Manote, kad senovėje raganos gyveno klaidžiose pelkėse, skraidė šluotomis ir domėjosi tik meilės magija? Kur kas dažniau šios mistinių galių turinčios moterys imdavosi visai žemiškų darbų. Apie tai, ką iš tiesų slepia raganos personažas lietuvių tautosakoje ir kokios kultūrinės paralelės sieja anų laikų raganas ir šiuolaikines moteris, savo mintimis dalijasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Lina Būgienė ir Jūratė Šlekonytė.
Raganos – tik kenkia?
Lietuviškosios raganos mažai kuo skiriasi nuo kitų šalių kultūroje egzistuojančių atitinkamų personažų. Labai panašus raganos įvaizdis būdingas visoms Europos tautoms. Mūsų tautosakiniai pasakojimai užrašyti XIX a. pab. – XX a. pirmojoje pusėje, kai lietuviai buvo žemdirbiai ir dauguma žmonių gyveno kaimuose. Tai buvo uždara agrarinė bendruomenė, gyvenanti pagal nusistovėjusius ir šimtmečiais nekintančius dėsnius.
Raganos archetipas lietuvių kultūroje sliriasi: vienokia ragana vaizduojama pasakose, o visai kitokios moters portretas piešiamas kalbant apie senovės kaimo bendruomenėje gyvenusias moteris.
„Kaip ir visų kitų personažų, taip ir raganų įvaizdžiai pasakose yra apibendrinti, idealizuoti, stereotipiniai. Įdomu, kad lietuvių pasakose raganų personažai – tik neigiami, o štai slavų pasakose ragana dažniau vaizduojama kaip pagalbininkė“, – sako J. Šlekonytė.
Specialistės teigimu, lietuvių tautosakoje galima išskirti du raganų tipus: „Ragana gali būti vaizduojama kaip šeimos žmogus, kuri ateina kaip pamotė į naują šeimą, svetima moteris, skriaudžianti podukrą ir mylinti tik savo dukrą. Antrasis pasakoms būdingas raganos įvaizdis – tai kenkėjos, kuri gali žmogų užburti, paversti į gyvūną, nužudyti.“
Anot J. Šlekonytės, tarp pasakose vaizduojamų raganų ir tų, kurios gyvena kaimo bendruomenės žmonių kaimynystėje ir, žinoma, vaizduotėje, esama tam tikrų panašumų.
Ragana – ne mitinė būtybė, o reali moteris
L. Būgienės atkreipia dėmesį, kad užrašytos sakmės ir surinkti žmonių pasakojimai rodo, jog ragana lietuvių pasaulėžiūroje nėra mitinė būtybė, dažniausiai tai moteris, paprastai kaimynė, kuri gyvena greta, bet išvaizda, mąstymu ar elgesiu išsiskiria iš bendruomenės narių. „Kadangi ragana dažniausiai suvokiama kaip kenkianti, visuomenės požiūris į tokią moterį dažnai yra dvilypis: viena vertus, suvokdami raganos galią žmonės bijo, kita vertus, nenorima jos supykdyti, nes juk nežinai, kokio atpildo gali sulaukti. Visuomenė kaimynystėje gyvenančią raganą tarsi toleruoja, o kartu ir atstumia.“
Anot pašnekovės, dažnai kaimo raganos pelnydavo visuomenės pagarbą ir buvo susijusios su tokiais nuo seno paslaptimi apgaubtais ritualais kaip gimdymas: „Už tai, kad pažįsta žoleles ir gali gydyti, raganos buvo vertinamos. Senovėje, kai kaime nebuvo lengva prisišaukti daktarą, pagalbos buvo bėgama prašyti raganų. Šios turi tam tikrų sąsajų su bobutėmis, kurios buvo kviečiamos gimdant.“
Formaliai užkalbėjimai ir kiti panašūs gydymo būdai buvo laikomi pagoniškosios kultūros ritualais, tačiau krikščioniškoje kultūroje jie vis tiek egzistavo, tik papildyti krikščioniškų maldų fragmentais ir kitais krikščionybės atributais: „Raganavimą bažnyčia visuomet vertino neigiamai ir draudė, bet visuomenė gyveno pagal savo tradicijas ir, reikalui esant, į šiuos žmones kreipdavosi“, – kalbėjo L. Būgienė.
