heteroseksualai) su antrosiomis pusėmis, jų draugai ir draugės. Taip susirinko kokia penkiolika žmonių. Bėgti buvo vėlu.
Apie nenugalimą norą padėti draugui
Vakarėlis pamažu įsivažiavo. Tiesa, Tomas buvo be poros, nes joks jo kviestas gėjus nepasirodė. Dar buvo dvi vienišos merginos, kurios kartkartėmis įžūliai nužvelgdavo stuomeningą buto šeimininką. Tačiau Tomui jos buvo nė motais. Jis man papriekaištaudavo, kad aš jam tiek žadėjau, jis tiek daug dirbo, o rezultatas menkas. Aš skėsteldavau rankomis ir atsakydavau, kad pardavimas ir reklama visuomet buvo mano stiprioji pusė.
Tačiau ir pats supratau, kad vakarėliui trūksta ugnelės. Be to, liūdnojo Tomo vaizdas man graužė sąžinę. Mane užplūdo gerumas ir meilė artimam: juk Tomas yra mano draugas, jis pats sutvarkė savo butą šiam vakarui, pats viską supirko, sunešė, visus sumuštinius sutepė, o dabar liūdnai virtuvėje rūko vienas, be poros, be šiltų žodžių ir švelnių apsikabinimų... Negaliu taip palikti draugo!
Kažką reikėjo daryti. Kadangi galvojimo procesą spartino taurėmis maukiamas viskis, labai greitai man dingtelėjo mintis - idant pralinksmėtų mano draugas, reikia jam pakviesti gėjų. Kadangi su puse jų Tomas buvo susipykęs, teko man imtis iniciatyvos ir juos sutaikyti.
Derybas telefonu vedžiau pusvalandį. Dar po pusvalandžio į kuklų Tomo butuką pradėjo virsti vyrai ir berniukai. Nors kviečiau tik tris man pažįstamus gėjus, iš kurių atėjo du, bet jie su savimi atsivedė savo draugus, pažįstamus ir šiaip partnerius. Tad mūsų padaugėjo beveik dvigubai.
Naujųjų laukę mūsų draugai nelabai suprato, kodėl atsirado tiek daug vyriškių. Tik dvi vienišos merginos pastebimai atgijo pamačiusios, kiek daug gundančio grobio sugužėjo į šį vakarėlį.
Alkoholio daugėjo, cigarečių ir cigarų dūmai tankėjo, balsai tapo garsesni. Pagaliau sulaukėme dvyliktos valandos, prasidėjo sveikinimai ir laižymaisi. Kadangi, be Tomo, aš vienintelis žinojau, kas yra kas, todėl buvau atsargus glėbesčiuodamasis su naujai pasirodžiusiais svečiais. Tačiau kiti vaikinukai buvo saldžiai nubučiuoti, taip ir nesupratę, kodėl jiems tiek dėmesio skiria pirmą kartą gyvenime sutikti vyrai.
Taip nejučia priartėjo paryčiai. Daugelis jau buvo išsiskirstę, kai kas miegojo lūžę ant fotelių. Dvi jau ne tik vienišos, bet ir girtos merginos bandė prievartauti vieną išsigandusį jauną gėjų: sėdėjo iš dviejų pusių, jį vis glostė ir be perstojo nepadoriai juokaudavo. O jaunasis gėjus buvo rimtas, žiūrėjo tiesiai į sieną ir tik kartkartėmis išgerdavo degtinės. Visa tai jis kentėjo vien todėl, kad norėjo sulaukti, kol atsibus jo lūžęs draugas, palaimingai miegantis ant gretimos sofutės.
O buto šeimininkas buvo nelaimingas: su juo neliko nė vienas vyras, be to, jį kažkur kvietė, o jis negalėjo nuvažiuoti, nes vienas iš svečių per klaidą apsivilko jo paltą.
Supratau, kad savo draugui jau niekuo nepadėsiu, todėl išvažiavau namo.
Didžioji staigmena
Vos tik užrakinau savo buto duris, pasigirdo skambutis į laukujas duris. Pagalvojau, kad koks nors girtas kaimynas negali atsirakinti durų, todėl kilniaširdiškai nuspaudžiau mygtuką ir įleidau bėdžių. Tačiau nepraėjus nė porai minučių pasigirdo skambutis į mano duris. “Girtas kaimynas sumaišė butus arba išprotėjo”, - pagalvojau.
Atidaręs duris pamačiau, kad į mane tiesiasi dvi putlios plaukuotos rankutes:
- Ateik, mažiau mano. Dabar aš tavo.
- Atsiprašau, - bandžiau jas nustumti.
- Ateik, ateik ateik, - ir viena rankutė švelniai man plekštelėjo per užpakalį.
Aš suspigau, lyg būčiau išvydęs patį grafą Drakulą, ką tik pakilusį iš savo karsto, ir atšokau it kokia gazelė per saugų atstumą - kad jo rankutės manęs nepaliestų. Rankučių savininkas, praradęs atramą, t.y. mane, susvyravo ir nudribo ant slenksčio.
Tai buvo mano pažįstamas gėjus verslininkas Darius, kurį kviečiau į vakarėlį pas Tomą. Iš apkalbų aukštuomenės salonuose žinojau apie jo orientaciją, todėl nusprendžiau, kad Tomui gal būtų smagu jį matyti. Dariui net kelis kartus skambinau ir kviečiau atvažiuoti, sakydamas, kad bus labai linksma ir šaunu. Jis atsisakinėjo, sakė, kad dabar yra su draugais, kurių negali palikti, o vėliau pagalvos.
