Pianistas, lietuvių išeivijos „Santaros-šviesos“ judėjimo puoselėtojas Rimantas Vingras trumpam iš Londono grįžęs į gimtuosius Šiaulius studentams kalbėjo apie žmogų šiuolaikiniame pasaulyje. Koks jis? R. Vingras ketverius metus gyveno Rusijoje, septynerius – JAV ir dar tiek pat Londone. Grįžęs į Lietuvą jis sako jaustųsi emigrantu.
„Jėzaus batai“
Šiaulių universiteto bibliotekoje Rimantas Vingras skaitė paskaitą „Žmogus šiuolaikinėje globalioje visuomenėje“. Skaitė anglų kalba, grojo fortepijonu. Dalis klausytojų – mainų programos studentai iš Turkijos, Estijos, Vokietijos. Lektorius apie emigraciją, gyvenimą Londone pasakojo su subtiliu humoru.
„Aš niekuomet nebūsiu anglas ir net nemėginsiu juo būti. Nesistengiu mėgti to, ką mėgsta jie“, – sakė muzikas. Pavyzdžiui, jis niekada nesuprasiantis anglų santykio su karališkąja šeima. Kiekvienas turįs savo mėgstamiausią karališkosios šeimos narį: „Kai draugė apie tai šnekėdavo, atrodydavo, kad stoviu prie karalienės lovos ir stebiu, kas ten vyksta.“
R. Vingras Londone sulaukęs komentarų apie jo dėvimas basutes – mat, anglai basučių atvirais pirštais, nedėvi ir vadina jas „Jėzaus batais“. Šio apavo jis vis tiek neatsisakęs: „O kodėl kiti vyrai dėvi sijonus?“
Londone ne anglams nuolat primenamas jų akcentas. Esą norint ką nors publikuoti sulauki atsakymų: „Jūsų anglų kalba tragiška“. O priežastis: „Nes jūs atvykęs, o mes čia gyvename.“
„Kartais būčiau laimingas, nebūdamas lietuviu, bet nežinau, kaip tai padaryti“, – juokavo R. Vingras. Jo manymu, buvimas lietuviu ar anglu – kažkas tarp eilučių ("between notes").
„Emigracija savaime yra nesėkmė“
– Kokia jūsų veikla Londone?
– Privačiai mokau groti fortepijonu, koncertuoju. Anglijoje nėra valstybinės muzikos švietimo sistemos. Vaikų muzikos mokyklų nėra. Londone gyvena apie septyni milijonai gyventojų. Mokymo yra daug.
Koncertuoju nemažai, nors ne kažkokiam aukštam lygmeny. Viskas atsiremia į pinigus. Paskutinis koncertas buvo lapkričio 17-ąją.
– Tikriausiai galite save vadinti sėkmingu emigrantu? Ar sunkus kelias iki sėkmės Londone?
– Aš nelabai žinau, kas tai. Dažnai girdime emigrantų sėkmės istorijas. O kas yra ta sėkmė? Kokie yra jos kriterijai? Tos istorijos yra tam tikra kompensacija. Emigracija savaime yra nesėkmė.
Gyvenamoji aplinka duoda orientyrus – jūs matuojate pagal savo kolegas, pagal klasiokus, mokytojus, kurie kelia idealus: „Būsi toks, kai užaugsi“. Turi vaizdinį ir pagal tai svarstai, kur esi, ar pasisekė, ar ne.
Kai atsiduri tokiam dideliam mieste kaip Londonas, orientyrų nėra. Pagal ką orientuotis? Pagal studentų skaičių?
Man kažkokie sėkmės dalykai atsirado ne profesijoje. Pavyzdžiui, ar bendravimas yra pasisekimas? Emigracijoje labai aštriai jauti žmogiškuosius ryšius, jų buvimą arba nebuvimą. Jautiesi auka.
Londonas išmokė nuolankumo
– Minėjote, jog Londonas jus išlaisvino. Kaip tai įvyko?
– Pirmiausia mane išlaisvino Maskva. Ten aš pradėjau rimtai groti. Išlaisvina būtent ta aplinka. Kartais publika augina žmogų. Jeigu ateina profesionalus, geranoriškas klausytojas, jis suteikia labai daug pasisekimo.
– Kas varžė Lietuvoje?
– Lietuvoje yra sudėtingi santykiai. Visų pirma dėl žmonių sluoksniavimo pagal galią. Aišku, to visur yra. Londone stengiamasi, kad būtų daugiau horizontalaus, o ne vertikalaus bendravimo.