Tautosakos tyrėja visuomenės nepakantumą raganoms aiškina taip: „Ragana – tai moteris, turinti tam tikrų žinių. Bendruomenė suvokia, kad negali jos žinių kontroliuoti, ir žino, kad ragana turima išmintimi gali pasinaudoti taip, kaip nori. Tautosakoje dažniau pabrėžiamas gebėjimas pakenkti. Kodėl? Ragana atspindi tam tikras socialines įtampas, kurios būdavo būdingos bendruomenėms. Kuo žmonės pasižymi? Pavydumu. Jei kaimynės karvė ima duoti daugiau pieno, į ją imama žiūrėti įtariau, imama nerimauti – kodėl taip yra, ką ta kaimynė daro, gal žino ypatingų ritualų, kurie jai padeda?“
Riboto gėrio samprata
Žvelgiant į tradicinės lietuviškos kultūros reiškinius ir sekant senųjų mitų ir legendų pėdsakais, nereikėtų pamiršti dar vienos ano meto žmonėms būdingos sampratos apie pasaulio tvarką: „Egzistavo vadinamojo riboto gėrio samprata, – pasakoja J. Šlekonytė. – Žmonės įsivaizdavo, kad kiekvieno dalyko – turto, laimės, gerovės, sveikatos – tam tikrai bendruomenei paskirtas konkretus kiekis ir jei kas nors turi daug, kitas turi mažiau. Kyla klausimas, kodėl taip yra, ir randama „objektyvi“ priežastis – tas, kuris turi daugiau, rado būdą tai atsiimti iš turinčiojo mažiau.“
Tautosakos tyrėjos teigimu, daugelis lietuviškos tautosakos personažų įpainioti į amžiną ratą – kai kam nors turto ar sveikatos sumažėja, kitam šių dalykų akivaizdžiai padaugėja. Ragana tampa tarsi gėrybių skirstytoja ir atspindi tam tikrą visuomenės riboto gėrio sampratą.
L. Būgienė aiškina, kokia raganų veikimo sfera ir galia: „Raganos dažniausiai kenkia gyvuliams, o mėgstamiausias jų užsiėmimas – atimti iš jų pieną. Esama daugybės pasakojimų, kaip raganos tai darydavo: vilkdavo koštuvą per rasą, burbėdavo įvairius užkalbėjimus. Stipriausios raganų galios ir pats siautėjimo įkarštis buvo Joninių rytas. Tuomet žmonės bijodavo išginti į laukus karves ir laukdavo, kol tai padarys kaimynas. Stulbina šio tikėjimo gajumas – ir dabar kaimuose dar esama žmonių, kurie tuo tiki: dar prieš keletą metų per ekspedicijas pavyko užrašyti pasakojimų apie neva kaimynystėje gyvenančias raganas, kurios iš karvių atimančios pieną.“
Į klausimą, kodėl būtent ragana – moteriškojo prado būtybė užsiėmė tokiais nedorais darbais, L. Būgienė atsako: „Kalbant apie tai, kodėl pieną atima būtent ragana, nereikia pamiršti, kad visa karvių priežiūra r melžimas buvo užkrautas moteriai. Visa tautosaka paremta racionaliais dalykais – jeigu kas nors yra nepraktiška, tai neišlieka.“
Pašnekovės teigimu, išskirtinai moteriška sfera laikomi su gimdymu ir vaikų nužiūrėjimu susiję dalykai, todėl vyriškojo prado įsikišimo net tautosakoje čia nebūta – tai išskirtinai raganų ir laumių sfera.
Raganų ir raganių konkurencija
Lietuvių tautosakoje dažnai su raganomis savo galiomis tapatinami velniai ir raganiai. Apie šias būtybes L. Būgienė sako: „Yra raganių ir vyrų, bet šių personažų buvimą reikėtų suvokti kiek kitaip. Abiem atvejais ir raganos, ir raganiai gali būti ir geri, ir blogi. Raganos tradiciškai laikomos labiau kenkiančios, o burtininkai – galintys atkerėti.“
J. Šlekonytė teigia, kad šių dienų tautosakoje tebėra pasakojimų apie raganius: „Seni žmonės tebepasakoja apie Pelegrindos kaime gyvenusį burtininką Šimutį, o tikrasis to žmogaus vardas buvo Simonas Augulis. Tiesa, pasakojimuose teigiama, kad jo burtai buvę su puikiu humoro jausmu. Teigiama, kad kai moterims šokiuose šokant sijonai nukrisdavę ar vestuvininkų vežimas sustodavęs ir niekas jo negalėdavo iš vietos pajudinti, tai būdavo šio burtininko darbai.“ Pašnekovės teigimu, tautosakos tyrėjams pavyko užrašyti liudijimų, kad šis raganius užsiimdavo gydymu ir ne vieną žmogų yra ant kojų pastatęs.
