Prie šimto artėjančią Algimanto Kojo trofėjų kolekciją papildė dar trys ralyje „Aplink Lietuvą 2020“ pelnytos taurės. Žmonių su negalia klasėje nepralenkiami A. Kojis ir Vytautas Bareckas jau ketvirtą kartą iš eilės pelnė didžiąją geriausiam neįgaliųjų ekipažui Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsteigtą taurę. Ministras L. Kukuraitis šiems vyrams spaudė ranką ir įteikdamas taures už neįgaliųjų klasėje užimtą pirmąją vietą. Trečią taurę šis ekipažas atsiėmė už vieną greičiausiai įveiktą ralio ruožą.
Kartais ne tik lazda gali iššauti
A. Kojis neslepia prieš startą turėjęs abejonių, kad automobilis šiemet gali ir neatlaikyti. „Kasdien juo važinėju, jaučiau, kad jis jau vargsta, – sako Algimantas ir priduria, kad ralyje buvo daug žvyro trasų, kuriomis ne tokiomis mašinomis važiuoti reikia. – Bet viskas pavyko: ketvirtą kartą iš eilės maniškis golfas mus be didesnių nuotykių parvežė. Prieš tai vis remontuodavom ir remontuodavom trasoje sugedusį automobilį, dabar atvažiuojam į nakvynės vietą, sėdim ir studijuojam kitą dieną laukiančią trasą. Ilgai mūsų ekipažui tai buvo nesuvokiamas dalykas, dabar prie to jau pripratome. Kai gali ramiai pailsėti, ir kitos dienos startas daug lengvesnis.“
Dar viena kliūtis, kuri jau antrus metus gerokai sumažina ralyje dalyvaujančių neįgaliųjų ekipažų skaičių, – būtinybė ir starto mokestį (250 eurų) patiems susimokėti, ir degalais pasirūpinti. Anksčiau šios išlaidos būdavo padengiamos iš specialaus projekto, dabar sporto reikalų finansavimą perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai šis projektas paramos vis nesulaukia.
A. Kojis džiaugiasi, kad ir pernai, ir šiemet jam šią problemą padėjo įveikti Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė. „Už pernai skirtą finansinę paramą susimokėjau startinį mokestį ir nusipirkau padangas, su kuriomis važiavau ir šiame ralyje. Šiemet irgi nereikėjo sukti galvos, iš kur imti pinigų startiniam mokesčiui, degalų išlaidas amortizavo „Ūlos juvelyrų studijos“, kurioje daug metų dirbu, bendradarbiai. Ačiū ir jiems, ir dar keliems draugams, be kurių paramos nebūtume išsivertę, – sako Algimantas ir tarsteli: – Žinoma, ir pačiam dar reikėjo prisidėti.“
Išskirtiniu šiemetinio ralio A. Kojis nevadina: trasos panašios, greičio ruožai irgi. Tiesa, šiemetines lenktynes primins dėl liūčių atšauktos dvi trasos ir tik per plauką išvengta nelaimė, kai į ralio trasą nežinia iš kur įžengė neapdairi močiutė. „Buvo ir linksmesnis nuotykis – vienoje trasoje šiek tiek išslydom iš kelio, gavom stiprų smūgį. Jo neatlaikė ir suveikė bagažinėje buvęs gesintuvas – balti milteliai pasklido po visą automobilio saloną, teko ir mudviem su Vytautu. Langus atsidarėm ir toliau važiavom, nes buvome greičio ruože. Tik naktį viską išsivalėm. Kartais net norėdamas gesintuvo lengvai nenuspausi, o čia – pats suveikė. Ne be reikalo sakoma, kad ir lazda gali iššauti, gesintuvas taip pat gali suveikti pačioje netikėčiausioje situacijoje“, – pasakoja lenktynininkas.
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Uoginių trasa – užkerėta vieta
Joniškiečių Rolando ir Ramintos Šukių ekipažas į ralį „Aplink Lietuvą“ išsiruošė jau trečią kartą. Rolandas jame dalyvavo ir anksčiau, bet į šturmano vietą sėdus dukrai lenktynių startai skaičiuojami iš naujo. Per trejus metus, kai pirmą kartą su tėčiu į ralio trasą leidosi jauniausia lenktynių dalyve tapusi mergina, šturmanė gerokai patobulėjo. Dabar 15-metė Raminta kasmet dalyvauja 2–3 raliuose ir neslepia besimėgaujanti adrenalino antplūdžiu, išmokusi greitai priimti sprendimus, reaguoti į netikėtus iššūkius.
Tokiu iššūkiu šiam ekipažui jau antrą kartą tapo Kupiškio rajone esanti Uoginių trasa. „Prieš porą metų ten karterį palikom, o šiemet toje pačioje vietoje padanga išsimontavo“, – pasakoja Raminta. Gerai, kad į ralį leidžiasi ir neįgaliuosius lydintis ekipažas – anąkart naktį surado, nupirko reikiamą detalę ir pataisė mašiną, šįkart buvo paprasčiau: „Ištempė, pakeitė ratą ir vėl išvažiavom į trasą“, – tęsia Raminta.
