Ar žinote, kuo skiriasi kaimo šviesuoliai nuo miesto šviesuolių? Ogi kaimo šviesuoliai dar yra šviesuoliai. Nes dar turi vilties. Kaip tik todėl kiekvienam, persisotinusiam politinės košės, kurią Lietuvoje jau 20 metų verda kažkokių netradicinių politinių orientacijų mažumos, save vadinančios partijomis, pravartu nuvažiuoti į girią. Ir paieškoti joje šviesos ir vilties.
Tik aš į girią važiavau ne grybų. Važiavau Elvyros. Petraitienės. Ją čia, Merkinės krašte, visi vadina tiesiog Alva. Ji menininkė, gyvenanti miške. Keramikė. Gyvena tarp medžių, grybų, ežeriukų, tarp savo vaikų, anūkų, tarp savo keraminių skulptūrų ir šiaip šviesių žmonių. Ji pati labai šviesi. Tik tas jos charakteris, gal, sakau, tik iš pirmo žvilgsnio, pabrėžtinai kietas. Ir šnekėtis dėl tos priežasties nelabai lengva, nes į kiekvieną klausimą gali tikėtis gauti tokį atsakymą, kad pamirši ko atėjęs. Bet su tokiais šnekėtis smagu – jie tikri arba „tikriniai" – kaip dzūkų girių baravykai...
Bet Elvyra – ne iš tų „tikrinių" dzūkų. Ji apskritai ne dzūkė. Kaip ir kitas šito krašto šviesuolis Lietuvoje ir pasaulyje žinomas fotografas Algimantas Černiauskas, kuris apie Elvyrą viename „Respublikos" ketvirtadienių pokalbių yra prasitaręs: „Vieną dieną į jos erdvų kiemą iš miško keliuko įsuka autobusas, iš jo pabyra gražūs vyrai su muzikos instrumentais ir ima groti džiazo kūrinį specialiai jai – Elvyrai. Ir žinote, iš kur tie muzikantai? Iš Monpeljė. Iš Pietų Prancūzijos – į Pietų Lietuvą. Autobusiuku. Pas Elvyrą! Tai todėl, kad jos keramikos darbus, ten ne kartą parodose eksponuotus, gerai žino ir jais žavisi!.."
– Miela Elvyra, kas jus atvedė į šitą mišką? Juodoji keramika, kurios sostine šitos vietos vadinamos?
– Kad ne. Atvedė labai vingiuotas kelias. Aš gi iš miesto. Iš Panevėžio. Ten vidurinę baigiau, tik įstoti į aukštąją nebuvo jokių vilčių. Mat komjaunimas mano charakteristikoje, dar kažkur turiu tą popiergalį, parašė maždaug taip: „Nesusipratusi, neatsikračiusi religinių prietarų... Neturi gyvenime tikslo. Rekomenduojame nepriimti į aukštąją mokyklą, kad eitų padirbėti į gamybą ir suprastų savo gyvenimo tikslą."
Nekomjaunuolė ir dar su tokia charakteristika – šakės: niekur į aukštąją neįstosi. Įstojau į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Bet rūpėjo Dailės institutas.
Ir staiga sužinau, kad kolūkyje, kuriam vadovauja mano dėdė, pradėjo dirbti ką tik mokyklą baigusių vienos klasės abiturientų brigada. Manau sau, įsitaisysiu į tą brigadą, gausiu komjaunimo charakteristiką ir tada jau drąsiai stosiu į institutą. Bet kaip tik tuo metu tos jaunimo brigados filmuoti atvyko kino studijos grupė su režisieriumi Viktoru Starošu. Ir režisierius man staiga pasiūlo stoti į... Kinematografijos institutą Maskvoje. Nuveža pas kultūros ministro pavaduotoją Michaliną Meškauskienę ir ją įtikina, kad mane siųstų mokytis į Maskvą. Ir Vytauto Žalakevičiaus rekomendaciją man gauna. Ir dar fiktyvų dvejų metų darbo stažą suorganizuoja. O komjaunimo charakteristiką irgi per tą moksleivių brigadą jau buvau gavusi. Bet sužinojo mano mamytė, teta, kiti giminės. Kad užsipuls mane: ar tu žinai, kas yra kino režisierė moteris – visas gyvenimas ant ratų! Nuėjau į Dailės institutą ir įstojau.
O institute – visokios kompanijos, diskusijos ir beveik visada kas nors iš studentų, dirbusių saugumui – tarp mūsų. Mes juos puikiai žinojome. Jeigu ateina, tai mes miškinių dainas imame dainuoti. Tarabilda turėjo gerą balsą, aš irgi. Žodžiu, visiškai nelaikėme liežuvio už dantų. Na ir ką – išmetė iš komjaunimo. Nubalsavo. O jeigu išmeta iš komjaunimo, tai ir iš instituto. Tada išmetė Šimulyną, Tarabildą, kitus. Mane paskutinę išmetė. Bet paskui, po kiek metų, kitus priėmė atgal. Ten kažkaip valdžia pasikeitė ar koks atšilimas prasidėjo. Kvietė ir mane sugrįžt. Kur aš ten grįšiu – jau vaikų turėjau, jau dirbau monumentalius darbus, buvau priimta į Dailininkų sąjungą.