Dar vienas įdomus raganų ir raganių santykių lietuviškoje tautosakoje aspektas – „profesinė“ konkurencija: „Nuo seno moterys buvo labiau nei vyrai susijusios su liaudies medicina ir užsiimdavo gydymu. Yra tokia teorija, kad kai vyrai ėmė domėtis profesionaliąja medicina, prasidėjo tam tikra konkurencija tarp moterų propaguojamos liaudies medicinos ir profesionaliosios, kurią išmanė vyrai. Taip bandoma paaiškinti, kodėl raganos buvo nustumtos į šalį – vyrai norėjo perimti sferą, kurioje dominavo moterys. Šis reiškinys taip pat laikomas viena raganų inkvizicijos priežasčių – liaudies mediciną išmanančias moteris apkaltindavo raganavimu ir taip jomis nusikratydavo.“
Lietuvoje raganų inkvizicijos laužai neliepsnojo taip kaitriai, kaip kitose Europos šalyje, tačiau tokių atvejų ir mūsų krašte būta.
„Apie raganų teismų buvimą užsimenama ir lietuviškoje tautosakoje, mat esama ne vieno „patarimo“ , kaip patikrinti, ar moteris yra ragana, ar tik tuo kaltinama. Klasikinis pavyzdys – moterys buvo skandinamos ir manyta, kad jei išplauks, tai ragana, o jei nuskęs, tada ką darysi, ramybė jos sielai, moteriškė buvo nekalta“, – pasakoja L. Būgienė. J. Šlekonytė kolegei antrina: „Lietuvių tautosakoje yra siužetų, kad raganos buvo sudeginamos, o pelenuose atrandama ledinė širdis. Tai įrodymas, kad buvo sudeginta ragana.“
Ragana – bjauraus charakterio atsiskyrėlė
Kaimo bendruomenėje moteris galėjo būti laikoma ragana ne tik dėl ypatingų galių turėjimo ar gebėjimo gydyti, o paprasčiausiai dėl to, kad buvo bjauraus charakterio ar atsiskyrėlė, nenorinti bendrauti moteris. „Jei tokia moteris sutikusi kaimyną pikčiau ar keisčiau pasižiūrėjo, o žmogus prastai pasijusdavo, bendruomenė netrukdavo ją pakrikštyti ragana, – kalba L. Būgienė. – Gyvenant kaimo bendruomenėje buvo privalu su visais bendruomenės nariais bendrauti pagal nusistovėjusias taisykles – kalbėtis, lankyti įvairias sueigas, o atsiskyrę nuo bendruomenės gyvenimo žmonės iš karto keldavo įtarimą.“
Nuo seno archetipiškai mūsų kultūroje suvokiamas moteriškumas, amžinosios gyvybės pradas, gaivališkumas. Vyrams tokios moterys atrodė paslaptingos, nesuprantamos ir nekontroliuojamos.
Specialistės teigimu, jau pats žodis „ragana“ susijęs su žinojimu, pažinimu, nes viena iš jo etimologinių reikšmių siejama su žodžiu „regėti“, vadinasi, šiuo žodžiu pavadinama ta, kuri daugiau mato negu kiti. „Ragana yra daug žinanti, nekontroliuojama, stipri moteris. Tai asmenybė, išsiskirianti iš kitų.“
Skraidė šluotomis ir aviliais
Kartais juokaujama, kad šiuolaikinės raganos skraido ant modernių dulkių siurblių ar naujutėlaičiais visureigiais, bet ne mažiau išradingos buvo ir senovės raganos, kurių transporto priemone tapdavo ne tik tradicinė šluota, bet ir tuščias bičių avilys. Pasak J. Šlekonytės, šluota nėra tik raganos atributas, bet apskritai magijoje plačiai naudojamas daiktas. Raganos į susirinkimus skraido ne tik šluotomis, bet piestomis, o kartais pasirenkama visai netradicinė transporto priemonė – avilys.
„Šluota – magiškas atributas, – pasakoja J. Šlekonytė. – Tikima, kad žiūrėjimas pro šluotos virbus padeda pamatyti dvasias, o šluotos rišimas užkalbant „iššluoja“ ligas. Prie raganos įvaizdžio dažnai minimi paukščiai. Tautosakoje užfiksuoti pasakojimai, kad ragana juodų darbų atlikti išskrenda pro kaminą pasivertusi šarka, o kol būna išskridusi, jos kūnas drybso be gyvybės ženklų.“
L. Būgienės teigimu, raganos atributas gali būti rupūžė ar žuvis: „Yra sakmių, kuriose ragana pasivertusi žuvimi pagaunama, jai nuskutami žvynai, o kitą dieną pastebima, kad kaimynė galuojasi dėl nuplėštos odos.“
Laumė ar ragana? Saugotis reikia abiejų...
