„Rimai, jūs vedęs?“ – per LNK projektą „Kviečiu šokti“ paklausė komisijos narė. „Mano žmona jus antradienį fotografavo“, – atsakė Rimas Valeikis. Taip Lietuva susipažino su fotografe Agne Gintalaite – moterimi, kuri ir darbe, ir gyvenime iki šiol buvo linkusi likti už kadro.
Jų nesuprasi. Jie nuolat vienas kitą nutraukia. Įšoka į vidurį sakinio. Pratęsia vienas kito mintis. Patraukia vienas kitą per dantį, o jau po akimirkos žiūrėdami giedromis akimis klauso, ką šneka antroji pusė, o veide atsispindi tokia šilta meilė ir nebylus pasididžiavimas partneriu, kad klausti, ar Agnė nebijo, jog jos vyrą Rimą pavilios šokių partnerė ar kita susižavėjusi moteris, tiesiog nesiverčia liežuvis.
Tačiau paklausęs Rimo visu šimtu penkiasdešimt procentų supranti posakio „liežuvis kaulų neturi“ prasmę. Dailininkas sugeba išraityti tokias metaforas ir taip meistriškai manipuliuoja žodžiais, kad nenuostabu, jog garsėja kaip aštriadantis. Netrukus suvokiu: klausk, ko nori, – niekada nežinai, ką gausi. Dozę autoironijos, linksmą pakvailiojimą ar rimtą ir lyrišką atsakymą su nutylėjimais. Jų net klausinėti nereikia: gyvas dialogas liejasi laisvai. Kontrastai blyksi ir susilieja – jie ginčijasi, bet tuo sukuria ypatingą tarpusavio dermę. Jie šmaikštauja, ironizuoja, juokiasi iš savęs ir pasaulio absurdiškumo, bet aiškiai matyti: jiems nuoširdžiai rūpi. Mylimas žmogus, šeima, jų veikla ir visas pasaulis.
Apie grožį, Bredą Pitą ir įvaizdį
Agnė: Rimas – labai gražus. Pavyzdžiui, mes stovime prie veidrodžio ir Rimas sako: „Saulute, nesijaudink, aš gražus už mus abu.“
Rimas: Aš papasakosiu! Čia nutylėta pradžia. Taip, tikrai: esu taip sakęs, bet sakinys ištrauktas iš konteksto. Taigi. Kiekvieną rytą Agnė atsikelia. Ir stovi nuoga – dažniausiai.
Agnė: Ei!
Rimas: ...Ir klausia: ar aš jau suliesėjau? – Aišku, kad suliesėjai, – atsakau. Toks kasdienis ritualas: kiekvieną rytą ji yra labai suliesėjusi ir išgražėjusi. Tai aš žinau. Ir kai ji ateina prie veidrodžio ir pradeda skųstis (ne skutasi, o skundžiasi), kokia ji negraži ir sustorėjusi, kartais pabosta kartoti tą patį, tad atsakau: nesijaudink, gražus esu už mus abu.“ (Juokiasi.)
Agne, ar tikėjotės, kad būsite lietuviškojo Brado Pitto žmona?
Agnė: Oi, tikėjausi. Kai tik jį pamačiau, jis buvo toks charizmatiškas, kad man pakirto kojas. O dar tikėjausi, kad jis bus milijonierius ir man nereikės dirbti.
Rimas: Jaučiuosi ją nuvylęs. Kaip nemoku uždirbti pinigų! Šūdas! O kai aš ją pamačiau, ji buvo ryški blondinė dar ryškiau išreikštu biustu – va šią charizmą puikiai pamenu. O dėl Brado Pito – šokių komisija paprasčiausiai nusišnekėjo. Aš ką, veidrodžio namie neturiu?
Agnė: Iš tiesų jo nosis storoka ir dantys ne kokie – kaip triušio. Siūlau Rimui pasidaryti plastinę operaciją. Aš taip pat noriu pasidaryti plastinę operaciją.
Rimas: Ji norėtų būti olialia pupytė senjora.
Agnė: O kol kas tenka jaunintis kitaip: Rimui liepiu nusiskusti galvą ir užsiauginti barzdą.
