Kaskart, kai tik į Lietuvą atvyksta koks nors garsus užsienio futbolo klubas ar nacionalinė rinktinė, šalies futbolo visuomenė priversta raudonuoti dėl apgailėtinos infrastruktūros. Garsius svečius tenka priimti fiziškai ir morališkai pasenusiuose stadionuose. Buvęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas, dabar Vilniaus universiteto lektorius Rimantas Turskis pripažįsta, kad būdamas tėvas gerai pagalvotų, ar verta sūnų vesti į futbolo treniruotes kai kuriose treniruočių bazėse. Virginijaus Savukyno pokalbis su R. Turskiu apie lietuviško futbolo perspektyvas.
- Pradėkime pokalbį nuo jūsų karjeros. Kodėl norėjote žaisti būtent futbolą, o ne, pavyzdžiui, krepšinį ar ledo ritulį?
- Tikriausiai kaip ir daugeliui to meto vaikų žaisti futbolą buvo lengviausios sąlygos. Nereikėjo įsigyti nei lentų, nei krepšių, o tais laikais visa tai įsigyti būdavo sunku. O štai futbolui tereikėjo aikštėje sukalti kuolus ir štai tau vartai. (Juokiasi – red. past.) Tuo labiau, kad šalia mano namų, kur aš augau, buvo futbolo aikštelė. Ten viso rajono vaikai rinkdavosi žaisti futbolą. Na, o pirmoji meilė futbolui išliko visam gyvenimui, nebesiskyriau su juo. Nors dar būdamas vaikas turėjau kvietimų ir į rankinio, krepšinio komandas. Tiesiog sportiškas sudėjimas leido rinktis.
Bet futbolo vis dėlto į nieką neišmainėte? (Šypsosi – red. past.)- Ne, neišmainiau... Vaikystėje labai įstrigo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda. Nors tada ji nežaidė aukščiausioje ar net pirmoje lygoje. Mano vaikystėje „Žalgiris“ rungtyniavo tik antroje lygoje. Todėl net nežinau, kodėl „Žalgiris“ tarp mūsų buvo toks populiarus ir visi vaikai norėjo žaisti šioje komandoje. Būdami vaikai visada skirstydavomės į dvi komandas – Klaipėdos „Atlantą“ ir Vilniaus „Žalgirį“. (Šypsosi – red. past.)
- Ir kurią jūs pasirinkdavote? (Šypsosi – red. past.)
- Aš visuomet norėjau papulti į Vilniaus „Žalgirį“. (Juokiasi – red. past.) Niekada gyvenime negalvojau, kad kažkada ten iš tiesų papulsiu, bet kažkodėl visą laiką toks noras buvo... Kieme buvau Vilniaus „Žalgirio“ komandos kapitonas. (Šypsosi – red. past.)
- Jūsų svajonė vis dėlto pagaliau išsipildė, patekote į „Žalgirį“.
- Taip, svajonė išsipildė. Vykdavo sporto mokyklų čempionatas, o aš, būdamas vaikas, žaidžiau už Klaipėdos sporto mokyklą. Kartą atvažiavome žaisti į Vilnių. Kadangi taip jau susiklostė, kad nebuvo kur mūsų apgyvendinti, apsistojome Vilniaus „Žalgirio“ klubo bazėje. Kaip dabar atsimenu, vaikštau po tą bazę ir aplink matau žinomus futbolininkus – V. Kateivą, kitus legendinius „Žalgirio“ futbolininkus. Tada žiūrėjau į juos kaip į kokius stabus ir neįsivaizdavau, kad vėliau man pačiam dažnai teks vaikščioti „Žalgirio“ bazės koridoriais.
- Jūs ilgą laiką žaidėte „Žalgiryje“. Kas tuo metu futbolas buvo Lietuvos žmonėms? Ar dabar labai skiriasi požiūris į futbolą nuo to, kas buvo jūsų laikais?
- Manau, skiriasi. Tuo metu futbolas buvo kažkas daugiau nei vien tik futbolas. Tai buvo gyvenimo dalis. Žmonėms futbolas buvo atrakcija. Ypač tada, kai pradėjome viską laimėti pirmojoje lygoje ir patekome į aukščiausiąją lygą. Kaip ir krepšininkams, tai buvo tam tikras pasipriešinimas sovietų okupacijai. Ypatingai jausdavosi varžantis su tokiomis komandomis, kaip Maskvos CSKA. Atrodydavo, kad einame į karą už Lietuvą. (Juokiasi – red. past.)
