Pavyzdžiui, buvusi KAM vadovė R. Juknevičienė yra pareiškusi: „Jei nesustabdysime Putino Ukrainoje, tik laiko klausimas, kada jis bus Lietuvoje“. Galiausiai tokios kalbos privedė prie to, kad didelė dalis Lietuvos piliečių patikėjo, jog Rusija gali užpulti mūsų šalį, ir ėmė rūpintis maisto atsargomis: kaip parodė savaitraščio „Veidas“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ kovo 18–20 dienomis atlikta didmiesčių gyventojų apklausa, net 87 proc. jų manė, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį.
Todėl norisi padėkoti Antrojo departamento ekspertams už tai, kad jie valstybės vardu jau pirmajame vertinimo sakinyje parašė: „Šiuo metu konvencinio karo tikimybė artimiausioje Lietuvos geopolitinėje aplinkoje (Baltijos jūros regione) vis dar išlieka gana maža.“ Jų nuomone, „Rusija kol kas nėra pajėgi pradėti karinį konfliktą prieš NATO“. Sudėjus šią analitinę išvadą su smarkiai padidėjusiu Aljanso entuziazmu užtikrinti savo sienų saugumą galima ramiau atsikvėpti ir daugiau nebeeskaluoti temos „Lietuva pavojuje“.
Turbūt dar niekada Lietuva ir kitos Baltijos šalys nebuvo sulaukusios tokio politinio ir karinio NATO dėmesio dėl akivaizdžiai suagrėsyvėjusios Rusijos politikos (ypač kaimynystėje ir konkrečiai Ukrainoje). Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kadaise nedrąsiai kalbėjome apie neterminuotą oro policijos misiją, o šiandien sąjungininkai patys siunčia pas mus naikintuvus. Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius teigia, jog į mūsų šalį atvykstančių Amerikos karių apsilankymas bus ne vienkartinis, o primins nuolatinį buvimą treniruočių formatu.
Kartu būtina pabrėžti, jog karinės grėsmės nebuvimas visiškai nereiškia, kad staiga išnyko ir kiti iššūkiai Lietuvos saugumui iš Rusijos pusės. Galima tik pritarti Antrojo departamento analitikams, kurie akcentuoja suaktyvėjusią Maskvos konfrontacinę antivakarietišką retoriką/propagandą (taip pat ir Lietuvos atžvilgiu) ir informacines iniciatyvas pozityviam Eurazijos ekonominės sąjungos įvaizdžiui formuoti; jos labiau politine nei ekonomine logika pagrįstus energetinius projektus (taip pat ir Baltijos regione); rusų žvalgybos struktūrų vykdomą kibernetinį ir gyvąjį (per užverbuotus agentus) šnipinėjimą bei aktyviąsias (prasiskverbimo) operacijas mūsų šalyje; Kremliaus norą „paveikti ir trikdyti oponento politinių sprendimų priėmimo procesus, taip pat skaldyti karinių, ekonominių bei politinių sąjungų vienybę, išryškinant nesutarimus tarp atskirų šalių“, o tai savo ruožtu trukdo siekti bendrų strateginių tikslų.
Trumpai sakant: „Rusija prieš kitas valstybes pirmiausia numato naudoti nekarines priemones – politinį, ekonominį, informacinį, diplomatinį spaudimą ir karinės galios demonstravimą, o šioms priemonėms nedavus laukiamų rezultatų, numatomas karinių priemonių naudojimas.“ Pažymėtina, kad antroji sakinio dalis aktualesnė posovietinės erdvės valstybėms, kurios nenorės jungtis į V. Putino aktyviai kuriamą Eurazijos Sąjungą. O tai, kad Rusijos kariuomenė tobulėja, neabejotina.
Svarbiausias tos pažangos momentas – Rusijos karinės mąstysenos pokyčiai (tą puikiausiai rodo įvykiai Ukrainoje): nuo tradicinių kovos formų pereita prie kompleksinio poveikio, pavyzdžiui, specialiųjų pajėgų naudojimo derinimas su pilietinio pasipriešinimo komponentu (detaliau apie tai 7-me vertinimo puslapyje). Kartu be perstojo didinamas Rusijos karinių pajėgų mobilumas (tą patvirtina nuolatiniai planiniai ir netikėti jų parengties patikrinimai) ir nuosekliai vykdoma plataus masto modernizacija (tiek laivyno, tiek aviacijos, tiek priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos). Pinigų tam negailima.