Iš tiesų: Rimas gerus pusantrų metų buvo nusiskutęs galvą ir užsiauginęs barzdą. „Man visai patiko, – prisipažįsta. – Tačiau dabar šokiams reikalingas kitas įvaizdis – galbūt saldesnis. Ir dažnai keisti šukuosenas – nepopuliaru, jei nori būti atpažįstamas.“ Universalusis Rimas jaučiasi turįs įvaizdžio formavimo problemų: tai jis – „robinzonas, tai – „Teleloto“ ponas milijonas, tai dar kokios laidelės vedėjas. Dabar šoka LNK projekte „Kviečiu šokti“. Ir visą laiką piešia. „Visi manęs klausia, kas esu. Esu dailininkas. Kuris gali sau leisti piešti, ką nori, nes kartu dirba ir televizijoje. Skiri vieną pusdienį – ir jau turi laidą. O prie kompiuterio ar popieriaus lapo praleidi daug daugiau.“
Apie studijas, laisvę ir meilę
Agnė, nors laikosi truputį tyliau už visuomet ryškų sutuoktinį, darbo ir veiklos taip pat nestokoja. Moteris ne tik sėkmingai dirba mados ir žvaigždžių fotografe viename iš moteriškų žurnalų, ji ėmė studijuoti psichologiją ir dar labiau sužavėjo savo vyrą.
Rimas: Pirmą kursą jau baigė! Šaunuolė... (Švelniai.) Žinai, man yra iššūkis, kad ji mokosi. Juk kartu gyvenant nesinori pamesti bendro kelio, bendro požiūrio. Nes jei vienas nueina...
Agnė: Prisiskaitau knygų, o Rimas paskui interviu jas cituoja. (Juokiasi.)
Rimas: Labai mėgstu pačiupinėti, kuo ji ten užsiima. O savęs pažinimas – žvėriškai įdomu. Apskritai buvimas su tokiu žmogumi kaip Agnė skatina keistis. Su ja tampu laisvesnis. Tačiau jei pasakau, kad ji dovanoja man laisvės, manęs iškart klausia: tai leidžia tau meilužių turėti? Esmė ne tai, leidžia ar ne...
Agnė: Neleidžiu meilužių turėti!
Rimas: ...Laisvumas yra požiūris. Aš – inertiškas žmogus, pratęs daryti tik tai, prie ko esu pratęs. Be jos nebūčiau ragavęs tiek įvairiausio maisto nei tiek keliavęs.
Agnė: Rimas visada nori važiuoti tik į Egiptą ir vis į tą pačią vietą. O aš noriu vis kitur, kur dar nebuvau.
Rimas: Tad sakydamas, kad esu laisvas, turiu omenyje laisvės pojūtį, kurį ji man įpučia. Tam tikrų minčių, kurių pats nepagaučiau. Kai šalia yra žmogus, kuriuo pasitiki, jo mintys tave užpildo, praturtina, keičia. Tai vertinga.
Agnė: Pirmiausia Rimas yra geriausias draugas, su juo man nenuobodu. Nes su dauguma žmonių man greitai pasidaro nuobodu.
Rimas: (Juokiasi.) Normaliai. Daug bandėte, panele?
Agnė: Kalbu apie tave kaip apie žmogų, ne kaip apie vyrą. Man reikia, kad žmogus būtų truputį trenktas...
Rimas: Va kodėl ji mane tranko!
Agnė: Kuriam nerūpėtų, ką pamanys kaimynai. Kuris išjaustų, ko nori iš gyvenimo, tiesiog gyventų ir rūpintųsi savo laime.
Rimas: Man rodos, būtent to aš mokausi iš Agnės.
Apie sportą, piešimą ir bendrą veiklą
Rimas dar „robinzonų“ laikais pademonstravo nepaprastą ištvermę ir puikų fizinį pasirengimą, nuolat sportuoja ir dabar. Lanko gimnastiką – nori parengti specialų salto šokant džaivą.
Rimai, juk ne teptuku mojuodamas tokius raumenis užsiauginote?
Rimas: (Pasipiktinęs.) Kad dailininkas negali būti sportiškas, yra vaikus ir jaunimą žalojantis stereotipas. Menininkas turi būti paliegęs, pjaustytis ausis, žalotis alkoholiu, svaigintis, daug kentėti ir mirti jaunas... Nesąmonė. Tu gali sportuoti ir būti menininkas!
Agnė: Kaip antikos laikais!
Rimas: Svajoju apie mokyklą, kurioje greta pagrindinio išsilavinimo kasdien būtų fizinis lavinimas: gimnastika, baseinas, tiesūs stuburai, laimingi veidai... Narkotikų nėra, jei savaime gauni adrenalino sportuodamas.
