Lietuvių režisierius Rimas Tuminas pagavo sėkmės bangą Rusijoje: pagerbtas Draugystės ordinu, susidaužęs taure vyno su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, Jevgenijaus Vachtangovo teatro vadovas kitą savaitę kviečiamas atsiimti laikraščio “Moskovskij komsomolec" apdovanojimo, o jo režisuotas spektaklis A.Čechovo “Dėdė Vania" yra nominuotas “Auksinės kaukės" apdovanojimams net šešiose kategorijose.
Danutė ŠEPETYTĖ
- Vieno gaila, kad “Auksinei kaukei" už muziką nominuojami tik muzikinių spektaklių kompozitoriai, - sako R.Tuminas, kalbinamas telefonu, - ir mūsų Faustas Latėnas negalės į ją pretenduoti, nors kad vertas, tvirtina visi. Na, o mane šitie dalykai ne tiek jaudina, aš jau žinau, kad į ordinus ir kitokias dovanas reikia reaguoti ramiai, nes po jų visada ritasi juodoji banga, gal nesėkmių, gal sunkumų, kaip paprastai esti gyvenime.
- Jums “juodoji" juk praėjo, kai nespėjęs apšilti Maskvoje, buvot kaltintas net teatro griovimu...
- Taip, taip, taip, bet ir geri dalykai po truputį žudo, todėl kad paraleliai auga ir problemos, paraleliai kyla kita banga, gal neapykantos, gal pavydo; kažkam atrodo, kad turgų gadinu, o kai gadina žmogus turgų, norima jį ir pašalinti iš turgaus, ir užmušti... Aš nesilaikau šios vietos įsikibęs, visiškai laisvai jaučiuosi, gal tai net padeda man dar gyventi čia ir būti, nes visada save svečio teisėmis čia įsivaizduoju, ne šeimininku, - juo niekad sau neleidžiu nei įsivaizduoti, nei būti.
- Šiuo metu juodos žinios mūsų nepasiekia, pasiekia tik geros, kad jūs nešiojamas ant rankų.
- Panešios ir mes, aš puikiai žinau jų meilę. Esu pasiruošęs tam kritimui ir žinau, kaip susigrupuoti.
- Ar keičia santykį su teatro žmonėmis tas faktas, kad jūs ne tik apdovanotas ordinu, bet ir per iškilmingą priėmimą Kremliuje sėdėjot kone garbingiausioje vietoje - prezidento D.Medvedevo ir legendinės Mirėj Matjė (Mirelle Mathieu) dešinėje?
- Jeigu tai būtų nutikę prieš 20 metų, gal ir keistų, bet dabar mano reakcija kita, tai tik situacija analizei. Bet vietinius tai veikia, jiems tai labai svarbu. Įdomu stebėti, kaip jie sureikšmina, kaip vieni dingsta, kiti pasirodo...
- Neklausėte savęs, kuo jums pavyko papirkti Rusiją?
- Man, ne man, bet... Čia daug kalbama apie lietuviškąjį teatrą, ne vien operuojant tokiomis asmenybėmis kaip Eimuntas Nekrošius ir jų sėkmėmis, bet per tai analizuojant ir atkreipiant dėmesį į Lietuvą, lietuvišką mentalitetą. Nuolatiniai klausimai: kaip čia yra, kodėl, kas per žemė, kur gimsta toks teatras, ir dažnas pirmąkart sužino, kad Lietuva kadaise turėjusi valstybingumą, pilną savarankiškumą, tokiam tokiam amžiuj ir Vytauto laikais. Malonu, kai bendraudamas su jais, sužadini smalsumą ir jie ima analizuoti mūsų mentalitetą istorinių šaknų kontekste. Šitą kai girdi, sukyla išdidumas, jautiesi didesniu lietuviu, gali save sureikšminti kaip tautos atstovą.
- Jums vieninteliam lietuvių režisieriui pavyko dalytis užstale su Rusijos prezidentais, tiek su Vladimiru Putinu, tiek su D.Medvedevu.
- Taip jau atsitiko. Netyčia.
- Galit palyginti įspūdį, kurį jums paliko Rusijos didieji?