Žinoma, didinti karinį biudžetą Rusijai leidžia palanki energetinė konjunktūra pasaulyje ir faktinis Europos nepasirengimas atsisakyti rusiškos naftos bei dujų. Tai nepaneigia fakto, jog Rusijos ekonominė (karinė) galia (o BVP augimas, beje, greitai gali tapti nuliniu) yra nestabili. Tačiau, kaip tiksliai pažymi KAM ekspertai: „Taip pat 2014 m. pradžios įvykiai rodo, kad Rusijos valdžia ir visuomenė yra pasiryžusios prisiimti ypač aukštus savo veiksmų kaštus ir mano, kad Rusija yra pakankamai atspari bet kokiam išorės subjektų spaudimui.“ Čia kaip tame anekdote: pabrango degtinė ir mažas sūnus klausia tėvo girtuoklio: „Ar tu dabar mažiau gersi?“, o tas atsako: „Ne, sūnau, tu dabar mažiau valgysi.“ Kitaip tariant, rusai yra pasiruošę mažiau valgyti vardan imperijos plėtros, ypač jeigu Tėvynė pavojuje ir priešai iš Vakarų ėmėsi sankcijų.
Labai tiksliai Antrojo departamento analitikai įvertino Ukrainos situaciją bei perspektyvas ir grėsmes Moldovai šiame kontekste: „Jeigu Rusijai nepavyks užsitikrinti visos Ukrainos kontrolės, tikėtina, kad bus mėginama vykdyti dalies Ukrainos teritorijos atskyrimą, atplėšiant kuo daugiau rytinių ir pietinių regionų. Rusijos veiksmai Ukrainoje labai neigiamai veikia Moldovos saugumo situaciją. Krymo okupacija ir aneksija suaktyvino Padniestrės separatistus. Kai kurie Padniestrės de facto valdžios atstovai ėmė kelti susijungimo su Rusija reikalavimą. Moldova nėra pajėgi savarankiškai išspręsti Padniestrės konflikto. Rusija kol kas naudoja Padniestrės klausimą Moldovos ir Ukrainos spaudimui, bet nesiima realių šio separatistinio regiono galutinio atskyrimo nuo Moldovos arba prijungimo prie Rusijos veiksmų. Potencialiai labiausiai regionas būtų destabilizuotas, jeigu Rusija nuspręstų įvykdyti teritorinio susijungimo su Padniestre scenarijų per pietines Ukrainos sritis.“ Galbūt tik reikėjo dar paminėti, kad Moldova gali tapti nauju Kremliaus taikiniu po Ukrainos, o Padniestrės veiksnys Rusijos gali būti naudojamas kaip „meduolis“ siekiant įtraukti šalį į Eurazijos Sąjungą.
Galiausiai norėtųsi tarti keletą žodžių apie Lietuvos žvalgybos įžvalgas dėl krizinių pasaulio regionų. Iš dalies yra diskutuotina mintis, kad vidaus situacija Sirijoje tebėra aklavietėje, nes nei režimas, nei jam oponuojančios grupuotės ginkluotame konflikte nesugeba pasiekti esminio persilaužimo. Ekspertai pažymi, kad tarptautinės bendruomenės dėmesys Ukrainai labiausiai turėtų džiuginti B. Assadą, nes tai leidžia jam lengviau tvarkytis su sukilėliais. Pastaruoju metu ėmė ryškėti valstybės pajėgų pranašumo prieš juos tendencija, tai gali reikšti, jog anksčiau ar vėliau Sirijos valdžia perlauš situaciją savo naudai. Kartu sveikintinas sąžiningas padėties Libijoje įvertinimas: „Situacija nestabili ir toliau prastėja, silpnai centrinei vyriausybei nepavaldžios sukarintos grupuotės kontroliuoja periferines teritorijas, klesti ginklų kontrabanda ir savivalė.“ Štai tokios valdžios šalyje kaitos, kurios aktyviai siekė Vakarai, pasekmės. Ar tik tai ne eilinė klaida kaip Irake, kur taip pat nesiliauja smurtas?
Apibendrinant galima teigti, kad Antrojo operatyvinių tarnybų departamento parengtas grėsmių vertinimas yra konkretus, dalykiškas, analitiškai pagrįstas ir subalansuotas. Belieka tik pasidžiaugti, kad valstybinės ekspertizės lygis Lietuvoje kyla, o tai itin svarbu norint tinkamai nustatyti kylančias grėsmes ir pasiruošti efektyviai jas neutralizuoti.