- Kartais atrodo, kad futbolo sirgaliai buvo tautiškesni nei krepšinio aistruoliai. Tautiškos skanduotės, eitynės po futbolo rungtynių.
- Taip, pirmieji tokių demonstracijų požymiai pasirodė ne po Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynių, o būtent po Vilniaus „Žalgirio“ futbolo varžybų. Aš pats buvau Vilniaus centre, Gedimino prospekte. Kaip dabar atsimenu, demonstracija buvo rimta, senajame „Vaikų pasaulyje“ dužo ir stiklai... (Šypsosi – red. past.) Tuo metu vykdavo įdomūs dalykai...
- Prieš 25 metus buvo vienokia situacija, dabar matome visai kitą vaizdą. Lietuvos nacionalinė rinktinė pralaimi nykštukinėms valstybėms. Jūsų laikais tikriausiai nebūtų įmanoma apie tai net pagalvoti. Kodėl futbolo lygis pas mus taip smuko, o, pavyzdžiui, krepšinis išsilaikė aukštumoje ir klesti?
- Manau, krepšinis pačiu laiku papuolė į geras rankas. Tuo metu labai garsūs krepšininkai – Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis – parėmė mūsų krepšinį, nors patys tuo metu dar žaidė, kai iškovojome nepriklausomybę. Na, ir, be abejo, Vladas Garastas. Treneris, kuris buvo pavyzdys visiems ir mokėjo pateikti krepšinį kaip nacionalinę sporto šaką. Taigi krepšinis nuėjo į priekį. O futbolas paprasčiausiai pateko ne į tas rankas. Amžini skandalai, neaiškūs verslai futbole. Todėl žmonės pamažu nuo jo ir nusisuko.
- Mes ne tik neužauginome gerų žaidėjų, bet nesukūrėme netgi infrastruktūros. Iki šiol neturime nacionalinio stadiono. Kodėl?
- Vėlgi grįžtame prie to paties... Kadangi nebuvo autoriteto... Na, jis gal ir buvo, tačiau nedarė to, ką iš tiesų reikėjo daryti. Nežinau, gal turėjo kažkokių savų sumetimų... Kalbu apie Benjaminą Zelkevičių. Jeigu jis būtų ėmęsis vadovauti šiam reikalui, manau, šiandien mūsų futbole nebūtų tokios krizės. Tačiau jis nusprendė išvažiuoti treniruoti, nes dar buvo tokio amžiaus, kad norėjo daryti trenerio karjerą. Kai jo neliko, Lietuvoje neatsirado žmogaus, galinčio visus suvienyti ir sąžiningu darbu įrodyti, kad futbolas Lietuvoje privalo būti.
- Tas pats B. Zelkevičius yra pasakęs, kad Lietuvos futbolas įdomus tuo, kad jis niekam nėra įdomus... Sutinkate su tokiu teiginiu?
- Be abejo, sutinku. (Šypsosi – red. past.) Skaičiau tą jo interviu ir sutinku, kad dabar mūsų futbolas niekam nebeįdomus. O prieš dvidešimt metų jis buvo visiems įdomus ir norint patekti į stadioną reikėjo turėti pažinčių, kad įsigytum bilietą ar gautum kvietimą. Tai buvo prestižo reikalas. O dabar stadionai tušti ir futbolas niekam nebeįdomus...
- Galbūt futbolas turėtų tapti valstybės prioritetu? Juk ši sporto šaka gali sutraukti vaikus sportuoti. Sutikime, kad pasaulyje futbolas žymiai populiaresnis nei krepšinis, nuo to priklauso šalies įvaizdis. Futbolo rinktinės rezultatai padarytų Lietuvą žinomesne, o pas mus atvykstantys garsūs klubai ir rinktinės skatintų turizmą, paliktų daugiau pinigų. Kodėl tada valstybė taip atsainiai žiūri į populiariausią sporto šaką?
- Matyt, valstybės vadovai nenori kišti rankų ten, kur nėra labai švaru... Todėl ir turime tokią situaciją, kad nėra stadionų. Tiesiog mūsų futbolo vadovai neturi autoriteto tarp valstybės vadovų ir negali su jais kalbėtis.