- Jauti, kad tiek vienas, tiek kitas yra didelės valstybės vadovai, kad jie laisvi, kai žmogiškojo bendravimo pradmenys ima dominuoti, kad jiems tikrai nėra dėl ko nei teisintis, nei ką, nors neišspręstas klausimas dėl sovietinės okupacijos juntamas ore. Teko mums pakalbėti, aš už tai, kad Maskvoje ar Lietuvoje įvyktų aukščiausio lygio susitikimas. D.Medvedevas pasakė, kad jis galvoja apie tai ir atsisveikindamas patikino: “Iki pasimatymo Vilniuje. Tikiuosi, pasimatysime susitikime pas Dalią Grybauskaitę." Galiu tai perduoti? - paklausiau. “Būtinai", - atsakė prezidentas. Žinoma, nereikia glėbesčiuotis, reikia turėti ir ambicijas ir išdidumą, istorija nenurašyta ir neperrašyta, bet duotu momentu, kai sunku, kai mes priklausomi nuo energetikos, reikia kalbėtis, reikia dėrėtis, reikia lengvinti mūsų žmonių gyvenimą. Įmanoma susikalbėti ir prisibelsti vieniems į kitus, tam ir yra politika. Atrodo, kalbėčiau su pačiu velniu, nei vengdamas, nei ignoruodamas, nei bijodamas, jei tik galėčiau gauti Lietuvai naudos. Reikia elgtis diplomatiškiau šiuo atveju. Mano tokia nuomonė. Prezidentas buvo pasirengęs apie tai kalbėti tiek su Mirėj Matjė, tiek su manimi, nes pagal protokolą jis buvo puikiai informuotas ne tik prie ko sėdės, bet ir kokios galimos būsimo pokalbio temos.
- Jūsų nuomone, asmeniniai kontaktai gali turėti įtakos ir tarpvalstybiniams santykiams?
- “Įtakos" gal ne, per stipriai pasakyta, bet kartais paprastas pokalbis ir dalijimasis duona bei vynu palieka smegenų žievėje kažkokią informaciją, kuri veikia. Nedaro įtakos, bet veikia. Jinai gyva ta informacija, tik tiek.
- Kokią informaciją žievėje bus atgaivinusi Mirėj Matjė, šalia kurios teko praleisti dvi su puse valandos Kremliaus rūmuose? Žinojote, kad ji vyresnė už jus tik 8 metais?
- (Juokiasi.)Ne. Galvojau, Dieve, ji mus savo dainomis augino jau seniai, o pasirodo, kuo toliau tuo taikliau mūsų laikas sueina į vieną tašką horizonte. Kreivės ten susikerta, pasirodo. Pajutau tuo momentu atsidūręs šalia jaunystės favoritės. Ji tokia artistiška, ne tik dainininkė, bet ir tikra prancūzė, reaguojanti į kiekvieną smulkmeną, kiekvieną žodį, taip emocionaliai, taip pakiliai, kad net gražu stebėti tą jos artistizmą, jausti ir suprasti, iš kur jis, iš kokios kultūros, iš kokio gyvenimo ateina. Įdomu buvo susitikti, jaučiausi kaip kokiame restorane...
- ...juolab, kai tokia žavinga moteris šalia?
- Žavinga, žinoma, tik daugiau šansų turėjo mano konkurentas, aš tai iš karto supratau. Bandžiau patraukti į savo pusę... bet jeigu dar valanda būtų buvus, ko gero, būčiau nuviliojęs... (Juokiasi.)
- Papasakokite, kaip puotauja Rusijos prezidentai? Ikrai - šaukštais?
- Ne ne, ta epocha baigėsi, vaišinomės paukštukų šlaunytėmis, eršketu, kaip gero prabangaus viešbučio restorane, kuriame gal ir pajėgtum prireikus užsimokėti, bet, galvojau, jei dar reikėtų užmokėti ir už Matjė, mėnesio algos tikriausiai neužtektų (Juokiasi.)
- Kokį vyną skanavote?
- Prancūzišką, raudonąjį ir baltąjį, dešimties metų senumo, jis buvo dar viena mūsų pokalbio su Matjė tema. Turiu valgiaraštį, ant kurio D.Medvedevas linkėjimą parašė Matjė, jai pajuokavus, paskui pasirašė ir man. Buvo kiek keista, kad prezidentas žinojo mano vardą, kuris nebuvo ant stalo parašytas. Kortelėje buvo pažymėta “Misteris Tuminas", o jis parašė “Rimasu Tuminasu"...
