Keiskime požiūrį
Man patinka Alberto Einšteino frazė: "Negalime išspręsti problemos mąstydami taip, kaip mąstėme problemai atsiradus". Dauguma tėvų patiria fiasko su vaikais būtent tuomet, kai laikosi netinkamų nuostatų ar stereotipų. Todėl jei norime tinkamai auklėti savo vaikus, nusikratykime visų ydingų nuostatų, pagal kurias buvome auklėjami mes. Įsisąmoninkime: dažnam šiuolaikiniam vaikui senieji auklėjimo metodai tiesiog netinka.
Vaikai ateina į šį pasaulį mums priminti apie meilę. Ir visai nenuostabu, kad dauguma vyresniosios kartos atstovų choru dainuoja: o kaip gi pareigos ir taisyklės? Dabartiniai vaikai kaip niekad intensyviai mums primena apie laisvą valią, galimybę susitarti, individualumą, unikalumą, savasties saugojimą ir buvimo savimi galią. Ir visa tai vyksta ne itin maloniuoju būdu. Nes kitaip mes vaikų vis neišgirstame.
Pasinerkime į „flow“
Mihaly Csikszentmihalyi yra sukūręs „flow“ teoriją, kurioje atskleidžia, jog žmogaus kūrybiškumas ir laimingumas labai susijęs su iššūkiais ir jų pasiekimu. Kai iššūkis ir malonumas arba pasitenkinimas procesu dera, žmogus patenka į nuostabią būseną, kurią galime vadinti tėkme – „flow“: joje laikas neegzistuoja, joje ir realybė neegzistuoja. Šias būsenas natūraliai vaikai patiria žaisdami.
Žaidimas yra būtina sveikai vaiko raidai, nes tai yra pati saugiausia galimybė save išbandyti ne tik įvairiuose vaidmenyse, bet ir ateityje. Su didele prasme vaikai žaidžia labai mielai. Jei norime, kad ir kita veikla teiktų vaikams tiek pasitenkinimo, sudarykime jiems sąlygas patekti į „flow“ būseną. Iškelkime vaikui iššūkį, kurį pasiekdamas vaikas patirs sėkmę. Per didelis iššūkis sukelia nepasitenkinimą, frustraciją.
Stebėkime tai vaike, nelyginkime jo su kitais, savimi, o derinkime aplinką ir aplinkybes prie konkretaus vaiko. Kai vaiko pasitikėjimas savimi yra didelis, galima dovanoti ir didesnį iššūkį. Visgi mums svarbu atminti - pasisekimas yra žalia šviesa į didesnį iššūkį. Ir vaikas turi pabūti savo sėkmėje, neskubėti, kaip tai yra įprasta vaikų ugdyme. Nesėkmė dažnam vaikui veikia lyg stabdžiai veikti toliau.
Draudimus keiskime į nurodymus
Jei pas mane kreiptųsi vaikai dėl savo tėvų problemų, dauguma jų guostųsi: mūsų tėvai kažkaip nemoka mums paaiškinti šio pasaulio subtilybių, todėl dažnai apsiriboja nieko nereiškiančiu žodžiu "atsargiai" arba griausmingai naudoja vardą kaip drausminimo priemonę. Ar kada nors uždavėme sau klausimą, ką reiškia žodis „atsargiai“? O gi nieko prasmingo jis nereiškia. Po šio žodžio būtina dar ką nors pasakyti, jei nenorime kvailinti vaikų. Pvz. mažylis, kuris tik mokosi vaikščioti, mieliau girdėtų, kur jam vertėtų įsistverti, kur jam vertėtų pamatyti laiptus, kur karštas paviršius ir jo liesti negalima ir daug kitų konkrečių dalykų vietoj vieno apibendrinančio „atsargiai“.
Įsisąmoninkime: suaugusiųjų užduotis suteikti vaikams jiems svarbios informacijos apie juos supantį pasaulį. Minėtasis žodis informacijos nesuteikia. Bet gali pasėti bereikalingos baimės vaike. Pasaulis nėra toks grėsmingas, kokį jį mato pervargęs suaugęs. ir atminkime: vaiko vardas yra mūsų duotas jam tam, kad mes jį meiliai vadintume. O ne sakytume vardą su grasinančiu žvilgsniu be jokio prašymo ar paaiškinimo.
Draudimus keiskime į prašymus
Suaugę turi didžiulį tikslą – mokyti vaiką gyventi be jų. Ir tai vyksta jau pirmame septynmetyje. Tam tikrame amžiuje vaikas nori labai daug ką daryti pats. Leiskime jam. Skirkime tiek laiko, kiek reikia. Ir, žinoma, bus ne retų situacijų, kai mes neturėsime tiek laiko. Jei įprastai mažylis lipa laiptais pats, o dabar neturime tam laiko, nestverkime jo be žodžių, o sakykime: mažuli, aš tave dabar nunešiu, nes labai skubu, o kitą kartą tu vėl pats lipsi. Ir nesijaudinkime, jei vaikas priešinasi ar verkia bei rėkia.
Saugokime savo ramybę. Atminkime: mes neprivalome vaikų visuomet palikti laimingais bei patenkintais. Mes esame už juos atsakingi, todėl aiškinkime jiems savo veiksmus. Prašykime jų paslaugos. Ir nustebsite, kokios plačios širdies yra vaikai ir kaip jie beveik visada pasiruošę mums padėti. Kai mama yra rami su savo pasirinkimais ir sprendimais, vaikas taip pat pradeda demonstruoti didesnę ramybę.