- Tačiau juk Lietuvos futbolas priklauso visiems žmonėms, ne tik keliems federacijos veikėjams. Galbūt vis dėlto galima kažką pakeisti, jei to nesugeba padaryti pati federacija? Gal reikalingas visuomenės spaudimas?
- Be abejo, reikalingas spaudimas. Manau, kad kažkada ateis tokia diena, kai viskas pasikeis. Suardyti lengva, tačiau atkurti bus žymiai sunkiau. Įdėjus pastangų ir meilės futbolui, manau, kad per tam tikrą laikotarpį būtų galima kažką pasiekti.
- Tarkime, bus išspręstos futbolo federacijos problemos. Tačiau ar nebus jau per vėlu? Turiu galvoje vaikų futbolą, jų paruošimą, trenerių darbą. Juk viskas prasideda nuo vaikų. Ar mūsų vaikų treneriai yra pakankamai stiprūs?
- Čia yra visas problemų kompleksas... Pasakyti, kad mūsų treneriai silpni nebūtų teisinga. Yra ir stiprių, ir silpnesnių trenerių. Be abejo, turėtų vykti trenerių atestacijos, o ne tik dalijamos licencijos, kaip kad yra dabar: susimokėjai pinigus ir gavai trenerio licenciją. Taip negali būti... Anksčiau norėdamas gauti diplomą turėjai mokytis ketverius penkerius metus arba dešimt metų žaisti meistrų komandoje. Ir tik tada galėdavai treniruoti vaikus. Treneriai, kurie ateidavo dirbti su vaikais, patys buvo žaidę futbolą. Galbūt anksčiau trenerių buvo mažiau, tačiau jų lygis buvo kur kas geresnis. O dabar trenerių daug ir neaišku, iš kur jie atsiranda... Svarbu, kad turi licenciją... Kai pradedi treniruoti vaiką, turi jam rodyti, kaip reikia teisingai daryti, o ne tik iš šalies pasakyti. Tai, ką sakai, mažas vaikas nepriima, jam reikia parodyti. Pas mus dažnai treneris kažką pasako, nusisuka ir nueina, o vaikas spardo tą kamuolį bet kaip. Čia kaip ir su lauko tenisu. Jei yra įgytas kažkoks netinkamas techninis elementas, jis ir išlieka, labai sunku ištaisyti. Futbole lygiai tas pats.
- Tai galbūt nuo čia ir reikia pradėti keisti situaciją?
- Be abejo, reikia pradėti keisti ir nuo vaikų, taip pat ir nuo infrastruktūros. Nenormalu, kai vaikai treniruojasi netinkamose aikštėse. Štai ir dabar, pažiūrėkit, ką pamatė naujasis nacionalinės rinktinės treneris užsienietis, nuvažiavęs į Palangą pasižiūrėti, kaip treniruojasi mūsų jaunių komanda. Jaunimas treniruojasi kažkokiame bulvių lauke... Visi žino, kad kasmet pavasarį ten vyksta treniruotės. Negi negalime kažko padaryti?.. Na, bent jau pakloti sintetinę dangą. Nors aš esu prieš sintetines dangas, bet tokios yra mūsų gamtinės sąlygos ir nieko nepadarysi, juk kažkur reikia treniruotis ir žaisti ankstyvą pavasarį. Jau geriau sezonui ruoštis ant tokios dirbtinės dangos, o ne bulvių lauke.
- Iš mūsų aikščių Europa nuolat juokiasi...
- Įsivaizduoju, ką mato pas mus atvykę ispanai... (Šypsosi – red. past.) Į „Žalgirio“ bazę atvažiavę svečiai mato po teritoriją lakstančius šunis ir surūdijusius tinklus... Aš pats kartais eidamas pro šalį užsuku į vadinamą „marakaną“ (Treniruočių aikštė greta Vilniaus „Žalgirio“ stadiono – red. past). Būdamas tėvas tikrai nevesčiau ten treniruoti savo vaiko.
- Kodėl?
- Kai užpučia vėjas ir pakyla dulkių debesis, per metrą nesimato žmogaus... Įsivaizduokite, kokiomis sąlygomis treniruojasi ten atvestas mažas vaikas. Pasikeitė laikai, dabar XXI amžius, reikia žiūrėti, kas darosi Vakaruose.
- Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje buvo pristatyta daug naujų arenų. Aišku, ten gali būti žaidžiamas ne tik krepšinis, taip pat gali vykti ir kitokie renginiai. O nacionalinio stadiono kaip nėra, taip nėra... Gerai, tarkime, didelis nacionalinis stadionas kainuoja labai brangiai. Tuomet sutvarkykime mažesnius stadionus.
- Taip, iš pradžių reikėtų sutvarkyti bent jau mažesnius stadionus. Tačiau nacionalinis stadionas iš tiesų nekainuotų tiek jau daug, kaip yra manoma. Sąmatos, kurių reikia pastatyti 20-30 tūkst. vietų stadionui, yra perpus mažesnės, nei pas mus pateikiama. Kartais viskas labai išpučiama. Galbūt mums reikėtų paprašyti, kad kaimynai iš gretimų valstybių pastatytų stadioną kad ir už šimtą milijonų. Tas pavadinimas „nacionalinis“ yra kiek per skambus. Pasistatytume bent jau 15-20 tūkst. vietų stadioną ir jo mums pilnai užtektų.
- Ir bent jau Europa nesijuoktų. (Šypsosi – red. past.)
- Taip, būtų normalios rūbinės, aikštė. Latviai jau seniai turi stadioną. Jis net, regis, jau nusidėvėjo ir statomas naujas... (Šypsosi – red. past.) Problema yra aiški. Tai vėlgi mūsų futbolo federacijos vadovai. Ne ministras pirmininkas ar prezidentė turi statyti tokiu stadionus. Jie tik turi prisidėti ir padėti, tačiau varomoji jėga yra federacija. Čia lygiai taip pat, kaip su mano šeimos biudžetu. Juk jo kažkas iš šono netvarko. (Šypsosi – red. past.) Atėjai į darbą ir kovoji, kad būtų geriau. Jei esi federacijos vadovas, būtent tu turi kovoti, kad sąlygos futbolui Lietuvoje būtų geresnės. Privalai turėti autoritetą, kažkur įkyriai kreiptis, kalbėtis su mūsų šalies vadovais, įrodyti, kad tas stadionas yra būtinas. Švaistyti dešimtis milijonų ne mūsų valstybės įvaizdžio kūrimui, kurio nauda yra labai abejotina, o geriau pastatyti stadioną.
- Futbolas tikriausiai žymiau geriau sukurtų Lietuvos įvaizdį.
- Be abejo. Pagrindiniuose Vokietijos laikraščiuose pasirodo nuotraukos su tualetais iš Lietuvos stadionų ir iš mūsų juokiamasi, o tuos laikraščius pasaulyje skaito daug žmonių ir tikrai susidaro įvaizdį apie Lietuvą...
- Ir ne patį geriausią...
- Tikrai ne patį geriausią...
- Kada Lietuva vis dėlto pateks į Europos čempionatą?
- Gaila, kad L. Varanavičių (Buvęs LFF vadovas – red. past.) „nuėmė“, nes jis geriausiai žinojo, kada pateks... Kiek pamenu, pagal jį mes buvome „patekę“ ir Europos, ir į pasaulio čempionatus. (Šypsosi – red. past.) Jis kalbėdavo, kad jau reikia pirkti bilietus į Vokietiją, kur vyko čempionatas. Buvau nusipirkęs, bet mes ten nepatekome, tai reikėjo priduoti. (Juokiasi – red. past.) Taigi jie čia didieji pranašai...
- Vis dėlto palikime šiek tiek vietos optimizmui. Ar gali Lietuvos futbolas atsikelti?
- Žinoma, atsikelti tikrai gali. Kažkada Lietuvos futbolas nebuvo labai įspūdingas, tačiau pavyko pakelti jo lygį. Tikriausiai galima būtų dar kartą padaryti tą patį. Reikia tik susitelkti ir reikia žmonių, kurie fantastiškai to norėtų. Štai Europos čempionatas vyks Ukrainoje ir Lenkijoje. Bilietai nelabai brangūs, būtų netoli nuvažiuoti. (Juokiasi – red. past.)
- Tai vis dėlto ar kada nors žais Lietuva Europos čempionate?
- Kada nors žais... (Šypsosi – red. past.) Negali būti, kad niekada taip ir nežais. Galbūt mes to jau nepamatysime, tačiau kažkas pamatys...
