Raimundas Malašauskas, šiuolaikinio meno kuratorius ir pižoniškiausios Lietuvoje ŠMC TV prodiuseris pasakoja apie laisvalaikį.
Paprastai žmonės skirsto „darbas, per kurį pavargstu“ ir „laisvas laikas, kai ilsiuosi“. Tavo darbas kiek kitoks, kūrybiškesnis. Ar toks skirstymas tebegalioja? Kiek tavo grafike sudaro darbas, o kiek laisvas laikas? Kodėl?
Laisvas laikas neegzistuoja. Tai, kas vadinama laisvalaikiu, iš tikrųjų yra sunkus darbas - darbas vartoti pramogų industrijos siūlomas paslaugas. Prievolė mėgautis - tai oficiali ideologija, liepimas mėgautis persekioja visur, todėl, manau, pirmas žingsnis į kūrybišką laiką - išsisukti nuo oficialios ideologijos mėgautis. Tai gali nuvesti į standartinius pasipriešinimo šiai ideologijai būdus, tarkime, radikalų pasninką arba savižalojimą - prisimink „Kovos klubą“, bet, manau, tai tik kita tos pačios monetos pusė. Laisvalaikio terminą pakeisčiau kūrybiško laiko samprata.
Klasikinis laisvalaikio leidimo būdas pagal Raimundą Malašauską. Koks jis? O kas tave visiškai šokiruotų ir būtų nepriimtina?
Tarkime, pogrindis galbūt gali būti kūrybiško laiko terpė, tačiau pogrindis taip pat tapo oficialios ideologijos dalimi. „Naujausias pogrindinės muzikos miksas!“ - skelbia MTV. Tada susiduriame su paradoksu, kad pats giliausias pogrindis yra pačiame viešumos paviršiuje. „Pogrindis - tai būdas būti nežinomam, viešuma - dingti“, - tvirtina mano draugas Darius Mikšys. Kita atsakymo versija būtų ta, kad vienintelis būdas patirti kūrybišką laiką tegali būti radikali tyla, kurios atskleidimas tą laiką sunaikintų. Radikalus nieko nedarymas - dar viena iš galimybių. Nepaskutinis atsakymas - antropologiniai nuotykiai.
Kas tai? Tai nuostata pažinti skirtingas socialines tikroves, jas patirti ir nuolatos kurti kasdienybės veikimo scenarijus. „Tikrovė - tai ką mes darome drauge“, - mėgstu kartoti šį Karlo Marxo teiginį. Tai reiškia, kad patys svaigiausi antropologiniai nuotykiai ir situacijos visada patiriami ir kuriami su kitais žmonėmis. Tarkime, elementarus antropologinis nuotykis būtų bandyti pragyventi kito žmogaus dieną (tokių situacijų kūrimu tam tikra prasme užsiima kai kurie TV realybės šou) - atsikelti kažkieno kito lovoje, su kažkieno kito maudymosi kepuraite, vietoj kažkieno kito sutuoktinio, su kažkieno kito planais, užvesti nepažįstamo automobilį variklį ir pasukti į kairę, nors visą gyvenimą galbūt keliavai į dešinę. Paskui apie tai kažkam gali papasakoti duodamas interviu, kaip dabar. Marko Twaino princas ir elgeta darė kažką panašaus.
Mane šokiruoja viskas, kas normalu. Kiekviena diena prasideda nuo šoko - kasdienybė tampa įvykiu. Tai stimuliuoja.
Ypatingi pomėgiai, kolekcionavimas? Anksčiau ir dabar.
Galbūt anksčiau pomėgiai buvo labiau susiję su rinkimu, o dabar - su sklaida? Tačiau ypatingų pomėgių neturiu. Mėgstu daryti tai, ką daro mano draugai arba nepažįstamieji. Tiesiog perpasakoju jų istorijas ir patirtis. Tiesa, turiu idee fixe - patekti į visos Lietuvos „VP Market“ darbuotojų metinę šventę (pernai į vykusią Operos ir baleto teatre rengėjai neįleido) ir susipažinti su vietiniais ritualais.
Klasikinei kolekcijai būdingas pilnumos ir fiksuotos baigties principas, kuris realizuojamas, kai įgyji paskutinį egzempliorių, priklausantį tam tikrai tipologinei visumai, skatina ne kolekcionuoti, o galvoti apie kitokius kolekcionavimo būdus, kurie palaikytų nuolatinį atvirumą ir tapsmą. Kita vertus, kiekvienas kambaryje esantis daiktas yra galimos kolekcijos pradžia.
