Aktorė Rimantė Valiukaitė prisipažino, kad jaučiasi verta diržo už tai, jog nekaži ką daro dėl Lietuvos. Kita vertus, svarstė, ką gali padaryti aktorius šalyje, kurioje kalbos nebepadeda? Nes tie, kurie jų turėtų klausytis, seniai užsikimšę ausis.
Laikas pakeitė ir kolegas
„Kalbant apie kultūrą ar kultūros sostinę - prikalbėta jau daug. Bet pažiūri aplink - ir plaukai šiaušiasi. Kiekvienoje ministerijoje dedasi visokių dalykų, bet kai vargšėje kultūroje taip... Pasirodo, ir čia galima normaliai prisivogti“, - savo mintimis dalinosi R. Valiukaitė.
Tai, kad godžios rankos tiesiasi į kultūrą, pasak aktorės, rodo, jog yra prasidėjsi dvasinė krizė. „Finansinių krizių Lietuvoje būta, jas pavyko išgyventi, galų gale žmonės kadaise metais miškuose gyvendavo, - pastebėjo ji. - Bet dabar vyrauja kalbos tik apie pinigus. Paklausai, atrodo, aplink tik vagia, vagia... Ir kultūroje prisisukę tiek aferistų ir vagių. Atrodo - ir buvę kolegos, ir normaliai su jais jaunystėje bendrauta, bet kažkodėl kažkas pasikeitė žmonėse. Tai, aišku, nuvilia. Bet juk supranti, kad metai bėga ir žmonės keičiasi. Vieni į vieną pusę, kiti - į kitą. Ačiū Dievui, lieka tokių, kurie turi jaunatviško maksimalizmo ir po grūdelį atlieka Sizifo darbą“.
Pinigai ir teatre pinigai
R. Valiukaitė dirba ir teatre, ir televizijoje, tačiau jaučia, kad ir ten, ir ten, yra tokia pat krizė, kaip ir valstybėje. Ji pastebi, kad teatrai yra atsitraukę nuo svarbiausių dalykų, juose taip pat vyrauja komercija.
„Nelabai galiu kalbėti, nes esu priklausoma... Bet, manau, nėra taip, kad viename kuriame teatre viskas blogai, o kitur gerai. Dabartinė situacija išprovokavo norą pataikauti žiūrovui, kišti jam pramoginį meną. Nors tai nėra blogai, bet turi būti atskirta. Naiviai, romantiškai galvoju, kad teatruose turėtų būti daugiau švaros, bet ir čia jau viskas nužeminta. O apie televizijų misiją „protinant tautą“ būtų dar ilga kalba“, - pridūrė aktorė.
Prioritetai glumina
R. Valiukaitę piktina, kad įvairiems įtartinos meninės vertės projektams Lietuvoje skiriami milijonai litų, juolab, kad dabar apstu žmonių, kurie jaudinasi dėl savo darbų, būgštauja, kad nebesugebės išmaitinti šeimų, nesugrąžins paskolų.
„Kad ir tie Vilniaus naujametiniai fejerverkai. Aišku, gerai, kad tokie dalykai vyksta. Bet viena, kai žinai, kad viskas vyksta švariai, kita, kai viskas įtartina. Juolab, kad čia galima sakyti, jog vieniems patiko, kitiems ne, vieni sakys, kad tai menas, kiti - kad nelabai. Aš gal iš pastarųjų“, - šyptelėjo aktorė.
Ji įsitikinusi, kad svarstant, kam turėtų būti skirti pinigai, pirmenybę valstybės institucijos turėtų skirti Lietuvos kūrėjams.
„Tai, kad atvažiuoja svečių, - jokie vartai į Europą. Kas nustatys jų meniškumą, kai atvažiuoja šperhofai iš Nyderlandų ir parodo fantastišką projektą, kuris jau kažkur panaudotas, - retoriškai klausė menininkė. – Darykite projektus su lietuviais, skatinkite kūrybiškumą. O dabar rengiant projektus galvojama ne apie programą, o apie pinigų savinimąsi“.
Projektinė kultūra – prekių kultūra
R. Valiukaitei jau darosi bloga nuo žodžio projektas: „ar turi projektą“, „kelintą projektą rengi“, „einam padarom projektą“. Tad jai belieka konstatuoti, kad tokia projektinė kultūra yra perkama ir parduodama prekė. Ir tik sąžinės reikalas, ar tas projektas parduodamas norint išreikšti save, ar įsisavinti pinigus.
„Gyvename tokioje valstybėje, kur atrodo, kad kiekvienas į valdžią ateina ne galvodamas, kaip taisyti situaciją Lietuvoje, o kaip ja pasinaudoti ir pavogti ką nors“, - liūdnai konstatavo R. Valiukaitė.
Ją šiurpina dalykai, kurie dedasi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prisimindama praeitį aktorė stebisi, kur dingo Teatro sąjungos valdytas didžiulis turtas, jai kyla klausimų, kur prapuolė įvairios kūrybinės gildijos, kurios taip aktyviai kūrėsi Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, siekdamos įsisavinti jos fondų pinigus...
