Apie tai, kad „niekas nesitikėjo“, jog bus nugalėti ne tik italai, bet ir serbai, kalbėjo ir Lietuvos komandos žaidėjai, ir treneris. Kaip paaiškinti tokį neatitikimą tarp prognozių ir Lietuvos komandos pasiekimų? Pralaimėjimas ispanams nekeičia bendro Lietuvos komandos pasirodymo įvertinimo, nors daugelis jau buvo patikėję, kad grupės varžybose sunkiai į priekį ėję ispanai galiausiai neatsilaikys prieš įspūdingai pradėjusius žaisti lietuvius. Galima klausimą formuluoti ir kiek kitaip – kodėl čempionato pradžioje taip sunkiai žaidusi ir dažniausiai vos keliais taškais laimėdavusi komanda,vėliau nugalėjo iki tol daugiau rungtynių laimėjusias varžoves ir atėjo iki paties finalo?
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus neužtenka konstatuoti, kad dabar Europoje krepšinį moka žaisti visi. Juk vis tiek visų dalyvaujančių komandų šansai laimėti nelaikomi visiškai lygiais ir galiausiai favoritėmis laikomos komandos paprastai pasirodo geriau, nors ir pasitaiko tam tikrų išimčių. Todėl prasmingiau Lietuvos komandos pasirodymą šiame Europos čempionate įvertinti naudojantis socialinių mokslų siūlomais aiškinimais. Krepšinis – komandinis žaidimas, o tai reiškia, kad svarbu įvertinti žmonių tarpusavio santykius komandoje ir tarp komandų, bei šių santykių dinamiką. Kaip ir analizuojant tarptautinius santykius ar organizacinę vadybą, krepšinio komandų pasirodymas gali būti vertinamas kaip atskirų žmonių grupių ir organizacinių darinių sąveika. Neabejotina, jog individualus pasirengimas ir gebėjimas žaisti bei krepšininkų motyvacija yra svarbūs. Tačiau tokie individualūs veiksniai reikšmingai nepasikeičia per porą savaičių, kol vyksta čempionatas. Be to, kartais atrodo, kad komanda žaidžia prasčiau, nei galėtų, atsižvelgiant į individualių žaidėjų meistriškumą, kartais atrodo, jog sužaidžia geriau.
Socialiniai mokslai šiuo atžvilgiu gali pasiūlyti įdomių žvalgų. Pirmasis įdomus aiškinimas būtų susijęs su psichologiniais veiksniais. Treneris Jonas Kazlauskas yra minėjęs, kad čempionato pradžioje žaidėjus slėgė įtampa, sakydamas „kartais pagalvoju, kad reikalingas ne treneris, o psichologas“. Toks aiškinimas remtųsi logika, kad kuo daugiau kartų komanda laimėjo, tuo įtampa dėl galimo pralaimėjimo darėsi mažesnė ir tai leido žaidėjams geriau išnaudoti savo įgūdžius bei sėkmingai sužaisti su vis stipresnėmis komandom. Psichologiniu lūžiu būtų galima laikyti Lietuvos komandos žaidimą su italais. Tiesa, toks aiškinimas turi ir silpnų pusių – juk pasibaigus rungtynėms grupėje, kiekvienų naujų rungtynių pralaimėjimo kaina tampa vis didesnė, tad šiuo atžvilgiu ir spaudimas turėtų būti vis stipresnis. O svarbiausia – kaip tik tada, kai nebebuvo spaudimo, o tereikėjo atsipalaidavus parodyti savo meistriškumą, buvo pralaimėta ispanams.