„Raganos ir laumės personažas žmonių sąmonėje dažnai painiojamas, – aiškina L. Būgienė. – Žvelgiant iš tautosakinės perspektyvos, laumė – daugiau antgamtinė būtybė, tai nėra moteris, gyvenanti gretimoje troboje, tai būtybė, kitų tautų folklore atitinkanti gamtos dvasias. O ragana – socialinė būtybė. Nepaisant jai suteikiamų antgamtinių bruožų, tai reali moteris, gyvenanti šalia. Vienas liaudyje žinomų būdų, kaip atskirti raganą: kai tokia moteris į jus žiūri ir jos akyse matote save aukštyn kojomis, vadinasi, ji – ragana.“
Senovės lietuviai žinojo daug būdų apsisaugoti nuo kaimynės raganysčių: kerus slopino šermukšniais, ant tvartų sienų kabino dilgėlių, nešiojosi česnaką ar į drabužio atlapą įsisegdavo adatą, žiogelį.
Nieko keista, kad raganų įtaka buvo jaučiama ne tik su materialiomis gėrybėmis susijusiose sferose, bet ir žmonių tarpusavio santykiuose. „Raganos dažnai savo galias demonstruodavo per vestuves, – teigia J. Šlekonytė. – Dažniausiai jų burtai pasireikšdavo jauniesiems važiuojant į bažnyčią. Tai simbolinis laikas, mat jaunųjų santuoka dar nėra palaiminta, nepriimtas sakramentas ir žmonės yra pažeidžiami. Nuotakos nuo raganų kerų apsisaugodavo vilkdamosi išvirkščiais drabužiais ar segdamosi į juos aštrų daiktą.“
Raganystėms – menstruacijų kraujas ir šikšnosparniai
Į raganas buvo kreipiamasi ir meilės reikalais. L. Būgienė pasakoja: „Meilės magija buvo labai populiarus dalykas, praktikuotas ir vaikinų, ir merginų. Nors į raganas buvo kreipiamasi patarimų ir pagalbos, vis dėlto dažniausiai buvo akcentuojamas požiūris, kad gero iš to nebus. Žmonės suvokė, kad magija ar kitomis dirbtinėmis priemonėmis sulipdyta žmonių sąjunga bus netikra ir laimės nesuteiks.“
Viena iš raganiškų gudrybių, kurias pasitelkdavo merginos, norėdamos prisivilioti patinkamą vaikiną, atrodė taip: į kokį nors gėrimą reikėjo įlašinti menstruacijų kraujo ir šiuo gėrimu tą žmogų pavaišinti. Tikėta, kad tai padės mylimąjį suvilioti. Buvo žinoma ir kitų būdų, kaip priversti žmogų pamilti: pagautą šikšnosparnį įmesti į skruzdėlyną ir palaukti, kol liks tik kauleliai. Tuomet paimti kaulelį, kuris forma panašus į kabliuką, ir juo paliesti žmogų, kurio širdį siekiama pavergti.
Ragana būti madinga?
Dažnai senas įvaizdis puikiai susiejamas su nauja realybe, o supratimas ir funkcija išlieka tokie patys. Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip gyvenimas pasikeistų, senasis archetipinis įvaizdis randa būdą pritapti ir išlįsti. Ką turi omenyje šiuolaikiniai vyrai sakydami moteriai „Tu – ragana“? „Taip galima žmogų pavadinti ir juokais, mat šiuo metu jis neturi labai neigiamos konotacijos, dažnai taip sakoma apie piktą moterį. Žvelgiant į šių dienų realijas, ragana būti madinga. Raganos – nepriklausomos, šiuolaikinės moterys, turinčios galios ir valdžios“, – kalba L. Būgienė.
Į klausimą, ar žvelgiant į savarankiškas, drąsias šiuolaikines moteris ir prisimenant lietuvių tautosakos raganas, galima rasti bendrybių, pašnekovė atsako: „Savarankiškumas, kitoniškumas ir, žinoma, stiprybė. Būdama viena, išdrįsdama nesutikti su bendruomenės nuomone ir gyvenimo būdu moteris turi būti labai stipri. Vienas iš panašumų – nekontroliuojamas būdas. Šiuolaikinės drąsuolės bei stipruolės ir šiandien gali būti pavadintos raganomis, nes kartais kelia kitų moterų pavydą būdamos savarankiškos ir savo tikslų siekiančios aukštai iškelta galva, neklausydamos apkalbų.“