– O kaip ten tas prancūzų džiazo ansamblis jūsų kieme atsirado?
– Lietuva tuo metu gyveno Atgimimu ir visus labai domino. Juos į Lietuvą atsiuntė Langedoko provincijos kultūros departamentas. Ieškojo, kas galėtų pas juos atvažiuoti su kokia parodėle ir padainuoti ką nors lietuviška. O Prancūzijoje jie jau buvo matę mano darbelių. Atvažiavo pas mane, sako, važiuojam į Prancūziją. Sakau, taigi yra geresnių dailininkų Lietuvoje. Na, tikrai yra. Bet nelabai jie ką ir išmanė apie meną. Jiems, matyt, pasirodė, kad čia kažkoks kitoks menas nei pas juos. Nenorėjau važiuoti, bet sužinojau, kad važiuoja ir Landsbergis. O, galvoju sau, pačiupinėsiu, kaip jis gyvas atrodo. O kai susirinkome važiuoti, pasirodo, kad jis nevažiuoja. Kartu važiavo dainininkė Veronika ir Vyšniauskas, tas, kur atrodo, saksofonu groja. Paskui aš dar ne vieną kartą į Pietų Prancūziją važiavau. Ir viena, ir su savo ir savo vaikų parodomis. Bet nepasitaikė, kad Landsbergis kartu važiuotų. Taip ir likau iki šiol jo gyvo nemačiusi.
– Žiūriu į tuos jūsų, Elvyra, gražius anūkėlius ir galvoju: ar liks jie Lietuvoje?
– Ar dabar jau reikėtų sakyti: „Oi, jau tas Kubilius, ką jis čia pridarė..."?
– Gink Dieve. Aš apie vaikus galvoju. Kol jie užaugs, dar bus ir kubilių ir nekubilių...
– O apie Kubilių aš taip galvoju. Buvo žvaigždės: Landsbergis, Brazauskas... O dabar reikia darbštaus, kuklaus žmogaus, kuris artų. Tai Kubilius yra iš tų artojų. Jis – ne žvaigždė. Jis ir kalbėt nelabai moka... Bet jis darbštus žmogus. Dabar jau tokių reikia.
O kaip su tuo mūsų jaunimu bus, nieko negalim dabar žinot. Būčiau jauna... Koks jaunas nenorėtų į užsienį išvažiuot. Parvažiuos, manau, tas jaunimas. O kurie neparvažiuos... Yra tokių, kurie važiuoja, ir ačiū Dievui, kad išvažiuoja. O mes verkiam ir verkiam. Dėl visko. Man kartais į galvą ateina tokia mintis: ar nereikėtų Lietuvoje pastatyti Raudų sienos. Kad visi turėtų kur išsibliauti. Oi, oi, oi, kaip sunku šiandien padoriam žmogui... Kodėl sunku? Padorus žmogus visada sutiks padorių žmonių ir jiems bus labai gera. Pavyzdžiui, pas mus į kaimą atvažiuoja beveik vien padorūs žmonės. Ir kaip mums visiems kartu gera!
Man kur kas neramiau, kad mūsų visuomenėje tarsi susiformavo dvi rasės. Neseniai buvau Druskininkuose. Ir matau tokį vaizdelį. Eina tokie inteligentiški šviesūs žmonės. O šalia stovi grupelė visai kitokių. Jų veidai kitokie. Net ausys – kitokios. Kažkokie šiurpūs. Odos spalva lyg ir ta pati, o rasė kita.
Neseniai Vilniuje buvau Piekuro parodoje. Prabangiausios rūmų salės! O žmonių – mudvi su dukra Rūta ir dar keletas. Nueinu su anūke į Baltų kultūros parodą. Čia jau tik mudvi! O rūmai nuostabūs, o paroda – fantastiška! Ten juk turėjo minios eiti. O tuo pat metu čia, mūsų namuose, kur, kalbėkime tiesą, nelabai yra ką žiūrėti – du autobusai per dieną. Žmonės su vaikais, anūkais, šunimis. Kodėl taip? Todėl, kad čia žmogui viskas prieinama. Jis čia nebijo. Jam nereiks peržengti kažkokios prabangios salės slenksčio. Jis gali atvažiuoti paprastai apsirengęs, jam nereikia šnabždėtis su žmona ar vaikais, kad kitiems netrukdytų.
P.S. Tik jau sugrįžęs iš Elvyros į Vilnių išsiaiškinau, kad giria, kurioje ieškojau vilties, šviesos ir tiesos, vadinasi... Netiesų mišku. Ir toje miško „netiesoje" gyvena Elvyros Petraitienės tiesa, kurią žino Prancūzija, Rusija, Azerbaidžanas, Udmurtija ir ta Lietuvos dalis, kuri tyčia ar atsitiktinai yra užsukusi į Netiesų girią.