- Išsiskirdamas su Matjė pažadėjotet klausyti jos koncerto Vilniuje?
- Ne ne, palinkėjau jai geros kloties, pasakiau, kad jos laukia susitikimas su gera publika. Ir apie savo jaunystę pasakiau, kai ji visoj Sąjungoj ir Lietuvoj buvo populiari. Gal sakiau, publika santūresnė, bet neturėtų nuvilti, - ji turėtų pajusti jos šilumą ir pagarbą. Matjė sakė su nekantrumu laukianti tos dienos. Paklausė, ar aš būsiu, pasakiau ne, negalėsiu. Iš tiesų susikaupė nemažai problemų, dar kol kas negaliu. Nors didėja mano nerimas dėl Mažojo teatro, dėl to, kad aš ne visiškai laikausi žodžio pradėti darbą Lietuvoje kaip žadėjau. Žinoma, planuoju, žinoma, pasiilgau ir, žinoma, iš šalies žiūrėdamas galiu sakyti, kad Mažasis teatras gali didžiuotis: jame labai daug puikių aktorių, ir esančių, ir augančių, ir bręstančių.
- Vis dar tenka kartais ištarti “pošol von"?
- (Juokiasi.) Ne, buvo pauzė, nes iki to, kol pasakysi, reikia kančios, pasiryžimo, bet vėl bręsta situacija, kai tai reikia ištart. Problemos dar sudėtingesnės, negu buvo, teks matyt, sakyti, jeigu tai suveiks. Gal reikėtų sakyti: ar negalėtumėte eiti?..
- Užbaigiant stipriai, rusiškai?
- Taip, nes tai dalis folkloro.
- Girdėjau, kad kartą prieš planuojamą prezidento vizitą į Vachtangovo teatrą buvot gavęs teatro darbuotojų sąrašą su jų nuodėmėmis.
- Ne, tiktai pateikus darbuotojų sarašą, buvo nurodyta, kad vienas ar kitas darbuotojas tą dieną teatre nepageidautini. Mes juk nežinome visko, apie kitus žmones, net kadrų skyrius to nežino, ir nereikia, ar jie turi keistų polinkių, ar buvo teisti ar gydėsi nuo ko. Tada ir sužinai, kad tas ar kitas žmogus turi kažkokį puslapį, kurio tu nežinai. (Juokiasi.)
- Po to nekilo įtarimų, kad ir pats galite būti akylai stebimas?
- Kodėl? Aš toks ir esu. Ir mūsų pokalbis bus iššifruotas ir išverstas į rusų kalbą. Tik man atrodo, mes nepažeidėme nė vienos pusės: nėra ko slėpti ir nuslėpinėti.
- O su kuo keliate taures už Lietuvą Maskvoje?
- Kol kas nekeliu. Su kuo? Su Olegu Tabakovu, su Marku Zacharovu, su Konstantinu Raikinu, su Aleksandru Širvindtu, su juo teko bendrauti keletą dienų ruošiant jubiliejinį sveikinimą O.Tabakovui. Keturi teatrų vadovai repetavom, kaip kokie idiotai repavom, jubiliejinė programa turėtų būti parodyta per kažkokį Rusijos kanalą, nesidomėjau. Malonu, kad Satyros teatro vadovas A.Širvindtas pasakė tostą už mane: keliam taures už lietuvį iš Lietuvos, kuris nors gyvena Maskvoje juo išlieka, yra neaprusėjęs.
Teatro aktoriai nesilliauja komentuoti ir džiaugtis, nes trylika metų nematė, kaip į teatrą “prichodit lica" (pažodžiui - “ateina veidai", t.y., asmenybės - red.). O ką reiškia “veidai"? Kolegos, rašytojai, kompozitoriai, režisieriai, teatrų vadovai. Čia yra anturažas, jiems patiems reikia sureikšminti, sudievinti. Jie taip nori, jie taip gyvena. Paskui nusisuks, užmirš, numes, kitur bus objektas, kitur bus įvykis, todėl, sakau, nekreipiu didelio dėmesio, bet žmogiška prasme įdomu bendraut. Iškilios asmenybės be galo įdomios, kurias pažindamas šį bei tą gauni ir pats.