Savitvardos stebuklai
Labai daug suaugusiųjų negali pakęsti menkos vaikų savitvardos. Nuvilsiu jus. Vaikų savikontrolė formuojasi ilgiau nei mums norisi: berniukams tai vyksta pirmus 21 jų gyvenimo metus, o mergaitėms - 14-16 metų. Nurimote? Taigi. Jei 3 metų mergaitė pyksta, negaudama to, ko ji nori, ji turi teisę pykti ir netgi neturi psichofiziologinių priežasčių susitvardyti. Didelę žalą vaikams daro tėvų gėdinimas už jausmus: ko rėki, tu jau didelė, kaip tau negėda, pažiūrėk, kiti vaikai kaip vaikai, o tu čia rėki kaip laukinė ir pan.
Liaukimės. Liaukimės. Liaukimės. Nesmaukime vaikų, o plėskime savo širdis. Neatstumkime vaiko, nesiųskime jo nurimti į kitą kambarį ar dar kur nors. Tai yra taip neteisinga. Nors ir ne retai veikia. Bet veikia ne todėl, kad vaikas iš tikrųjų viduje nurimsta. Tai veikia, nes vaikas labai myli tėvus ir pradeda jiems norėti įtikti, nes mato, kad pastarieji jį mylėti pasiruošę tik tuomet, kai vaikas nekelia jiems nepatogumų. Pafantazuokime: mama grįžta į namus iš parduotuvės susierzinusi, tai pastebi vyras ir uždaro ją į vonią tardamas: kai nurimsi, išleisiu. Absurdas, ar ne?
Tai kodėl taip elgiamės su vaikais? Įsisąmoninkime: emocija yra kaip kvėpavimas, emocijas svarbu išleisti ir visą gyvenimą žmonės mokosi jas išleisti kuo gražiau. Blogų emocijų nėra. Yra malonios ir nemalonios. Todėl lavinkime savo emocinį raštingumą ir liaukimės emociškai smurtauti prieš vaikus, nes mes esame paskirti juos globoti.
Vaikai pas mus atėjo iš dangaus
Labai daug mamų savinasi vaikus. Ir tai leidžia mamoms labai netinkamai elgtis su ta nuosavybe. Šiuolaikiniuose paveiksluose, vaizduojančiuose "kosmines" mamas, vaikus randame mamų glėbiuose. Senovinėse ikonose motinos vaikus laiko kiek praskėstose rankose su į viršų nukreiptais delnais. Nes motina augina vaiką pasauliui, Žemei, Visatai. Verta įsisąmoninti, kad vaikas yra mums paskirtas labai laikinai globai.
Jei koks žmogus imasi demonstruoti neabejingumą ir rėkiančiai ant savo vaiko mamai sako - liaukitės, nematote, kad vaikas jau bijo, ta rėksnė gali drąsiai atšauti - nesikišk, čia mano vaikas, ką noriu, tą darau, žiūrėk savęs. Visai neseniai ir aš beldžiau į savo kambario langą, kuomet kaimynas, sodindamas dvimetę dukrą į automobilio kėdutę, purtė ją ir rėkė, nes toji nesutiko sėstis. Stovinti šalia mama šypsojosi stebėdama savo vyrą ir rėkė mano beldimui įkandin: kas tau yra, ko čia beldi, juk nematei visos situacijos. O man ir nereikia. Juk neprasidėjo trečiasis pasaulinis karas, kai mes turime žūtbūt vaiką sodinti į kėdutę, nes jo ir mūsų gyvybei grėsė pavojus.
Savarankiškumo skatinimas vietoj hiperglobos
Dėl nuostabaus prigimtinio motinystės instinkto labai daug mamų kankina vaikus savo hipergloba. Ir vadina tai savo didele meile vaikams. Paskaitykime Anatolijaus Lazarevo knygą "Motinos meilės pančiai" ir įsitikinkime, kada meilė pradeda kenkti vaikui ar net gadinti jo gyvenimą. Mylėti mes galime išmintingai. Ir to taip pat moko labai daug gerų knygų. Nesigėdinkime, jei nežinome, nemokame. Visuomet galime keisti daug ką savyje. Kartais užtenka vis sau priminti: nedaryk už vaiką to, ką jis pats gali padaryti. Neprimetinėkime savo valios vaikams. O tą mes darome nuo pat vaikų gimimo labai subtiliai, pvz. valgymo situacijose, kuomet mes nuduodame, jog geriau žinome, ką, kada ir kiek vaikui geriau valgyti. Mokykimės pirmame septynmetyje pasikliauti vaiku, jo intuicija, jo sotumo jausmu, jo alkio jausmu, jo pajautimais ir, žinoma, Aukščiausiuoju. Atminkime: mes niekada niekada niekada neauginame vaiko be Dievo. O tos mamos, kurios pameta Dievą ar jo neatranda, labai kenčia, nes Dievas atima viską, prie ko mes prisirišame, pamiršdami sveiką atsidavimą Dievo valiai. Net vaikus - viena ar kita forma. Tad linkiu visoms mamoms atrasti savyje išmintingos meilės lobynos ir leistis į nuostabią, nepakartojamą ir prasmingą motinystės kelionę.