Jie įkūrė humanistinę meno mokyklą „Baltas lapas“. Antrus metus veikianti mokykla porai milijonų neatneša, tačiau ne vieną milijoną „Teleloto“ išdalijęs Rimas, panašu, jų ir netrokšta. Svarbiausia – darbas su paaugliais, socialiniai projektai, suaugusių dailininkų perkvalifikavimas. „Šiais metais turėsime kompiuterinio piešimo klasę. Lietuviai emigruoja, ieško darbo užsienyje, tačiau juk sėdėdamas prie kompiuterio internetu gali užsieniui dirbti iš Lietuvos. Yra menininkų su aukštu išsilavinimu, turinčių puikių piešimo gūdžių, tačiau nežinančių, kas yra skaitmena ir kokių galimybių ji teikia...“ Neseniai dailininkas jautė didelį malonumą, kai jo apipieštą fotosesiją, skirtą žurnalui „Playboy“, įsidėjo devynių šalių žurnalai: „Jausmas – superinis! Tai atsitinka dėl to, kad dirbi ir skaitmenoje.“
Jūsų darbo mokyklėlėje laikas nesutampa? Ką paprastai veikiate drauge?
Rimas: Ne, mokyklėlė nėra bendras mūsų užsiėmimas. Mūsų bendras užsiėmimas yra vaikas. Dar pusryčiai, kinas, ir kartais knygos, kuriomis pasidalijame.
Agnė: Ir šunys.
Rimas: Nežinau, ar toks jau bendras. Šunys, sakyčiau, labiau mano.
Agnė: Šunys? Tavo? Labiau? Ne, viršūnė! Prie ko jie miega prisiglaudę?
Rimas: O kas juos vedžioja?
Agnė: O kas juos šeria?
Rimas: (Reziumuoja.) Štai ir šunys yra bendras mūsų užsiėmimas!
Apie dorą, politiką ir meilę Lietuvai
Agne, koks iš tiesų yra Rimas?
Agnė: Rimas yra labai geras žmogus. Atsakingas.
Rimas: Na, kad aš geras, ji yra sakiusi, bet žmogumi pavadino pirmą kartą. (Juokiasi.)
Agnė: Jis iš tikrųjų yra daug geresnis už mane. Aš, pavyzdžiui, galiu važiuodama pro mašinos langą išmesti šiukšlę. O Rimas piktinasi: „Kaip tu gali!“
Rimas: Ir tik tada, kai pasipiktinu, šiukšlę pro mašinos langą – šiūkšt!
Agnė: Nuostabiausia, kad jis elgiasi dorai, kai jo niekas nemato. Jis rūpinasi ne tik geru elgesiu, jam rūpi mūsų planetos ateitis.
Rimas: Nelabai...
Agnė: Tai mane iš tiesų labai žavi. Nemeluok, tikrai rūpi. Pavyzdžiui, Rimui sakau: eik į politiką! Nebūk kvailas – tu toks protingas, intelektualus, moki kalbėti. O jis: kaip galiu eiti – ten nedora!
Rimas: Nedora būtų švaistyti gyvenimą dalykams, kuriais netiki.
Agnė: Ne taip sakei, dabar vaidini cinišką, o iš tiesų...
Rimas: Norėsiu ir vaidinsiu.
Agnė: Sako – niekada. Tai todėl, kad jis myli Lietuvą ir nenori jos apvogti. (Juokiasi.)
Rimas: Nemyliu aš Lietuvos! Atsimenu, kai aš, trylikametis, Sausio įvykių plakatus paišiau... Jie buvo publikuoti „Akistatos“ viršelyje: perspausdinti aštuoni plakatai, iš kurių trys buvo mano. Ir užrašas: „ Profesionalūs dailininkai išreiškė savo nuomonę.“ Man tada buvo trylika... Pamenu, tėvai prašė tą naktį neiti – nenorėjo, kad jų vaikas žūtų po tanku, o aš po tuo tanku būčiau lindęs. Dabar po tuo tanku nelįsčiau.
Agnė: Esu tikra, kad lįstum.
Rimas: Nelįsčiau.
Agnė: Aš, pavyzdžiui, esu nedora.
Rimas: Moteriške, jei nori mums ką nors papasakoti, pasakok, kai bus išjungtas diktofonas.