Vietoje kalėjimų – kompensacijos
Kodėl taip nutinka? „Matyt pinigų nori žmonės, valdžios. Vagia, o institucijos, kurios yra atsakingos už tvarką Lietuvoje, nieko nedaro. Jeigu pasodintų vieną, antrą, trečią, tai kitas paskui kišdamas savo nešvarią ranką į pinigų maišą susimąstytų. Gal bent mažiau vogtų, ne tokiais kiekiais?“ - svarstė aktorė.
Ji pastebi, kad dabar, jei ir imituojamas koks nors baudžiamumas, neaišku ką ir už ką baudžia. Pavyzdžiui, atleidus įstaigos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ vadovę R. Valiukaitei liko neaišku, už ką tiksliai Elona Bajorinienė atleista, kur išplaukė iššvaistyti pinigai, kas konkrečiai juos išplovė, kur jie nutekėjo, ar sugrįš, ką į kalėjimą už šiuos nusikaltimus sodinti?
„Arba Valdovų rūmai - kaip baisu. Viskas buvo daroma pusiau garsiai, pusiau tyliai. Žmonės nė nespėjo suvokti, kad mums nereikia tų rūmų, nespėjo net išsakyti to. Statybos jau vyko. Štai dar vienas pretendentas į kalėjimą. Ir niekas gyvenime jo negaudė už tai. Ar neakivaizdu, kad ten didžiausia pinigų plovykla? Ar nėra akivaizdu, kad ir dabar taip yra, kai perkami kažkokie baldeliai, kurių nebuvo Valdovų rūmuose? Jei ir buvo rūmų priešininkų, kas reikia buvo greitai užčiaupti“, - apgailestavo R. Valiukaitė.
Ji įsitikinusi, kad didžiausia bėda - nebaudžiamumas, o dažnai ir tai, kad prasikaltusieji, atleidus iš darbo, dar ir išeitinę kompensaciją gauna.
Bėda – arogancija ir cinizmas
R. Valiukaitė pritilo, paklausta, ar įmanoma dar ką nors pakeisti, ką ji pati bando daryti, kad kas keistųsi.
„Buvo Tarybų valdžia, buvo prieš ką burnoti. Menininkas juto azartą pasakyti savo poziciją, išreikšti ją puse lūpų. Dabar gali rėkti garsiai apie tą teisybę, bet į tave niekas nekreipia dėmesio. Nusispjauna ir nueina, toliau dalinasi tuos savo vargšus pinigėlius. Arogancija ir cinizmas yra pasiekę tokį lygį. Niekas nebeveikia. Na, išdaužėte langus - sustatysime naujus, bet už juos patys susimokėsite. Lietuvoje žmonės kažkaip susiimdavo, kai būdavo jau visai blogai - pokariu, prieš 18 metų... Gal taip kalbu, nes tada jaunystė buvo, visai kita atmosfera? Bet jei kažkas ir pavagiliaudavo, kalbėta apie valstybės kūrimą, buvo idealai. Dabar aš nelabai suvokiu, kas vyksta“, - gūžtelėjo pečiais aktorė.
Nebėga iš „pajuokos objekto“
„Jeigu žinočiau, kokia yra išeitis, tikrai eičiau per visur ir kalbėčiau, stengčiausi sąžiningai atlikti savo darbą. O kiti eina į Seimą ir išvis nesuvokia, ką jie veikia. Valdžia pasidarė baisus pajuokos objektas. Kokia tuomet yra valstybė?“ - stebėjosi R. Valiukaitė.
Ji tikino nesvarsčiusi bėgti iš šio „pajuokos objekto“: „Kaip tėvų nepasirinksi, taip ir žemės, kurioje gimei, nepasirinksi. Jei gimei Lietuvoje, vadinasi, taip ir reikėjo. Turi čia iki paskutinės akimirkos išbūti. Yra tokių, kurie bėga, o yra tokių, kurie galvoja, kad gal įmanoma tėvynėje gyventi ir kažką gero padaryti. Tiesiog dabar yra tokia baisi situacija - krizė visur - krizė ir Lietuvoje. Bet ji į kažką išsivystys. Apsivalymas vis tiek ateis“.
Ką gali aktorė gero tėvynei duoti? „Užauginau gerą dukterį, - atsiduso moteris. - Nevagiu, pavyzdingai moku mokesčius, dirbu savo darbą. O „Lietuva“ šaukiau savo laiku, kai kažkas dar girdėjo ir tai buvo prasminga“.
Besibaigiant pokalbiui, R. Valiukaitė paprastai prisipažino: „Bet negerai taip. Vis pagalvoju, kad turėčiau sau diržo už tą pasyvumą duoti“. Nebereikia. Juk pirmas žingsnis žengtas.
Zita Voitiulevičiūtė