Štai ir pagalvojo, kad jį asmeniškai sau kviečiu, o ne Tomui.
Triukšmas atkreipė mano merginos dėmesį - ji iškišo galvą iš vonios kambario ir paklausė, kas nutiko.
- Nieko tokio, draugas atėjo, - pasakiau.
- Aaaa, - liūdnai nutęsė ji, galvodama, kad naujametis vakarėlis dar nesibaigė.
Gėjus verslininkas paklausė:
- Kas ten pas tave?
- Tai mano mergina. O tu ko nori iš manęs, - nebesusivaldžiau.
- Mergina? - gudriai primerkė kairę akį. - O aš ko noriu? Kaip tai ko? Šitiek kartų man skambinai, sakei, kad lauki, sakei, kad faina bus, sakei, kad lauki ne vienas. Tad supratau, kad nori manęs. O aš juk žinau, kur gyveni, tad kai tik galėjau, iš karto atvažiavau pas tave, mano pupuli. Kaip matai, laiku pataikiau - tu jau grįžęs. Ir ne vienas.
Taip, jis kalbėjo tiesą. Teisybė, kad skambinau jam, rašiau SMS, žadėjau linksmybes, kurių jis dar nematė, ir vis paslaptingai užsimindavau, kad jo laukiu ne tik aš, bet dar kai kas. Omenyje, aišku, turėjau Tomą, o ne savo merginą.
Tačiau galvą guldau, kad jis manė, jog aš jį pasikviečiau seksui trise: aš, jis ir mano mergina. Ir iš jo šelmiško veido spėjau, kad tokia mintis jam visai neatrodė atgrasi.“Ne tik gėjus, bet dar ir biseksualas”, - piktai pagalvojau aš. Tačiau svarbiausia, kad šio plano neišdėstytų mano meilei. Reikėjo kažką skubiai daryti, nes verslininkas buvo jau atsistojęs ir priartėjęs prie manęs pavojingu atstumu - tiek, kad galėjo pasiekti mane savo putliomis rankytėmis.
Prisiminęs šio verslininko pomėgį alkoholiniams gėrimams, pabandžiau jį įvilioti į virtuvę - esą ten sudėti mano visi gėrimai. Gal pavyks nugirdyti, o paskui, kai nebegalės apversti liežuvio, įmesiu į taksi, tegu kuo greičiau veža kur nors iš mano buto.
Uždaręs virtuvės duris iš karto pasiūliau išgerti šampano už Naujuosius. Kol jis gėrė, savąjį šampaną išpyliau į kriauklę. Tuomet pasiūliau jam dar vieną taurę. Jis mielai sutiko. Maniau, kad mano planas vyksta puikiai. Meldžiau tik vieno - tegul mano mergina eina miegoti.
Deja, ji pasirodė virtuvėje...
- Tai geriate? - paklausė ji.
- Geriam, - guviai atsakė verslininkas. - Gražus tavo berniukas.
- Aš su negražiais nedraugauju, - atšovė ji
- Ir tikriausiai smarkus.
- O čia jau ne tavo reikalas, - ir iš jos žaibuojančių akių supratau, kad mano merginai visiškai nepatinka tai, kas vyksta.
Aš stovėjau liūdnas. Supratau, kad situacijos visiškai nevaldau. Aš juk norėjau pakviesti gėjų savo draugui Tomui. O išėjo taip, kad sau suveikiau gėjų. Ir dar ne bet kokį - o ketinantį užsiimti seksu trise.
Reikėjo ką nors daryti. Atsikvėpiau ir kol jis dar neprabilo, pasakiau:
- Žinai, Dariau, įvyko tam tikras nesusipratimas. Aš tave kviečiau ne sau - tokiam Tomui. O dabar mes su mergina norėtume eit miegot. Atsiprašau.
Darius atrodė šiek tiek pritrenktas - bachūras jį meiliai kvietė atvažiuoti, o dabar, kai atvažiavo, veja. Tačiau jis buvo taktiškas ir išsikvietė taksi, jo belaukdami trise išgėrėme butelį šampano. Kalbėjomės tik apie Lietuvos ekonomikos tendencijas.
Pokalbis su mergina, išėjus gėjui
- O tu nesi gėjus? - tiesiai man į akutes žiūrėdama paklausė ji.
- Brangioji, ne ne ne ne... - atsakiau aš.
- Ir niekuomet nebuvai? - neatlyžo ji.
- Ne ne ne. Kaip tu galėjai pagalvoti? - vinguriavau it koks žaltys vartydamas mėlynąsias akutes.
- Tai ko jie prie tavęs lenda? - smogė ji.
- Nežinau, tikriausiai esu gražus, - bandžiau atrodyti sąmojingas.
- O kodėl tu juos kvietiesi? - metodiškai pribaiginėjo mane.
- Nesikviečiu, - desperatiškai sušukau ir pasijutau lyg spirginamas ant laužo it koks viduramžių eretikas.
- Na, na, aš juk girdėjau, ką jūs kalbėjote. Jis aiškiai pasakė, kad tu jį kvietei, - kurstė laužą manoji mergina.
- Tu tik nepyk, aš tau viską papasakosiu, - nutariau pasiduoti.
- Taip, Rapolai, teks papasakoti ir geriau būtų, jei aš tuo patikėčiau.
Tad viską jai ir papasakojau. Tikiuosi, kad ji patikėjo.
Ir norėk savo artimui gero...
Nepavykęs sąvadautojas Rapolas Rakalas ([email protected])