Apie ekologiją ir kailius
Nedora save vadinanti Agnė turi principų: ji atsisako net fotografuoti tikrų kailių kailinių fotosesijas. „Prieš keletą metų fotografavau kailius, ir mane taip graužė sąžinė, kad prisiekiau sau daugiau to nedaryti. Jau niekas ir nebesiūlo...“ Agnė nevalgo mėsos, rūpinasi ekologija ir planetos gerove. Rimas savęs vegetaru nelaiko, bet mėsos privengia: „Žudymo aktas nuo vartotojo paslėptas. Taip nemąstydami mes galime suvalgyti bet ką. Žmonių yra septyni milijardai: mes žemę galime suvalgyti ir iššikti septynis kartus. Mes esame kaip atominė bomba, esame pavojus.“
Agnė: Prieš porą dienų buvome kavinėje. Rimas panoro didkepsnio. Bet pagalvojo apie karvutę ir užsisakė tuno.
Rimas: Apie tuną negalvojau, tuno nebuvo taip gaila. Kartais susimąstau, kokios žinios mus pasiekia iš užsienio: prie Australijos krantų ryklys mirtinai apkandžiojo banglentininką. O žmonės tų ryklių per metus suvalgo šimtus tūkstančių ir daugiau, bet apie tai nepraneša per žinias: gal todėl, kad rykliai televizoriaus neturi?
Agnė: Labai liūdna, kad atrodo, jog Žemė priklauso žmonėms, o gyvūnus, jei tik trukdo, reikia išnaikinti. Tarkime, per žinias praneša triumfuojančiu balsu: „Pagaliau galima bus griauti bebrų užtvankas ir galabyti juos ne tik per medžioklės sezoną, nes nuo tų užtvankų patvinsta ir nuvertėja miškai.“ Ir rodo bebriuką narve, kuris stovi letenėlėmis į virbus įsitvėręs ir krato narvą.
Rimas: Jis blogas, užlieja laukus.
Apie vaikus, šunis ir bebrokaustą
Pora augina devynerių metų sūnelį. „Devyneri metai – ne devyni mėnesiai. Va tada tai vargome, – juokiasi Rimas. – Mobilumas padidėjęs, o debilumas dar toks pats. Ropoja visur ir kraunasi viską į burną... “ Dabar jau smagu – kai užaugs rimtas paauglys, kašį žaisime. Bus geras jausmas: aš dar nenusenęs, jis jaunas – galėsime pasistumdyti... Bet ateina seneliai ir sako: jums reikėtų dar vieno vaiko. Agnė prisineša šunų į namus – akivaizdu, kad reikia... Aš vis jos paklausiu, ji sako, kad ne, nežinau... Kai vaikas gimsta – puikus jausmas, jautiesi, kad esi kai ką gera padaręs. Būtų brandžiausia iš tų dviejų šunų suvokti, kad ji nori antro vaiko, bet man nepasako, neigia, kad pradėčiau ją įkalbinėti... bet nesugebu. Globaliai mąstant juk žmonių yra septyni milijardai...“
Agnė: Sakiau, kad jis yra globalistas!
Rimas: Tai nuskambėjo kaip priekaištas.
Agnė: Geriau turėti ne dar vieną vaiką, o briedį.
Rimas: Arba šernus! Mes rūsyje slėpsime šernus nuo medžiotojų.
Agnė: Ir bebrus! Lietuvoje pradėtas vykdyti bebrų holokaustas!
Rimas: Bebrokaustas!
Ir taip be galo, be krašto. Šnekėtis lengva ir smagu. Bet ilgai laikyti porą nepadoru: Agnei reikia bėgti į redakciją, Rimui – dėstyti į mokyklėlę, pakeliui nusipirkti vatmano – dailininko laukia dar vienas užsakymas. Vėliau – šokių repeticija. Gyvenimas įtemptas ir koncentruotas.
Atsisveikindamas Rimas nusijuokia: „Va taip ir būna: sutinki duoti interviu. Apmąstai, kiek savęs duosi, kiek parodysi, – juk interviu yra ekshibicionizmo aktas, apsinuoginimas. Galvoji, prasegsi tris marškinių sagas – dailiai. Rodai. Ir čia iš nugaros prieina Agnė, šmaukšt ir numauna tau kelnes.“ Tai taip pat buvo hiperbolizuota, bet skani dviejų gražių žmonių gyvenimo metafora.
