Gal reiktų patikslinti: ar politikui verta? Pragmatikai pasakys, kad neverta. Tiksliau – nenaudinga. Net jei laimėsi, vis tiek būsi pralaimėjęs, nes užsitrauksi nemalonę ilgiems laikams. Deja, mūsų viešojoje erdvėje taip įprasta. Dėl to ir imuosi šio nepatogaus vaidmens, nes galvoju ne tik apie savo garbę bei orumą, bet ir tų, kurie liko išpurvinti pusiau tiesos, pusiau melo ir nutarė neieškoti tiesos teismuose (kam erzinti lojantį šunį!). Deja, labai dažnai šventa žiniasklaidos pareiga būti visuomenės sarginiu šunimi virsta valdžia, kartais net visomis trimis iš karto.
Tokioje situacijoje atsidūriau ir aš, perskaitęs “Kauno dienoje” straipsnį apie save, artimus man žmones, mano sūnų, kurie buvo akivaizdžiai apšmeižti, padaryti kyšininkų tarpininkais, apgavikais. Melas akivaizdus (tai patvirtina ir mano turimi dokumentai). Ar verta su juo kovoti? Gal naudingiau patylėti? Juk ne veltui žmonės sako: “š… ne taukai, nudžius ir nubyrės”. Juolab kad daug kas patarinėjo – tikrai neverta.
Tada man į galvą atėjo išprievartautos moters analogija, gal ir sutirštinta. Jeigu jinai nesiskųs, tai greičiausiai niekas apie tai ir nesužinos. Jei pasiskųs, sužinos daugybė žmonių, nemaža jų dalis pasmerks pačią auką, vyks tardymai ir teismai, reikės daugybę kartų grįžti į savo skausmą, įrodinėti savo teisumą ir vis tiek likti su tam tikru įdagu.
Taigi skųstis neverta?
Bet nenubaustas blogis pradės ieškoti naujų aukų, o auka tarsi taps slaptu jo bendrininku.
Dar kita analogija – visai neseniai vienas garbus ir sąžiningas žmogus man sakė, kad kiekvienas padorus žmogus bent kartą viešojoje erdvėje buvo išpurvintas.
Atėjęs į politiką aš puikiai supratau, kad tapau viešu asmeniu, kad padidėjęs žiniasklaidos dėmesys, siekiant pamatyti kad ir menkiausią dėmelę ant munduro ir parodyti ją tarsi per mikroskopą, yra viešo gyvenimo dalis. Todėl pykti ir piktintis, kad kiekvienas poelgis, pasakytas žodis ar koks kitas gyvenimo epizodas yra vertinamas labai kritiškai, tikrai neverta. Tokį gyvenimą mes, politikai, pasirinkome savo noru.
Tačiau šiandieniniame, o ypač politiniame gyvenime sąvokos “garbė ir orumas” kuo toliau, tuo labiau praranda savo prasmę. Dažniausiai ne žiniasklaida, o mes patys ją nusiplėšiame – ieškodami naudos, bėgiodami iš frakcijos į frakciją, akivaizdžiai konjunktūriškai balsuodami, netgi viešai meluodami. Todėl ir teismas dažniausiai politiko “garbės ir orumo” neįvertina brangiau nei 500 (?) litų. Taigi ir finansiškai teistis su žiniasklaida neapsimoka.
Tačiau mus įdėmiai stebi ne tik žiniasklaida, bet ir visuomenė. Nors ir nemėgiami mes tampame tarsi pavyzdžiu, kaip reikia elgtis. Deja, dažnai neigiamu pavyzdžiu (vienu iš valdžios ir galios simbolių tapo teisė nesilaikyti įstatymų, bent jau eismo taisyklių; o mes dar kalbame apie karą keliuose). Etiketė – politikas – vagis ir sukčius, pripuolęs prie lovio – tapo norma.
Todėl, jei savo politiniame gyvenime viską matuotume matu “apsimoka-neapsimoka”, tai ir turėti “garbės ir orumo” visai neapsimokėtų. Bet jei viešajame gyvenime sieki kitų – aukštesnių tikslų, tai už savo ir kitų garbę ir orumą tiesiog privalai kovoti. Kaip kitaip žmonėms, o pirmiausiai – pačiam sau įrodysi, kad tai yra vertybė. Be abejo, teismas – ne vienintelis ir ne pats geriausias būdas siekiant išsaugoti garbę, bet kartais kito civilizuoto kelio tiesiog nelieka.
Taip mane verčia daryti ir akivaizdi netiesa bei paskleistas melas. O juk nieko nėra blogiau nei pusiau tiesa. "Kauno dienos" žurnalistas ne tik tendencingai pateikė iškreiptų faktų komentarus, bet ir akivaizdžiai apšmeižė. Jei taip fizines negalias bandytų pašalinti chirurgai šiandien, ko gera vaikščiotume be rankų ir be kojų.
Sakoma, kad šlovė įgyjama, o garbės reikia tik neprarasti. Nesijaučiu esąs negarbingas žmogus ir manau, kad mano vaikai dėl to, kad esu politikas, neturi nukentėti. Manau, kad mano ir mano šeimos galimybės būti turtingiems akivaizdžiai atsispindi turto ir pajamų deklaracijose, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje būti turtingam ir sąžiningam, (rinkos...) kaina įsigyti nekilnojamojo turto nėra nusikaltimas.( Ir „Auroros“ salvė ties Lietuva dar nešaudo). Beje, jeigu jau man ir mano artimiesiems klijuojama savanaudžių etiketė, drįsčiau priminti, kad mano nupirktu namu – Sugiharos namais – naudojasi visuomenė, ši vieta tapo tolerancijos namais ir garsina miestą.
Todėl aš nusprendžiau, kad privalau kovoti už tiesą ir savo bei savo artimųjų garbę, o jeigu prireiks, tai ir teistis su žiniasklaida. Nors, pagal vieno garbaus mąstytojo klasifikaciją priskiriu save “optimistams po nevilties” ir manau, kad teisingumas, kad ir kaip jis kai kam būtų nepatogus, turi būti ir kad galbūt ne pats įžvalgiausias iš "Kauno dienos" žurnalistų buvo tiesiog suklaidintas. Juk melą labai dažnai galima įvynioti į patrauklų kovos už tiesą blizgutį.
Turiu vilties, kad ši nemaloni istorija tėra apmaudus nesusipratimas ir teisingumas bus pasiektas.
Visi dokumentai teismui jau parengti, kreipimasis į "Kauno dienos" vadovybę dėl paneigimo – taip pat.
Kovoju ne tik už savo garbę ir orumą, o ir už tuos, kurie nedrįsta to padaryti, tikėdamasis, kad visoms keturioms valdžioms demokratinėje valstybėje turi galioti tos pačios taisyklės.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-04-05
Ramūnas Garbaravičius yra Seimo narys
