Šio susitikimo darbotvarkė atspindi rūpesčius, susijusius su vidaus saugumo situacija po pastarųjų mėnesių teroristinių aktų ES šalyse, tebesitęsiančiais konfliktais ES rytinėje ir pietinėje kaimynystėje, neapibrėžtumą dėl JAV vadovybės požiūrio į transatlantinius ryšius, diskusijas apie globalizacijos ekonominį ir socialinį poveikį. Turbūt daugiausia dėmesio iš minėtų klausimų sulauks galimi tolesni bendri ES šalių žingsniai vidaus ir išorės saugumo bei gynybos politikos srityse. Įvertinant susirūpinimą dėl terorizmo bei ES kaimynystėje vykstančių konfliktų įtaką, JAV raginimus Europos NATO narėms skirti daugiau lėšų gynybai, politinės aplinkybės stiprinti ES vaidmenį šiuose reikaluose yra palankios.
Jos taps dar palankesnėmis, jei po rudenį vyksiančių parlamento rinkimų Vokietijoje, jos kanclere toliau dirbs A.Merkel. Tad galvojant apie tai, kurioje srityje Prancūzijos ir Vokietijos bei kai kurių kitų ES šalių vadovų entuziazmas dėl naujų integracijos projektų gali virsti konkrečiais sprendimais, vidaus saugumas ir gynyba yra pirmieji sąraše. Lietuvai ir kitoms šio regiono NATO narėms tai yra ypatingos svarbos klausimas. Viena vertus, išorės sienų apsauga, dalijimasis žvalgybine informacija ar karinių struktūrų veiklos koordinavimas yra pavyzdžiai sričių, kur pridėtinė kolektyvinio ES veikimo vertė yra didesnė, nei atskirų šalių individualūs veiksmai. Kita vertus, būtina siekti, kad didesnis ES vaidmuo taptų papildomu indėliu į NATO stiprinimą ir efektyvesnį abiejų organizacijų ir jų narių politikos koordinavimą, o ne alternatyva NATO. Kitaip sakant, didesnis ES vaidmuo saugumo ir gynybos srityse turėtų padėti įtikinti partnerius Šiaurės Amerikoje, kad europiečiai atsakingai žiūri į bendros gynybos reikalus ir dėl to tolesnis aktyvus JAV dalyvavimas Europoje atitinka Amerikos interesus.
Žinoma, bet kokiems integracijos proveržiams šioje srityje bus trukdžių. Vienas jų susijęs su tuo, jog kai kurios NATO narės, pavyzdžiui, Turkija, ne tik nėra ES narė, bet ir dėl iš vidaus politikos kylančių priežasčių įvairiais klausimais konfliktuoja su ES narėmis. Dalis ES narių, pavyzdžiui, Austrija ar Airija, nepriklauso NATO arba joms dėl geografinės padėties tiesiog mažiau aktualus NATO ir JAV vaidmuo Europoje. Kitos ES narės, pavyzdžiui, Danija yra aktyvi NATO narė, bet turi išsiderėjusi išimtis dėl dalyvavimo ES vidaus saugumo reikalų politikoje. Dar viena svarbi aplinkybė – kai kurios Vidurio Europos šalys iš principo gali nesutikti su ES vaidmens stiprinimu gynybos srityje, ir tada neišvengiamai kiltų klausimas dėl „kelių greičių ES“. Kaip galima spręsti iš EVT susitikimui rengiamų dokumentų formuluočių, kol kas ES institucijos ir Vokietija siekia visas ES nares įtraukiančio proceso. Tačiau jei dėl tolesnių žingsnių susitarti visoms 27 ES šalims nepavyks, Prancūzija gali tapti mažesnės grupės tolesnei integracijai telkimo iniciatore. Kaip tokiu atveju elgtųsi Lietuva?
Šie klausimai politiškai glaudžiai susiję su migracijos krizės valdymu. Tačiau daugelis jau anksčiau EVT susitikimuose priimtų spendimų dėl migrantų srautų suvaldymo ir bendros prieglobsčio politikos dar neįgyvendinti, o labiausiai konsensuso trūkumą iliustruoja ginčai dėl pabėgėlių perkėlimo sistemos. Efektyvesnė išorės sienų kontrolė galėtų sumažinti spaudimą sutarti dėl pabėgėlių perkėlimo, tačiau pažanga šioje srityje kol kas ribota. Skirtingai nuo kai kurių Vidurio Europos šalių Lietuva dalyvauja pabėgėlių perkėlimo programoje, tačiau dalyvauja veikiau kaip tranzito į Vokietiją ar Švediją šalis. Abejotina, ar tokia politika bus tvari ilgesnį laiką.