Pasak Rolando, tokie netikėtumai tik paįvairina lenktynes, bet jokiu būdu nuo jų neatgraso. Jau kuris laikas jos tapusios vyriškio gyvenimo dalimi. Į pirmąjį ralį Rolandas leidosi prieš septynerius metus – praėjus vos porai metų po nelaimingo atsitikimo, kai nėręs į vandenį susižalojo stuburą – pažeidė porą kaklo slankstelių. Tik didelėmis pastangomis vyriškis sugebėjo pakilti iš neįgaliojo vežimėlio, nors neslepia, kad nejaučia vienos kojos, nepaklūsta ir viena ranka. „Labiausia tai pasijunta, kai reikia įveikti slalomą – viena ranka tikrai sunku vairą valdyti“, – sako Rolandas. Kūgelių apvažiavimą pačia nemėgstamiausia ralių dalimi vadina ir Raminta, todėl sako labiau mėgstanti tas lenktynes, kur šios užduoties nėra.
Ralyje „Aplink Lietuvą 2020“ žmonių su negalia klasėje laimėta antroji vieta – ne naujiena. Rolandas sako beveik iš visų lenktynių grįžtantis su taurėmis, atrodo, tik vienais metais prizininkų vietą buvo kažkam užleidęs. Tiesa, vyras prisipažįsta kažkaip ypatingai raliams nesiruošiantis: „Automobilio dugnui apsaugą uždedam, ir viskas“, – šypsosi automobilių sporto mėgėjas, šias lenktynes vertinantis kaip smagų nuotykį, padedantį atitrūkti nuo kasdienės rutinos, nors ir priduria, kad varžymosi adrenalinas – taip pat labai svarbus, ir dėl mažo neįgaliųjų ekipažų skaičiaus šiemetiniame ralyje jo tikrai trūko.
Į ralio trasą – su bendraamžiu automobiliu
O štai druskininkietis Robertas Šimonis, po metų pertraukos nusprendęs grįžti į ralio trasą, prisipažįsta turėjęs daug rūpesčių. Viskas – dėl automobilio. Pora metų aikštelėje stovėjusiai „Audi 80“ prikelti reikėjo ir daug pastangų, ir darbo, ir pinigų. „Su šia mašina esame beveik bendraamžiai, – šypsosi Robertas. – Po praėjusio ralio su šturmanu Roku Dailide vos namo parvažiavom, daugiau ji nė karto nebuvo užvesta. Kai nusprendžiau vėl dalyvauti lenktynėse, reikėjo rasti meistrus, kurie galėtų ją „prikelti“. Per karantiną tai padaryti buvo nelengva, tuo labiau kad vienas turėjo sutvarkyti, kad mašina užsivestų, kitas – variklį perrinkti...“
Pasak Roberto, į ralį „Aplink Lietuvą 2020“ išriedėjo praktiškai iš naujo perrinktas automobilis. Visiems šiems darbams reikėjo ieškoti rėmėjų. „Esu dėkingas Druskininkų savivaldybei, skyrusiai 500 eurų: pusę atidaviau startiniam mokesčiui, kitą pusę – remonto darbams. Automobilių dalių parduotuvė „Dijorus“ parėmė detalėmis, „Dzūkijos dujos“ padėjo atgaivinti automobilio užvedimo dujomis mechanizmą.“
Į pagaliau suremontuotą automobilį Robertas atsisėdo iki starto likus mažiau nei savaitei. Techninę apžiūrą atliko likus vos porai dienų iki ralio techninės komisijos. Vis dėlto į Kauno rotušės aikštėje startavusį ralį galėjo ir neišvažiuoti. „Tik atlikus techninę apžiūrą Druskininkuose prasidėjo stipri liūtis ir užpylė automobilio pečiuką, nes užsikimšo dvejus metus kieme stovėjusios mašinos nutekėjimo landos. Su tokia mašina negali važiuoti – iš karto visa aprasotų, – dar gyvais įspūdžiais dalijasi vaikinas. – Per pusantros dienos meistrai sutvarkė ir šią problemą.“
Vaikinas neslepia – rankų nuleisti neleido ir įsipareigojimas juo patikėjusiems rėmėjams. „Jeigu nevažiuotų, sakiau, pjausiu dugną ir kaip animacinio filmuko herojus Flinstounas bėgsiu savomis kojomis“, – jau po sėkmingai įveikto ralio ir jame pelnytos trečios vietos juokavo Robertas.
„Paprasto eismo sąlygom aš savimi pasitikiu, moku tai daryti, o kai išvažiuoji į trasą, supranti, kad gali susižeisti, tada įsijungia atsargumas – turi saugoti ir save, ir šturmaną, galų gale – ir automobilį. Atsargumas dingsta, kai turi patirties, kai tavo smegenims nereikia mąstyti, ką toliau daryti, nes kūnas automatiškai veikia. Tikiuosi, kad kitų metų raliui pasitreniruosiu, įgysiu daugiau patirties ir vėl startuosiu. Man patinka adrenalinas, todėl tokie iššūkiai – visiškai normalus dalykas“, – sako ne tik apie naujas lenktynes, bet ir šuolį parašiutu su neįgaliojo vežimėliu svajojantis vaikinas. Iš 4 kilometrų aukščio su instruktoriumi Robertas jau yra šokęs, dabar norėtų tai pakartoti savarankiškai.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