Kitas dalykas – Londone yra galimybių. Galima pažiūrėti, kiek muzikantų, kiek kovojančių už tas pačias pozicijas, todėl Londone nėra mažiau kovos. Tačiau ir resursų yra daugiau – didesnė apyvarta, daugiau žmonių.
Jeigu labai atvirai, tai Londonas mane išmokė nuolankumo. Man reikėjo tokio charakterio bruožo, o Lietuvoje aš jo neturėjau. Jeigu būčiau turėjęs, galbūt ir nebūčiau išvažiavęs. Yra toks principas gyvenime – nesipriešink tam, ko negali pakeisti. Aš, aišku, buvau kitoks. Jeigu tuo metu būtų buvusi tokia išmintis priimti nuolankiai tai, ko negalima pakeisti, tai gal būtų buvę kitaip.
Grįžti vis sunkiau
– Kodėl grįžti į Lietuvą jums reiškia emigruoti?
– Neįsivaizduojat, kiek kartų yra pabrėžę mano akcentą, kai kalbu lietuviškai. Tai labai nemalonu. Kai pasiunti laišką, perskaito ir sako – yra labai daug gramatinių klaidų. Aš sakau, taip, aš nutautėjau, nebežinau, kaip rašyti. Išvažiuoji ir pasikeiti. Grįžus į senąją aplinką, būtų sunku.
Su metais grįžti vis sunkiau. Studentams lengviau. Yra ir tokių, kurie vis migruoja tarp Londono ir Lietuvos.
– Ar skaitydamas paskaitas Lietuvoje, turite tikslą paskatinti drąsiau migruoti ar atbaidyti nuo to?
– Noriu būti teisingas ir nesivelti į vertinimus. Emigracija staiga pasidarė tokia aktuali, nes visus liečia, nes Lietuvoje yra skurdas.
Mano įsitikinimu, jeigu nori kažką daryti mūsų visuomenei, mūsų šaliai, tai galima padaryti ir užsienyje. Jeigu esi sėkmingas profesinėje veikloje, galima pasiekti labai daug ir išvykus, ir likus. Lygiai taip pat žmogus, pasilikęs čia, gali nepasiekti nieko.
Londone jaučiasi Lietuvos piliečiais
– Esate lietuvių išeivijos „Santaros-šviesos“ judėjimo puoselėtojas. Kaip Londone atsirado šis judėjimas?
– „Santara – šviesa“ kaip organizacija įsikūrė 1957 metais JAV. Ji atsirado susijungus dviem studentų organizacijoms, „Santarai“ ir „Šviesai“. Prieš trejus metus man ir keliems žmonėms pasirodė, kad reikėtų tą organizaciją kaip klubą sukurti Londone. Žavėjo organizacijos modernūs principai – organizacija be organizacijos. Kaip, pavyzdžiui Lietuvoje būdavo tautos susirinkimai.
Kasmet organizuojame išeivijos studijų dienas. Vyksta paskaitos, pasibuvimas kartu. Kartą per mėnesį susitinkame "Šerloko Holmso“ viešbutyje.
– Minėjote, kad Londono autobuse galima lengvai atpažinti statybininku dirbantį lietuvį. Ar šios profesijos lietuviai taip pat renkasi į „Santarą-šviesą“?
– Esu prieš bet kokį žmonių skirstymą. Niekada nežinai, kas jie. Žmonės patys mus susiranda. Būna taip, kad žmogus dirba paprastą darbą, o pagal specialybę yra geologas, baigęs Vilniaus universitetą. Intelektualinis poreikis nesumažėjęs, jie tiesiog yra tokioje situacijoje.
Labai daug lietuvių turi šeimos narį Londone.
– Kodėl jums svarbu palaikyti šį judėjimą?
– Kad žmonės, kurie ten gyvena, jaustųsi tokiais pat Lietuvos piliečiais, kad galėtų prisiimti lygiai tokią pat atsakomybę už valstybę.
„Santaroje-šviesoje“ mes galime kalbėti apie Lietuvą. Matai, kad žmogus diskusijoje yra atgavęs balsą, jis jaučiasi Lietuvos piliečiu. Jis turi turėti pilietinį balsą.
Susirinkimas – tai bendravimas, matai, kad žmonės išgyvena panašius dalykus, o klausimų yra daug.
Kodėl „Santara-šviesa“ atsirado Amerikoje? Kiek mes kartų kartojame tą pačią situaciją? Londone ji neatrodo smarkiai kitokia.
Ryšys tarp lietuvių ir lietuvių išeivių priešiškas. Emigrantų sėkmės istorijos laikraščiuose yra to išraiška. Norima kompensuoti: jeigu man pasisekė, tai jūs visi čia, kurie pasilikote, mane engėte. Tai yra nesąmonės.
