Prisipažinsiu: istorija su Vasilisa (http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_109100), kuri mane kiekviename žingsnyje apgaudinėjo su dviem futbolo komandomis bei jas aptarnaujančiu personalu, mane šiek tiek išvedė iš pusiausvyros. Tačiau dar labiau - mano draugo gėjaus Tomo požiūris: man papasakojus šią graudžią istoriją, jis lyg niekur nieko atsakė: “Ai, Rapolai, lyg Vilniuje būtų mažai berniukų”.
Ir į plačią kaip Amazonės žiotys per potvynius savo burną įsikišo pusę ledų “Baltoji varnelė” porcijos. O paskui pradėjo aiškinti savo problemas. Jokios atjautos: aš jam savo skausmą išlieju, o jis man savo gėjus siūlo. Ir dar vienas ledus šlamščia it koks besotis slibinas devintos karalystės karalaites. Čia tai bent draugas.
Su juo susipažinau gal prieš septynerius metus. Tuomet buvau jaunas ir naivus, o be to, mane buvo ištikusi didžiulė dvasinė bei egzistencinė krizė ir it koks sulytas šunytis ieškojau kas mane suprastų. Ir suradau jį. Man atrodė, kad jis puikus ir nuostabus žmogus, mane suprantantis iš pusės žodžio ir nė sekundę neabejojantis mano talentu, o gal ir genialumu. Be to, man labai patiko, kad jis nuoširdžiai peikė mano priešus ir skriaudikus. Deja, kaip paskui prisipažino, jis klausėsi mano skundų ir kiekvienai mano minčiai pritarė tik todėl, kad norėjo su manimi permiegoti. O aš taip tikėjau, kad mus suvedė sielų sąskambiai ir tvirta vyriška draugystė. Šiais laikais be sekso net ir draugo nerasi.
Jam manęs suvilioti nepasisekė (dabar aš tikrai žinau, kad esu “suvaržytas ir kompleksuotas heteroseksualas”, kaip teigia Tomas), o po kiek laiko jis prisipažino apie savo orientaciją. Nuo tada aš jam pasakodavau savo nuotykius ir vargus su merginomis, o jis - su vaikinais. Kitaip tariant, apsikeisdavome abiem nenaudinga informacija.
Taip ir šį sykį man pasiguodus, jis pradėjo pasakoti apie savo eilinius nuotykius su vietiniais ir užsienio berniukais. Jam pasakojant, man gimė stiprus pasiryžimas: reikia kažką keisti. Ir keisti radikaliai.
Pasižiūrėjus į gyvenimo džiaugsmą bylojančias mano draugo gėjaus storas lūpas (o jos bylojo todėl, kad jomis jis čepsėjo antrą ledų “Baltoji varnelė” porciją), supratau, ko man reikia - adrenalino. O tai reiškia, kad būtina pagyventi pas savo draugą gėjų. Juk įsivaizduokite, kiek daug džiaugsmo tai suteiks - aš saugosiu savo nekaltybę, kambaryje pristatysiu įvairiausių spąstų ir varpelių, kad nebūčiau netikėtai užkluptas, po pagalve laikysiu storą tarybinės enciklopedijos tomą, kuriuo įnirtingai mojuodamas ginsiu savo garbę, jei į ją bus kėsinamasi. O naktį prabusiu išpiltas šalto prakaito ir lengviau atsidusiu, kad nesu prievartaujamas. Tokie malonūs rūpesčiai tikrai išguis mintis apie Vasilisą. Ir viskas bus gerai.
Nedrąsiai pakišau šią mintį Tomui. Jis nusišluostė lūpas ir iš karto entuziastingai sutiko: “O Rapolai, bus labai įdomu. Gal pats tapsi gėjumi. Galėsi aprašyti “Omni Laike” savo naujas patirtis. O dabar vien tik apie mergaites rašai. Kam tai įdomu? Iš karto būtų įdomiau, jei parašytum tokį straipsnį “Kaip aš tapau gėjumi”. Tai nustebtų tave dievinančios merginos. Nors iš karto susirastum naujų gerbėjų”. Ir pažiūrėjęs į mano liūdną veidą tarė: “Pagal metus jau turėtum gėjumi tapti. Dabar kritinis amžius. Daugelis tavo metų gėjais tapo”.
Na, tokio radikalumo aš nesiekiau, tad susitarėm dėl vieno - jis nesiveda savo berniukų, aš pas jį nesivedu savo mergaičių. Žodžiu, kadangi dabar aš kenčiu, tai ir jis galės pakentėti be sekso. Gyvensime tik mes abu ir diskutuosime intelektualiomis temomis: apie pasaulinį atšilimą, skurdo mažinimą trečiajame pasaulyje ir tautinio orumo skatinimo programą Lietuvoje.
Tad dar tą patį vakarą pasiėmiau dantų šepetuką, pastos, apatinio trikotažo, butelį gero vyno ir atvažiavau pas gėjų Tomą.
Kokie manęs laukė nuotykiai, skaitykite “Omni Laike” artimiausiu metu.
Šiek tiek neramus - Rapolas Rakalas ([email protected])
