Graikija bent kol kas nepasitraukė iš euro zonos, šalyje pradėjo veikti bankai, o sutarus dėl naujos paramos mainais už reformas paketo, atslūgs ir žiniasklaidos dėmesys. Tačiau nepaisant laikino palengvėjimo, šios krizės priežastys lieka nepašalintos. Pirmiausia todėl, jog reformoms, kurios būtinos tam, kad Graikijos ekonomika imtų augti, jos viešasis sektorius taptų skaidrus ir efektyvus, o šalis galėtų toliau išlikti euro zonos nare, priešinasi prie privilegijų pripratęs politinis elitas ir daugelis nuo konkurencijos apsaugotų, sau naudingus įstatymus įpratusių „prastumti“ interesų grupių. Kai kam atrodė, jog rinkimus laimėjusi „Syriza“ imsis keisti šią praktiką. Juk ji laimėjo aštriai kritikuodama anksčiau pakaitomis šalį valdžiusias tradicines partijas dėl jų glaudžių, dažnai korupcinių sąsajų su stambiu statybų, energetikos ar laivininkystės verslu bei žiniasklaida. Bet praėjus pusmečiui atrodo, jog ši praktika yra tiek įsišaknijusi, kad ir elito kritika išgarsėjusi „kraštutinė“ partija perėmė ją. Pasikeitė tik interesų grupės, kurios įgijo priėjimą prie politikų. Pridėkim dar pačios Graikijos vyriausybės viešai deklaruojamą netikėjimą jai primetamomis reformomis ir realiausiu scenarijumi tampa dėl politinio elito neįgalumo lėtai žlungančios valstybės drama.
Kita svarbi priežastis yra didelis nuomonių dėl krizės sprendimo priemonių išsiskyrimas, matomas ir Europoje, ir už jos ribų (JAV politikai ir ekonomistai aktyviai dalyvauja šiose diskusijose ir, kaip paradoksaliai tai skambėtų Graikijos kairiesiems, yra tapę pagrindiniais jų sąjungininkais). Nemažai JAV ir ES ekonomistų akcentuoja Graikijos skolos nurašymo poreikį bei kritikuoja Vokietijos vadovų teikiamą prioritetą Graikijos viešųjų finansų konsolidavimui. Dažnai tie patys ekonomistai ir politologai ragina gilinti euro zonos šalių integraciją ir kurti fiskalinę sąjungą, kitaip sakant, iš euro zonos šalių įnašų formuoti biudžetą, kuris būtų naudojamas tokioms šalims kaip Graikija paremti. Panašius pasiūlymus birželio mėnesį vėl pateikė ES institucijos, o neseniai žengti link glaudesnės integracijos tarp grupės ES šalių paragino ir Prancūzijos prezidentas.
Kita vertus, iškilus klausimui dėl Graikijos išstojimo iš euro zonos pasekmių ir alternatyvių scenarijų, viešos diskusijos ES šalyse parodė, kad daugelis gyventojų ir politikų šį klausimą vertina pirmiausia per nacionalinių interesų prizmę. Nors diskusijose daug demagogijos, populizmo, paviršutiniškų vertinimų ar tiesiog tradicinių skirčių, susijusių su požiūriu į valstybės vaidmenį ekonomikoje ar ES ir jos valstybių narių santykiu, šioje įvairovėje matoma viena tendencija – politinėse diskusijose dominavo nacionaliniai interesai, paremti savo šalies mokesčių mokėtojų pinigų apsauga. Tai iliustruoja Vokietija, kurioje ne tik krikščionys demokratai, bet ir socialdemokratai išsakė griežtą poziciją Graikijos vyriausybės atžvilgiu. Beje, Lietuvos socialdemokratai irgi pamiršo savo priešrinkiminę kritiką taupymo politikai ir nesiėmė siūlyti Lietuvos biudžeto lėšomis pastimuliuoti Graikijos ekonomiką. Juk ne Graikijos rinkėjai balsuos kitų metų Seimo rinkimuose... Priešingai, Lietuvos finansų ministras ypač pabrėžė tai, kad Lietuvos mokesčių mokėtojams dėl naujo paramos Graikijai paketo neteks papildomai mokėti nė euro.