Kitas galimas aiškinimas yra susijęs su žmonių mokymusi – ne individualių gebėjimų žaisti krepšinį stiprinimu, bet mokymusi suprasti vieniems kitus žaidimo metu. Remiantis šiuo aiškinimu būtų galima teigti, kad čempionato pradžioje Lietuvos komanda dar nebuvo susižaidusi, todėl žaidėjai nesuprasdavo vieni kitų, klysdavo deriniuose arba imdavosi individualaus žaidimo, kuris nepavykdavo. Darnaus komandinio žaidimo trūkumu galima būtų aiškinti ir sunkiai pasiektas pergales prieš silpnesniais laikytus varžovus bei netikėtą pralaimėjimą Belgijos komandai. Tačiau žaidžiant ir mokantis iš klaidų komandinis žaidimas stiprėjo ir būtent tai padėjo pasiekti daug kam netikėtas pergales prieš italus ir serbus. Kaip po minėtų pergalių teigė Jonas Mačiulis, „dabar atsirado komanda“. Tiesa, ir šis aiškinimas gali būti kritikuojamas, nes juk ir kitos komandos turėtų būti pajėgios mokytis iš patirties ir, atrodo, būtent tuo galima aiškinti ispanų pergalę. Ir veikiausiai kuo stipresni individualūs gebėjimai žaisti, tuo lengvesnis turėtų būti mokymasis iš klaidų, nebent tam trukdytų klaidų nepripažinimas, psichologinė įtampa ar kiti veiksniai.
Dar vienas aiškinimas galėtų būti grindžiamas strategine elgsena. Jo esmė – sąmoningas Lietuvos rinktinės žaidimo organizavimas, galvojant apie tai, kokį įspūdį norima sudaryti varžovams, atskleidžiant ne visą informaciją ir modeliuojant būsimų rungtynių eigą. Paprastai kalbant, galbūt Lietuvos komandos strategai sąmoningai organizavo rinktinės žaidimą taip, kad nebūtų lengvų pergalių, kad nuo čempionato pradžios būtų žaidžiama ties pralaimėjimo riba. Tam galėtų būti du motyvai – sudaryti įspūdį pagrindiniams varžovams, su kuriais tikėtasi susitikti ketvirtfinalyje ir vėliau, kad komanda šiame čempionate nepajėgi žaisti galingai. Be to, Lietuvos rinktinės žaidėjams tokia strategija leistų įprasti žaisti įtampoje, kai rezultatas artimas lygiosioms, kai reikia nuolat būti susikaupusiems ir galiausiai laimėti. Tokio strategavimo tikimybę didina tai, kad, kaip yra pastebėję kai kurie komentatoriai, treneris Jonas Kazlauskas yra baigęs matematiką ir jam toks modeliavimas nebūtų svetimas. Remiantis šiuo aiškinimu pralaimėjimas Belgijos rinktinei būtų vertinamas kaip žmogiškoji klaida, kurių neįmanoma išvengti bet kokiuose žmonių veiksmuose. Šio aiškinimo silpnoji pusė – tokiam žaidimui „ant ribos“ būtinas didžiulis individualus meistriškumas ir ypač komandinis susižaidimas. Kitaip smarkiai rizikuojama didinant tikimybę pralaimėti dėl žmogiškųjų klaidų. Be to, tokia strategija reiškia, kad pirmoje čempionato pusėje sąmoningai nuviliami sirgaliai ir tenka nemaža kritikos dozė, kuri gali didinti psichologinę įtampą komandoje.
Turbūt galima būtų rasti ir daugiau paaiškinimų, kurie leidžia į Lietuvos krepšininkų žaidimą pasižiūrėti kitaip. Interviu su pačiais žaidėjais ir treneriais, ypač jei tie interviu būtų specialiai struktūruoti taip, kad padėtų išsiaiškinti netikėtų komandinės elgsenos rezultatų priežastis, būtų labai naudingi ruošiantis Olimpinėms žaidynėms. Vieno ar kito aiškinimo išsamus patikrinimas ne tik papildytų statistinę analizę apie individualius žaidėjų rodiklius, bet ir suteiktų gaires, kaip geriau pasiruošti sėkmingam komandiniam žaidimui ateityje (ar reikia daugiau dėmesio profesionaliai psichologinei pagalbai, ar reikėtų daugiau išankstinių kontrolinių rungtynių, ar susitelkti ties naujos strategijos modeliavimu). Veikiausiai svarbus yra įvairių sąlygų derinys, be to, žmonių santykių dinamika visada susijusi su neprognozuojamumo elementu, kaip vėl patvirtino finalo rungtynės. Tačiau sakyti, kad viskas priklauso nuo sėkmės taip pat nebūtų tikslu. Sėkmės (kaip ir klaidos) veiksnys visada egzistuoja, tačiau tikimybė, kad pasiseks keletą kartų iš eilės yra maža. Todėl sėkmė dažniausiai lydi stipriausius. Tiksliau, geriausiai susižaidusius.
