Po dvidešimties Lietuvos nepriklausomybės metų, ar vis dar branginame Laisvę taip pat, kaip anksčiau, kai jos siekėme? Ar nepavargome nuo Laisvės sukuriamos atsakomybės ir vis dar esame tame pačiame kelyje, vedini tų pačių vertybių? Kai dauguma Lietuvos žmonių norėjo būti laisvi, neskaičiavo, kiek Laisvė yra jiems naudinga. Neverkavo, kad už naftą ir dujas reikės mokėti brangiau. Išsigandę blokados, nenunešė saulės į Rytus. Politinės ir ekonominės laisvės troškimas, visų pirma kaip vertybės, o ne naudos, ir padėjo mums realizuoti šią svajonę. Galime laisvai reikšti savo įsitikinimus ir girdėti kitų laisvą kalbą, turėti demokratiškai išrinktą valdžią, keliauti po pasaulį. Turėti savo verslą, ne tik sodo namelį, laisvai pirkti be prekių talonų, parduoti nesislepiant. Skaityti necenzūruotas knygas ir iš jų mokytis. Dirbti pagal pašaukimą, o ne - paskyrimą. Ar kas beišvardins visas Laisvės suteiktas galimybes, kurias dabar priimame lyg savaime duotas.
Per dvidešimtį metų paaugo jaunoji karta, kuri neturi su kuo palyginti Laisvės. Jie nepatyrė nelaisvės, ir tik iš pasakojimų gali žinoti, kaip buvo ten, socializmo kalėjime. O juk papasakotas žodis – ne išgyventas jausmas, visuomet ne toks stiprus, ne toks įtaigus. Tie, kurie buvo nelaisvėje, taip pat linkę pamiršti, kas bloga, o prisiminti tik „senus gerus“ laikus, kurie galėjo būti geresni bent jau dėl to, kad jaunystė visuomet lieka šviesi, net jei praleista tamsoje. Nostalgija sovietmečiui ar kitokio, ne sovietinio socializmo ilgesys, vis dažniau sklinda iš anksčiau Laisvės troškusių mūsų tautiečių lūpų. Labai dažnai tai susiję su duona kasdiene. Balsai, kad valstybė turi suteikti „orų“ gyvenimą - vaikystę, jaunystę, darbą (ir algą), senatvę - tapo labai garsūs. Kad valstybė sočiai pamaitintų, dalį laisvės iš mūsų ji turi nusavinti, atimti ir perdalinti, uždrausti ar sureguliuoti. Susimąstome ar ne, kad Laisvė tokiais veiksmais aukojama pilvui?
Mes ne pirmi einame Laisvės keliu, žmonijos patirtis prasideda Senajame Testamente aprašytoje kelionėje į Pažadėtąją žemę. Toji kelionė visuomet ilga, pakeliui lengva užmiršti, kodėl eini ir kur, ir ar tikrai tai ta kryptis, ypač kai nuolat lydi išmėginimai pilvu. Sotybės troškimas lydi izraeliečius visą jų kelionę. Net kai įvyko stebuklas ir jūra prasivėrė, kad praleistų izraeliečius ir paskandintų juos persekiojusius egiptiečius, vos jį patyrę „žmonės murmėjo prieš Mozę, klausdami „Ką gi mes gersime!“ (Išėjimo knyga 16,24) Vėliau, pagirdyti, „Dykumoje visa izraeliečių bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Izraeliečiai jiems sakė: „Verčiau būtume mirę nuo VIEŠPATIES rankos Egipte, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties“ (Išėjimo knyga 16,2-3). Net pats Mozė vos nesuklumpa „Aš vienas nepajėgiu nešti visų žmonių, nes jie yra man per sunkūs“ (Skaičių knyga 11,14). Pasirinktas kelias kupinas išmėginimų, fizinių ir dvasinių, net ir stipriausi silpnumo akimirką suabejoja. Dvejoti - žmogiška, turbūt todėl ir mūsų kelyje į Laisvę turėjome tikėtis, kad teks pakeliui įveikti sunkumus.
Sukiojimosi atgal, į nelaisvės kelią, pastaruoju metu yra daug, ir panašu, kad žmonės baigia pamiršti sovietmečio pamokas. Ekonomistams, žinoma, labiausiai matomi sprendimai, kurie atima iš žmonių ekonominę laisvę, sustabdo ar panaikina tai, kas buvo per du dešimtmečius pasiekta. Į nelaisvę matyt grįžtame tam, kad vėl savimi, savo kūnu, protu, savo akimis įsitikintume pasirinkto Laisvės kelio teisingumu. Pavyzdžiui, kiek daug skleidžiamų ir priimtų iniciatyvų uždrausti laisvas kainas ir grąžinti kuo platesnį kainų reguliavimą. O juk kainos – visų ekonominių laisvių pamatas. Dar daugiau gėrybių ir dar pigiau – ar ne toks kainų reguliavimo siekis? Šalin laisvas kainas, gal būsime sotesni? Jau primiršome sovietmečiu kainų reguliavimo sukurtą deficitą. Pamiršta ir dešimties metų patirtis, kuomet reguliuojant vaistų antkainius žmonių apsirūpinimas vaistais pakibo ant plauko – todėl, kad pradėjo trūkti vaistų, ir todėl, kad vaistinės atsidūrė ties bankrotu. Maisto prekių antkainis taip pat vos nebuvo sureguliuotas, tačiau laiku atsitokėjus, patys balsuotojai „už“ prašė prezidento vetuoti išrinktųjų klaidą. Išgelbėta dalis Laisvės. O kam labiau rūpi sotybė – ir ji. Nes Laisvę paminantys siekiai pasmerkti sužlugdyti ir gerovę.
