Dirbi olimpiniame projekte „Lietuvos liepsna“, kuris skirtas pristatyti šiemet mūsų šaliai Olimpiadoje atstovausiančius sportininkus. Kokiai sporto šakai olimpinėse žaidynėse skirsi daugiausiai dėmesio?
Mėgstu stebėti lengvaatlečius. Nors kiekviena sporto šaka yra tarsi kūrybos įrankis, kuris iš žmogaus kūno suformuoja vis kitokią „skulptūrą“. Jei aukštas plačiapetis aptakiais raumenimis – tai bus plaukikas, jei ilgakojė su ryškiu pilvo presu – šuolininkė į aukštį. Pamatai žmogaus kūną ir pagal tai gali atspėti, kokia sportošaka jis užsiima.
Iki šiol vesdavai kiek kitokio pobūdžio laidas, dalyvavai kitokiuose projektuose. Šis projektas – bene pirmasis Tavo projektas, skirtas nacionaliniams jausmams žadinti. Ar nebus sunku persiorientuoti? Kiek pačiam Tau svarbūs nacionaliniai dalykai?
Turiu prastą įprotį – kalbėti negražiai, bet teisingai elgtis. Atrodo, irgi iš tėvo išmokau. Jis per vakarėlius damas versdavo piktintis ekscentriškais išpuoliais, o gatvėje nukritusį žmogų jis vienintelis pastebėdavo, į ligoninę ant rankų yra nešęs. Tai labai nenaudingas įprotis, kuris nepadeda nei turtų susikrauti, nei garbės neprideda. Bet nieko negaliu su savimi padaryti... Įsivaizduokite, TV eteryje šaipaisi iš kokio Seimo nario, kuris trimituoja apie savo meilę Tėvynei, o po to eini į ligoninę piešti su vaikais. Tuo tarpu tas Seimo narys... na, tiek to, negražu būtų pasakoti, ką jis veikia. Tačiau žiūrovams jis herojus, o aš – įžūlus cinikas.
Gal turi sportininką, už kurį labiausiai „sirgsi“ Olimpiadoje?
Labai noriu, kad disko metikas Virgilijus Alekna, žmogus jau perkopęs keturiasdešimtmetį, laimėtų auksą. Tai būtų puiki proga sau pasakyti, kad ne tik jaunuoliai gali siekti aukštų rezultatų.
Tavo sportinė forma abejonių nekelia nuo pat „Robinzonų" laikų, kuomet ne vienamergina varvino seilę žiūrėdama į Tave. Gal pats kada nors svajojai dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
Manau, kad tokią svajonę gali turėti tik profesionalūs sportininkai arba tie, kurie niekada nebandė rimtai sportuoti... Pianisto virtuozo meistriškumą geriausiai įvertins tie, kurie kažkada patys grojo, taip pat ir su sportu – kiek pastangų reikia norint pasiekti rezultatus, pašalietis nesupras. Vien talento nepakanka. Žinau, kad tie žmonės vardan sporto atsisako daugybės gyvenimo malonumų, suprantu, kad kelialapį į olimpiadą nulėmę pasiekimai yra sunkaus daugelio metų darbo rezultatas, liudijantis apie stiprią valią, užsispyrimą, tikslo siekimą, ryžtą ir kitas man labai patrauklias žmogaus savybes.
Kiek laiko sportui gali skirti dailininkas? Ką pasakytum tiems, kurie dejuoja, kad sportui neranda laiko?
Sportas – natūrali kasdienės rutinos dalis, kartu su prausimusi, dantų valymu,pusryčių valgymu... Įsivaizduokite, išeini nuogas į darbą ir teisiniesi visiems, kad neturėjai laiko apsirengti, nes būtum pavėlavęs? Skambėtų juokingai. Taip ir su sportu. Aš piešiu valandą, tada padarau atsispaudimų ant rankų, su šunimis nubėgu iki skersinio, tuomet vėl piešiu. Už įprotį sportuoti esu dėkingas savo tėvui, o dabar mėginu įdiegti savo sūnui. Kodėl tai darau? Nes žinau, kad sportuojantys žmonės laimingesni. Ir čia nėra jokios mistikos, tai mokslo įrodyta tiesa, sportuojantiems išsiskiria daugiau „laimės hormonų“ - endorfinų. O kad meniniai sugebėjimas ir sportas nedera, yra stereotipas, kurį tikrai noriu panaikinti. Mano svajonė – padėti atsirasti mokyklai, kurioje būtų sustiprinti menai ir sportas.
Ar tiki, kad sporto liepsna gali suvienyti, suburti mūsų žmones?
Olimpiada atsirado kaip alternatyva karui dar helenizmo epochoje. Šiame kare yra nugalėtojai, bet nėra aukų. Kaip galima netikėti tokia idėja?
