Kol Lietuva murkdosi privilegijų istorijose, kol oponentai dangstosi vienas kitą kompromituojančiais skandalais, kol žeminamas valstybės autoritetas, “Mažeikių naftos” likimas skendi miglose.
Tačiau įžvalgesniam stebėtojui turėtų būti aišku, kad šiandieninės krizinės situacijos ištakos - šios strategiškai Lietuvai svarbios įmonės akcijų pardavimas - didžiausias nepriklausomoje Lietuvoje sandoris. Deja, informacija apie šį procesą atsiduria nuošalėje, o bandymai jį analizuoti labai komplikuoti. Derybos vaizduojamos kaip labai sudėtingas, paslaptingas, beveik mistinis veiksmas. Iš tiesų sudėtingas yra ne pats sandoris, o jo kontekstas – negailestinga interesų ir politinė kova, galingos jėgos, besistengiančios manipuliuoti derybų dalyviais, o kartais net diktuoti žaidimo taisykles.
Tačiau jei pabandytume atsiriboti nuo milžiniškų šio sandorio skaičių ir pažiūrėtume į šį pirkimą- pardavimą kaip matematinį uždavinį, pamatytume, kad jis yra ne toks jau sudėtingas ir galimų variantų yra gana nedaug. Juolab kad situacija vystosi mūsų nenaudai ir veikimo laisvės vis mažiau. Keistai vilkinant derybas, prarasta daug laiko ir netgi sugebėta atsidurti beveik dramatiškoje situacijoje.
Kai Vakarų bankai perpardavė “Jukos” skolas Kremliui, atrodė, jog esame užspeisti į kampą ir nieko nebegalima padaryti, tačiau vėliau paaiškėjo, kad laiko dar šiek tiek turime. Tai patvirtina ir lenkų kompanijos pasiūlymas pirkti visas “Mažeikių naftos”(MN) akcijas, tiek valdomas “Jukos”, tiek valdomas Lietuvos vyriausybės, bei Rusijos teisingumo ministro laiškas, kuriame jis prašo taikyti apribojimus derybose dėl šių akcijų pirkimo. Premjero nuomone, jei nebus taikomi apribojimai, gali sutrikti naftos tiekimas į MN. Juk niekas nerizikuos milijardais dolerių neįsitikinęs situacijos teisėtumu, o juo labiau Rusija tikrai nesistengtų sutrukdyti sandoriui grasinimais, jei galėtų tiesiog neleisti jam įvykti.
Taigi, kad ir labai nedaug, bet laiko dar yra- tik reikia veikti greitai ir ryžtingai. Tam reikia aiškiai suprasti, kokių tikslų siekiame. Pirmiausia - kiek įmanoma mažinti Maskvos įtaką šiam energetikos sektoriui (ji gali kisti nuo vidutinės iki labai didelės) ir siekti didinti finansinę šio sandorio naudą Lietuvai (ji gali būti nuo milijardų litų, gautų labai sėkmingai pardavus valstybei priklausančias akcijas, iki šimtamilijoninių nuostolių, jei būtų padaryti neteisingi sprendimai). Tai priklausys nuo to, kas valdys MN, kiek vertos bus valstybės valdomos akcijos ir kiek kainuos Lietuvai sandoriai su “Jukos” akcijomis.
Atsakymai į visus klausimus priklauso nuo to, kas parduos MN akcijas tikrajam pirkėjui. Galimi trys variantai. Pirmasis - akcijas parduoda “Jukos International”: tada galioja vienintelis kriterijus- kaina. Jei būtų parduodama ne už didžiausią pasiūlytą kainą, tuomet mažieji (nors teisingiau būtų rašyti kabutėse, nes tai labai galingi verslo pasaulio rykliai) akcininkai tokį sandorį užginčytų teisme, nes jiems būtų padaryta žala. Valstybė jokių išlaidų neturėtų, bet jai priklausančių akcijų kaina labai priklausytų nuo kontrolinio paketo pirkėjo. Kuo mažiau vakarietiškas jis bus, tuo mažesnė tikimybė, kad akcijų kaina bus didelė.
Galimas antrasis variantas- LR Vyriausybė pasinaudoja savo pirmumo teise ir išperka akcijas už tokią pačią, t.y. aukščiausią pasiūlytą kainą, ir parduoda labiau priimtinam pirkėjui. Tada kyla papildomas klausimas - kaip pasirenkamas pirkėjas? Kol kas aiškių kriterijų negirdėjome, tik reikalavimą, kad jis turėtų garantuotą naftos tiekimą. O didžiausias garantijas gali turėti Kremliui lojaliausios kompanijos. Kokią kainą jos sutiks mokėti už akcijas? Tikrai ne didesnę nei buvo pasiryžusios mokėti tiesiogiai “Jukos International”. Vadinasi, valstybė patirs finansinį nuostolį (kurį galima užmaskuoti vėliau parduodant didesnį akcijų paketą už sąlyginai didesnę kainą), bet ar ką nors laimės kol kas pasakyti neįmanoma.
Trečias (ir labai tikėtinas) variantas, kad galutinis sprendimas visais įmanomais ir neįmanomais būdais bus vilkinamas tol, kol bankroto procedūrai tiesiogiai pradės vadovauti Maskva. Tada nuo mūsų nebepriklausys praktiškai niekas, o Lietuvos valdomos akcijos bus vertos tiek, kiek sutiks mokėti Rusijai lojalios kompanijos.
Yra ir ketvirtas variantas - Viktoro Uspaskicho itin proteguojamas nacionalizavimas. Šiuo atveju Lietuva po visų teismų sumokėtų pačią didžiausią kainą ir liktų viena prie tuščio vamzdžio. Įmonės vertė iš lėto taptų tokia, kaip ir 1999 metais, o kaltę vėl būtų bandoma suversti konservatoriams, nes jie pirmieji pasiūlė valstybei išpirkti iš “Jukos” akcijas. Taip, tačiau prieš keletą metų buvo visai kita situacija: kitos naftos kainos, kitokia Maskvos situacija, kitoks politinis kontekstas. Tai, kas buvo teisinga 2003 m., visiškai kitaip atrodo 2006-aisiais. Nuo pat “Jukos” bylos Rusijoje pradžios situacija su “Mažeikių nafta” kinta Lietuvai nenaudinga linkme.
Kaip galima prognozuoti situaciją ateityje? Rusija vis didins spaudimą visiems šio proceso dalyviams. Dalis pretendentų pakels rankas ir pradės žiūrėti į Kremliaus akis kaip ištikimas šunelis tikėdamiesi, kad ir jiems koks trupinėlis nukris. Ir, jei Lietuvos Vyriausybė nuvažiuos į Maskvą pasiklausti, ką galima daryti, kad Lietuvai procesas būtų naudingesnis, o Maskvai blogesnis, turėsim konstatuoti, jog tai pabaigos pradžia.
Gal ir neįmanoma visiškai išvengti MN perėjimo Kremliaus įtakon, bet jau dabar galima tvirtinti, jog mūsų Vyriausybės neryžtingumas akivaizdus, o laikas tarnauja Maskvos naudai. Neturiu jokių įrodymų, kad tai daroma sąmoningai, bet Šrioderio “karjera” ir kiti “energetinės diplomatijos” pavyzdžiai sukelia negerų minčių.
Ramūnas Garbaravičius yra Tėvynės sąjungos frakcijos Seime narys
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