Visa tai rodo du dalykus. Pirma, konsensusą dėl skolų krizės sprendimo rasti bus sudėtinga. Antra, bet koks mėginimas žengti reikšmingą žingsnį link euro zonos šalių ir jų finansų integravimo susidurs su politinėmis kliūtimis. Dabar diskusija vyksta ne apie prekybos standartus ir kitokius techniškai sudėtingus klausimus, kuriais tradiciškai užsiimdavo ES, o apie pinigus. Todėl nacionalinė žiniasklaida ir gyventojai ėmė domėtis euro zonos reikalais. Tolesnė integracija prisidengiant visuomenei sunkiai suprantamu žargonu tampa vis sudėtingesnė. Tiesa, skubus lėšų pritraukimas iš EFSF bei jau senokai ECB vykdomos bankų palaikymo bei ekonomikos skatinimo operacijos išlieka daugeliui nesuprantamos ir nesvarstomos. Tačiau bendro euro zonos biudžeto ir bendros vyriausybės formavimas neabejotinai susilauktų didelio atgarsio.
Tokia ES padėtis, kurią papildomai komplikuoja Didžiosios Britanijos vyriausybės planuojamas referendumas dėl tolesnės narystės ES, rodo stiprėjančias prieštaringas integracijos ir dezintegracijos tendencijas. Iki šiol jas pavykdavo suderinti atsižvelgiant į šalių interesų skirtumus ir numatant įvairias išimtis, kaip, pavyzdžiui, Britanijos ir Danijos nedalyvavimas euro zonoje. Tačiau dabar jau net ir branduoliu laikyta euro zona patiria įtampą dėl išryškėjusių politinių, ekonominių ir socialinių skirtumų devyniolikoje jos narių. Pridėkime nesutarimus dėl migrantų ir prieglobsčio naštos pasiskirstymo bei mūsų rytų kaimyno bandymus supriešinti ES šalis, ir situacija tampa itin sudėtinga. Kaip parodė Graikijos krizė, daug kas baiminasi, kad euro zonos irimo pradžia gali atvesti ir iki pačios ES laidotuvių. Kita vertus, mėginimas tokioje aplinkoje pastumti euro zoną link federacijos sukeltų dar didesnį susipriešinimą ir veikiausiai paspartintų jos subyrėjimą.
Būtent apie šiuos strateginius pasirinkimus reikia galvoti Lietuvos politikams. Iškilus didesnei krizei nebepakaks abstrakčių formuluočių apie atsakingumą ir solidarumą. Nebepadės ir Vokietijos užuovėja, nors sąjungininkų neabejotinai reikės. Viena iš dilemų yra ta, kad euro zonos klausimais Lietuvai artimesnė gali būti Vokietijos pozicija, tačiau Rusijos klausimu ne Vokietija, o JAV yra svaresnė atrama. Kartu reikia nepamiršti darbų, stiprinančių valstybę ir jos piliečių atsparumą išorės grėsmėms ir naujoms krizėms. Graikijos patirtis patvirtina viešųjų finansų sutvarkymo ir struktūrinių reformų svarbą. Kol auga ekonomika Lietuvai būtina kuo greičiau subalansuoti biudžetą ir pradėti mažinti įsiskolinimą. Vietoje to šiuo metu kartu su pamokymais Graikijos tema matome vis dažnesnius priešrinkiminio dosnumo ženklus. Kitas prioritetas – struktūrinės ir valdymo reformos, naikinančios dar gyvuojančias patronažo ir politinės protekcijos salas Lietuvoje nuo urėdijų ir geležinkelių iki atskirų savivaldos ir centrinės valdžios institucijų. Jos ne tik sustiprintų atliekamų funkcijų efektyvumą, bet ir sutelktų išteklių padėti tiems, kam reikia paramos, bei stiprintų santykinai žemą Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo institucijom. Minėtos priemonės ne mažiau svarbios nei atsparumas priešiškai propagandai ar manipuliacijoms energetikos tiekimu.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
