Lietuva jau keletą metų yra išsikėlusi tikslą įsivesti eurą. Tikėjomės jį turėti dar nuo 2007 m., vildamiesi, kad einame į stiprių valstybių klubą. Dabar yra mažiausiai dvi priežastys, kodėl dėl to verta suabejoti.
Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentės Rūtos Vainienės, pirma priežastis – netvirti pamatai, ant kurių buvo sukurtas euras, antroji – susvyravęs euro stabilumas dėl pastarojo laikotarpio finansinės padėties kai kuriose Europos Sąjungos šalyse.
Euro ateitis abejotina
„Kalbant apie euro ištakas, reikia pasižiūrėti tas aplinkybes, kuriomis kūdikis gimė, ar viskas buvo tvarkoje. Nebuvo ten viskas taip gražu, kaip kartais yra parodoma“, - teigė R. Vainienė, trečiadienį surengtoje konferencijoje „Veiksmingi krizės įveikimo receptai“.
LLRI prezidentės teigimu, 1971 m. kai buvo panaikintas aukso standartas, valstybės Europoje pradėjo konkuruoti kuri labiau devalvuos savo valiutas. Reikėjo kažkaip tarpusavyje suderinti milžiniškus valiutų kursų svyravimus, juos stabilizuoti. Dėl to ir buvo nutarta pereiti prie bendros valiutos. Tai, anot R. Vainienės, buvo padaryta dėl didelių mainų ir kompromisų politikoje.
„Bendra valiuta neatsirado dėl to, kad ją pasirinko žmonės. Tai buvo valdžios įrankis didinti savo įtaką rinkoje“, - tvirtino LLRI vadovė.
Ji pastebėjo, kad ir tais laikais, kai euras dar tik buvo įvedamas, jau buvo kalbų apie jo neilgaamžiškumą, šios senosios abejonės dėl euro išliko ir netgi dar labiau sustiprėjo.
„Daug ekonomistų prognozavo euro pabaigą dėl demografinių priežasčių, buvo spėjama, kad liepto galą prieisime tada, kai socialiniai fondai, kurie moka pensijas, nebegalės pakelti didelių prisižadėtų išmokų. Krizės metu būtent tai ir įvyko, sumažėjo socialinių fondų pajamos ir labai padidėjo išmokos, mes tarsi priartinome tas pradines prognozes dėl abejotinos euro ateities“, - kalbėjo R. Vainienė.
Begelbėdami vieni kitus, ritamės visi žemyn
Pastarieji įvykiai dėl finansinius sunkumus patiriančių valstybių rodo, kad euro ateitis yra politikų rankose ir dabar jau yra indikacijos apie labai prastą šios valiutos perspektyvą.
„Kaip elgtis valstybėms dėl į bėdą pakliuvusių narių: gelbėti jas ar negelbėti? Jeigu gelbėti, tai reikia prisidėti, tačiau valstybių biudžetai tušti, mokesčių nepakelsi, nebeprisiskolinsi, nes skolos ir taip virš galvos. Galima prašyti Europos centrinio banko spausdinti daugiau eurų, bet tai reiškia, kad kuo daugiau eurų, tuo jų perkamoji galia mažėja. Visi, begelbėdami vieni kitus, ristųsi žemyn. Kita alternatyva būtų negelbėti. Tokiu atveju tie, kurie nesusitvarko, turėtų išstoti iš euro zonos. Euras liktų stiprus, bet ne visiems. Valstybių negelbėjimas vestų prie Europos Sąjungos žlugimo“, - euro alternatyvas svarstė LLRI prezidentė.
Lyg ir su euru, lyg ir be jo
R. Vainienė pabrėžė, kad Lietuvos atvejis šiuo metu yra ypatingas, nes de facto eurą mes ja turime. „Aš galėčiau išsitraukti litus ir tai būtų tiesiog kitoks paveikslėlis to paties euro. Mes esame susieti su euru tvirtais šimtaprocentiniais rezervais fiksuotu kursu. Esame suinteresuoti jo stiprumu, tačiau negalime daryti jam įtakos. Dėl šios priežasties dilema yra tokia: ar pasilikti su euru, bet per saugų atstumą, ar galbūt reikės ateityje ieškoti kitos valiutos“, - retoriškai klausė LLRI vadovė.
Moters nuomone, šiuo metu Lietuvai labai patogu būti ant tvirto siauro pavadėlio – lyg ir su euru, lyg ir be jo. Tačiau viena priežastis, dėl ko būtų verta įsivesti eurą, vis dėlto yra.
„Tai būtų ne ekonominė, o politinė priežastis, - pabrėžė R. Vainienė. - Verta, jei mes nepasitikime, kad politikai laikysis esamo pavadėlio, kad jo nenukirps ir nesusilpnins lito prispausdindami pinigų. Tokiu būdu galima būti išspręsti daugelį problemų trumpuoju periodu, tačiau tai nebūtų tikras problemų sprendimas, o tik jų nukėlimas į ateitį. Jeigu mes gyvename tokios baimės jausmu, tokiu atveju tai galėtų būti vienintelė priežastis, kodėl mums šiuo metu verta įsivesti eurą“, - teigė LLRI prezidentė.
Vis dėlto, Lietuvai, anot R. Vainienės, šiuo metu būtų tinkamiausia proga tiesiog patylėti, pastebėti dalykus, kurie nuo jos nepriklauso, o išryškėjus tendencijoms, ramiai priimti vienokius ar kitokius sprendimus.