Iš kitų darbotvarkės klausimų verta paminėti sankcijų Rusijai pratęsimą bei tarptautinės prekybos politikos nuostatas, kuriomis, viena vertus, mėginama reaguoti į dalies ES gyventojų susirūpinimą dėl globalizacijos referuojant į prekybinės apsaugos priemonių taikymą, kita vertus, parodyti ES pasirengimą toliau derėtis dėl laisvos prekybos su kitomis Pasaulio prekybos organizacijos narėmis. Nors bus skirta laiko ir gerėjančiai ES bei euro zonos ekonominei būklei aptarti, tačiau abejotina, ar šiame susitikime bus formuluojami konkretesni siūlymai dėl tolesnės ekonominės integracijos tarp ES ar mažesnės (euro zonos) šalių grupės. Tačiau galima neabejoti, kad prie tolesnės integracijos ekonominės ir socialinės politikos klausimais bus grįžta rudenį po rinkimų Vokietijoje ir šią darbotvarkę labiausiai formuos Prancūzijos ir Vokietijos vadovų duetas, jam jau nebereikės įtikinėti „nepatogaus partnerio“ – ES paliekančios JK.
JK derybos dėl išstojimo iš ES yra ir šios EVT darbotvarkėje. Tačiau nors JK premjerė T.May pirmos dienos vakarienės metu gavo progą kolegoms iš kitų ES valstybių pristatyti situaciją savo šalyje po jai nesėkmingai pasibaigusių parlamento rinkimų ir požiūrį į šią savaitę prasidėjusias derybas, bendra ES 27 šalių diskusija numatyta be jos. Tai aiškus signalas jai, kad ES valstybės nesiderės su JK dvišaliu pagrindu, o visai ES atstovaus paskirtas derybininkas M.Barnier. Kol kas ES valstybės narės derybų su JK klausimais išlaiko stebėtiną vienybę, o JK vyriausybės pozicija yra susilpnėjusi. Jei dėl to sumažės konfrontacija tarp JK ir ES, kurią T.May rodė teigdama „geriau jokio susitarimo, nei blogas susitarimas“, tai padėtų greičiau surasti abipusiai naudingus sprendimus dėl su JK pasitraukimu iš ES kylančių klausimų – piliečių statuso, JK finansinių įnašų į ES biudžetą, sienos su Airija.
Lietuvai svarbu, kad minėti su JK pasitraukimu iš ES susiję klausimai būtų kuo greičiau išspręsti ir pereita prie diskusijų apie naują JK ir ES santykių statusą bei jo įgyvendinimui būtiną pereinamąjį laikotarpį. Kol kas atrodo, kad naujasis JK ir ES santykių statusas geriausiu atveju bus susitarimas dėl laisvos prekybos panašus į ES ir Kanados sutartį, papildant jį atskirais sektoriniais susitarimais. Tolesnis JK dalyvavimas bendrojoje rinkoje ir ES muitų sąjungoje galimas nebent pereinamojo laikotarpio metu ir būtent tai galėtų būti „švelniojo brexit“ scenarijus. Tačiau net ir toks laikinas statusas sukeltų daug ginčų JK konservatorių partijos viduje ir šalies žiniasklaidoje.
Be to, Lietuva galėtų palaikyti ES svarstomą iniciatyvą išnaudoti derybas su JK naujai įsivertinant bendrą ekonominių ir institucinių santykių su ES nepriklausančiomis Europos šalimis (Vakarų Balkanais, Ukraina, Turkija ir kitom) žemėlapį, ES valstybių bei jos kaimynių lūkesčius ir pasikeitusią tarptautinę aplinką. Nors tokia refleksija gali atrodyti pernelyg akademiška ir atitrūkusi nuo politinių realijų, tačiau ji padėtų matyti „bendrą paveikslą“ ir aiškiau identifikuoti savo interesus.