Kino teatras. Teatras. Parodos. Opera ir daug kitų „kultūrinių vietų“. Kaip dažnai jos nusipelno tavo dėmesio?
Bet kas. Neseniai šokėjas Algirdas Stravinskas (kuri galite pamatyti naujoje ŠMC TV hiphopinėje užsklandoje, sukurtoje kompozitoriaus Igno Krunglevičiaus) prekybos centre užpildė kažkokį loterijos bilietą ir pateko į kitą lošimo, kurio pagrindinis prizas - automobilis, etapą. Jis vyko beveidėje Užupio kavinėje, ten buvo galimą ateiti su dviem draugais. Taip ten atsidūriau su bičiule Inga.
Mes nežinojome renginio scenarijaus. Sutartu laiku nedideliame kambaryje už stalo sėdėjo dar dvi poros. Nepaisant ryškių amžiaus skirtumų mus jungė netikėtumo nuojauta. Ant stalo kiekvienam svečiui buvo padėta po sklidinai pripiltą negazuotos fantos stiklinę. Kampe grojo Madonna. Netrukus pasirodė garbanota moteris ir lygiai valandą mums dėstė paskaitą apie gydomąsias masažines vonias, kurios puikavosi ant atskiro stalo. Tai buvo visiškai netikėtas situacijos posūkis - banali komercinė prezentacija virto nuotykiu. Valgydami linoleuminį karbonadą su žaliaisiais žirneliais puoštais ryžiais, pradėjome spėlioti, kas mūsų laukia kitame žaidimo etape. Daugiau informacijos šia tema galima rasti Davido Fincherio filme „Žaidimas“.
Knygų skaitymas. Pasivaikščiojimai su šuneliu. Asmeniniai kulinarijos šou. Sportas. Apsipirkinėjimas „Akropolyje“. Žvejyba. Ar tu tą darai?
Knygos: mokslinė fantastika, pornografija ir kulinarija - žanrai, stimuliuojantys vaizduotę. Galima skaityti tik kairiuosius (arba atvirkščiai) puslapius - tokiu atveju daugiau vietos liks jūsų pačių vaizduotei ir Marshallo McLuhano teorijoms. Sportas: futbolas įdomiau už krepšinį kaip žaidimas ir kaip socialinis-politinis reiškinys. „Akropolis“ - įvairovės ir gausos iliuzija monokultūrinėje skurdo visuomenėje. Žvejybos nepažįstu, bet, manau, turėtų būti įdomu viena rytą, užuot ėjus miegoti, prisijungti prie vyrų Neries pakrantėje prie Sporto rūmų.
Jau kuris laikas su draugais organizuojame keliones į teatrą. Tačiau mes lankomės tik pertraukose tarp spektaklio dalių. Jeigu spektaklis neturi pertraukos - ten neiname. Pertrauką praleidžiame bufete tarp žiūrovų, kurie yra pagrindiniai aktoriai. Pasibaigus pertraukai, važiuojame į pertrauką kitame teatre. Norėdami prisijungti prie ekskursijos, rašykite [email protected].
Kai iš užsienio atvažiuoja menininkai į parodos atidarymą, kaip organizuoji jiems „laisvalaikio praleidimą“? Kur einate ir kur neinate? Kodėl?
Tai priklauso nuo menininkų. Su Martha Rosler ėjome į pamaldas sinagogoje Vilniuje. Bet visiems skaitytojams siūlau apsilankyti „Suokalbio“ (ar „Trečio brolio“) kavinėje Vilniuje (kaip ji tiksliai vadinasi?) - tai superhardkorinė vieta, kurioje pačiu empiriškiausiu pavidalu susitinka kelios epochos ir tikrovės: XIX amžiaus sukirpimo bohema, pokario rūstumas, Andropovo laikų beviltiškumas, naujoji beklasė. Tai vieta, kur vyksta nuolatinis spontaniškas bendravimas be įžangų, o šachmatų žaidėjai trūkstamą figūrą ant lentos pakeičia pilnu alaus bokalu. Visi realumo mėgėjai ten laukiami.
Kalbino Jolita Zykutė, žurnalas „Eime“
