Tai reiškia, kad jie keliaus deginti, o ne pavyzdžiui į Afriką, kur mūsų suknelių ar kelnių lauki neturtingi žmonės. O štai perdirbti tekstilės neapsimoka nei Lietuvoje, nei kitose šalyse. Atiduotuvėje drabužį kartu su mama išsirenka menininkė Kristina.
„Aišku, jeigu drabužis patinka ir tinka, tai kodėl gi nenešioti“, – sako vilnietė Kristina Daniūnaitė.
O ir noras tausoti aplinką ne tik ją, bet ir artimuosius verčia drabužių spintą pildyti, o vėliau netinkamais atsikratyti labai atsakingai. Į buitinių atliekų konteinerius moterys drabužių nemeta.
„Žinot, mūsų tėvelis išėjo, tai visi atliko geri rūbai, tai neneši ir nemesi į konteinerį, ir avalynę, ir viską. Ir gerus rūbus“, – kalba vilnietė Genovaitė Daniūnienė.
Tačiau taip elgiasi ne visi. Dažnas tekstilės gaminius išmeta bet kaip, ir bet kur. Pavyzdžiui į mišrias atliekas. Tad atliekų tvarkytojai skaičiuoja, kad per metus vienas Vilniaus gyventojas į buitinių atliekų konteinerius išmeta apie 17 kilogramų tekstilės atliekų. Taip kasmet į komunalines atliekas visoje Lietuvoje pakliūva apie septyniasdešimt tūkstančių tonų tekstilės atliekų. Purvini šie drabužiai tinkami jau tik sudeginti.
„Be abejonės, tai geresnis sprendimas, nei tekstilę išmesti miškuose. Bet be abejonės, tai nėra tvarus pasirinkimas“, – teigia Vilniaus atliekų tvarkymo centro vadovas Tomas Vaitkevičius.
Net jeigu metame tekstilę tvarkingai į specialius konteinerius, jos neperdirba ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys.
„Dažniausiai jos keliauja iš tiesų į deginimą. Nes jų perdirbimas yra sudėtingas, ir kol kas nėra tinkamų, sakysim, ekonomiškai pagrįstų technologijų, kurios leistų perdirbti ir išgauti kažkokius naujus gaminius“, – sako T. Vaitkevičius.
O tekstilės rūšiuotojai pastebi, tautiečių norinčių atsinaujinti spintą naujais drabužiais kasmet daugėja. Vidutinis drabužių dėvėjimo laikas, kaip rodo tyrimai, nuo metų iki trejų. Tad maždaug trylika kilogramų – tiek tekstilės atliekų per metus išmeta vienas Lietuvos gyventojas. Ir kol kas už deginimą tvaresni sprendimas – vienas – nereikalinga tekstile dalytis su skurdžiau gyvenančiomis šalimis.
„Geroji tekstilė keliauja į Afrikos šalis, į Pakistaną. Į trečiąsias šalis, pavadinkim taip. Mes eksportuojame tenai, ir tenai ji parduodama kažkokiems mažmenininkams, dar kažkam“, – kalba tekstilės rūšiavimo verslo direktorius Konstantinas Gurinas.
Į Afriką keliauja tonos ne tik drabužių, rankinių ar batų. Iškeliaus ir tekstiliniai žaisliukai. Prieš išmesdami daiktus turėtume labai gerai apsižiūrėti, ar neišmetam dokumentų ar kitų vertingų daiktų. Tam, kad tekstilė keliautų į kitas šalis būtina, kad ji būtų tvarkinga. Tačiau ne visi žmonės žino, kaip tinkamai atsikratyti nereikalingais daiktais.
„Didžiausia klaida turbūt būtų, kad žmonės nesudeda tvarkingai į maišelius, ir neužriša maišeliuose. Tiesiog taip sumeta į konteinerį. O kažkoks žmogus dar sumetą blogą tekstilę. Ta tekstilė automatiškai sugenda“, – kalba K. Gurinas.
Tokia ji netinka ne antriniam naudojimui, nei paversti ją šluostėmis. Maždaug aštuonis procentus išrūšiuotų tvarkingesnių drabužių dar įmanoma būtų paversti šluoste.
O vilnietė Milda ir iš viso ragina nemesti senų drabužių, bet patiems mokytis prikelti juos naujam gyvenimui. Prieš trejus metus ji sugalvojo drabužius iš džinso versti naujais rūbais ir kitokiais daiktais. Moteris rinko džinsines nunešiotas kelnes, brokuotus bei nemadingus drabužius iš parduotuvių, ir iš jų kūrė naujus.
„Yra įvairių būdų, jeigu yra mes turime nebereikalingus džinsus, ir įvardijam priežastį dėl ko jie yra nereikalingi. Tai pirmiausia galima bandyti tą priežastį pašalinti. Tai reiškia imti ir pataisyti tuos džinsus. Tai reiškia juos lopyti užsiūti. Pavyzdžiui, užtrauktuką pakeisti“, – sako džinso studijos įkūrėja Milda Paukštė.
Tad belieka ieškoti siuvėjų ir senas drabužis vėl džiugins akį. Kaip sako menininkė ir atsinaujinsim, ir tausosim aplinką. Tyrimai rodo, kad beveik 50 procentų galima būtų sumažinti šiltnamio efektą, jeigu visame pasaulyje drabužius žmonės dėvėtų dvigubai ilgiau nei dėvi dabar.