Kad Laisvės argumentas nebėra pakankamas rodo ir plintantis požiūris, kad permainoms įgyvendinti vertybių negana. Prašoma suskaičiuoti naudą, kuri įtikintų, jog verta eiti tolimesnio išsilaisvinimo keliu. Su tokiais utilitaristiniais argumentais tikrai nebūtume išjudėję iš sovietmečio, ir nebūtume patys patyrę, kad Laisvė būtinai atneša ir didesnę gerovę. Neįmanoma gerovės pasiekti atskirai nuo Laisvės, bet ji tikrai ateis po to, kai pasirenkame Laisvę. Tie, kurie netiki šiuo teiginiu kaip aksioma, gal patikės empiriniais įrodymais, kurių istorijoje apstu. Vergų darbas ne toks našus, kaip laisvų žmonių. Ekonominės laisvės ir gerovės tiesioginis ryšys įrodytas Laisvės indeksais.
Visgi ne dėl sotumo pasirinkome Laisvę. Kai esame išmėginami laikinais sunkumais, turime suvokti šių išmėginimų prasmę, suteikiamą galimybę apsispręsti, ar mylime Laisvę vien dėl to, kad ji sočiau maitina, ar dėl kitokių, pamatinių dalykų. Net jei visi skaičiavimai įrodytų, kad vergija garantuoja saugumą, orias pajamas, kainų stabilumą, mažina socialinę atskirtį, ką rinktumėtės, Laisvę ar vergiją? Laisvė, kaip izraelitų Dievas, pamaitins tuos, kurie ja tiki ir ją pasirenka, bet kaip vertybę, o ne maitintoją. Ir nėra jokio trečio kelio, yra tik kelias į Laisvę, arba tolyn nuo jos.
Ar daug liko tokių, kam skauda girdėti žodį „nacionalizavimas“? Dar neužbaigta restitucija, dar neištaisytos senos skriaudos, žmonės dar laukia teisingumo ir nuosavybės grąžinimo. Šiame fone jau skamba aplodismentai įvykdytam energetikos sektoriaus nacionalizavimui, privačių būsimų pensijų nusavinimui. Kelias į Laisvę kai kam toks skausmingas ir nesaugus, kad siūloma grįžti nelaisvėn, nacionalizuoti pensijų fondus, didmeninę prekybą vaistais, prekybą alkoholiu. Neva Laisvė nėra universali. Neva kai kuriose srityse jos neturi būti ar turi būti mažiau, kad ją turi pakeisti valdžios pastangos. Tačiau kur panaikinama Laisvė, ten išnyks ir atsakomybė, nes Laisvė ir atsakomybė – neatskiriamos. Atsakomybę pakeis viešų asmenų neatsakingumas, priimant sprendimus, leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus (vaistams, degtinei ir duonai).
Sukiojimąsi atgal į praeitį mėginama įvairiai pateisinti, sukurti argumentus, kad sovietinės ir demokratinės valdžios taikomi ekonominės laisvės suvaržymai nelygintini. Kelių į socializmą ir totalitarizmą yra ne vienas, ne tik revoliucija ar okupacija. Kelias į vergovę gali būti lėtinis ir nepastebimas, užmaskuotas ir papudruotas. Visi valstybės „gynėjais“ save vadinančiųjų raginimai atimti ir padalinti – tai ženklas, rodantis, kad Laisvės, kaip vertybės, linkstama išsižadėti.
Pagerbiant Laisvę, ir kviečiant ją ir toliau mylėti taip, kaip prieš dvidešimt metų, verta įsiklausyti į Šventojo rašto priesakus. „Tačiau būk atidus ir saugokis nuoširdžiai, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir savo vaikų vaikus“ (Pakartoto įstatymo knyga 4,9). Kelias į Laisvę nesibaigė, jis tęsiasi ir mes turime jame ką nuveikti. Kelionė į Pažadėtąją žemę visų pirma - dvasinė. Tikrai laisvą ir nepriklausomą valstybę būsime sukūrę tada, kai savo dvasioje pereisime dykumas, jūras, kai užauginsime vaikus ir vaikaičius, kuriems Laisvė bus šventa ir neliečiama, o greta esanti atsakomybė – suvokiama ir prisiimama. Su Kovo 11-ąją, mielieji.
Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
