Ko šiai dienai Lietuvoje yra daugiau: neįgaliųjų ar asmenų dirbančių su jais? Kam ir kokia labiau reikalinga parama darbo rinkoje: neįgaliesiems ar dirbantiems su jais?
Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir integracijos į darbo rinką plėtrai skirta 24 mln. (vienam projektui vidutiniškai tenka 671 tūkst. litų) struktūrinės paramos. Kaip byloja veiklos srities pavadinimas visa parama bei įgyvendinami projektai turėtų būti skiriami „neįgaliųjų reabilitacijai ir integracijai“, tačiau pažiūrėjus atidžiau po šiuo pavadinimu slepiasi žymiai platesnės veiklos, apimančios profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo metodikų bei standartų, paslaugų kokybės įvertinimo sistemos kūrimas ir diegimas, priemonių ir įrangos, reikalingų asmens darbingumui įvertinti ir profesinei reabilitacijai vykdyti, įsigijimas, aktyvios darbo rinkos politikos programų įgyvendinimas neįgaliesiems, specialistų, mokytojų/konsultantų mokymai bei kvalifikacijos tobulinimas darbui su neįgaliaisiais ir viso labo tik viena iš penkių remiamų veiklų šioje projektų grupėje yra tiesiogiai susijusi su neįgaliųjų mokymais darbo vietoje, bendruomenėje, nuotoliniu būdu.
Iš įgyvendinamų 36 projektų, 20 projektuose (biudžetinės įstaigos, viešosios įstaigos, Lietuvos darbo biržos, socialinės įmonės) neįgalieji tobulina ar įgyja naujų žinių. 731 neįgaliesiems suteikiamos profesinės reabilitacijos paslaugos, 78 asmenys apmokomi kompiuterinio raštingumo, apskaitininko ir finansų analitiko - 85, tinkuotojo – 40. Didžiausią projektą įgyvendina Lietuvos darbo birža prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už 3,3 mln. litų, kurio metu Darbo paieškos įgūdžių ugdymo neįgaliesiems asmenims užsiėmimais vyksta 400 asmenų, projektui pasibaigus planuojama, kad įsidarbins 80 neįgaliųjų, 30 teritorinių darbo biržos darbuotojų, atsakingų už profesinės reabilitacijos programos organizavimą ir priežiūrą, vykdoma kvalifikacijos kėlimo profesinės reabilitacijos programos paslaugų teikimo srityje.
Apstu rengiamų neįgaliųjų profesinio rengimo programų: siuvėjo, medžio apdirbimo staliaus- staklininko, virtuvės pagalbininko, popierinių dirbinių dirbėjo, „Medžio gaminių braižytojas“, „Metalo gaminių braižytojas“, Lengvųjų drabužių siuvėjo braižytojo“, „Patalpų vidaus apdailos braižytojo“. Taipogi ruošiami spaudai leidiniai: „Profesinių gebėjimų vertinimo ir profesinės reabilitacijos vykdymo instrumentų leidyba (35 vnt.), metodinės medžiagos „Profesinė reabilitacija žmonių su psichikos negalia“ paketo leidyba (35 vnt.), išverčiamos į lietuvių kalbą ir išleidžiamos knygos: Deborah R.Becker, Robert E. Drake. „A working life for people with severe mental ilness“; Bob Grove, Jenny Setcker, Patience Seebohm „A new thinking about mental health and employment“. Tačiau, kaip šios metodikos, programos, leidiniai bus panaudojami? Juk niekam ne paslaptis apie šių dienų realijas darbo rinkoje? Tad vėlgi kyla klausimas, ar tikrai veiksmingai ir efektyviai naudojama struktūrinė parama? Už struktūrinės paramos lėšas net 855 specialistai tobulina įgūdžius, darbui su neįgaliais asmenimis, o tai yra daugiau asmenų nei struktūrine parama tiesiogiai besinaudojantys neįgalieji. Paradoksalu! Tad kam Lietuvoje paramos reikia labiau: neįgaliesiems ar asmenims dirbančiais su jais? O gal taip tiesiog „patogiau“, tiek laiko, tiek darbo pobūdžio atžvilgiu, įsisavinti paramą?
Įvertinus šių dienų situaciją darbo rinkoje kyla dar vienas klausimas: ar nevertėtų kiek galima greičiau ir lanksčiau struktūrinės paramos gaires pritaikyti prie kintančių sąlygų. Žinodami, socialinių darbuotojų trūkumą, mažėjančių asmenų stygių darbo rinkoje pagrindinis dėmesys turėtų būti fokusuojamas tik į neįgaliųjų asmenų reabilitaciją ir integraciją, paklausių specialybių įgijimą ir jų realų pritaikymą darbo rinkoje.
