Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo departamento vadovas Viktoras Majauskas šią savaitę duodamas interviu „Žinių radijui“ siūlė visiems Lietuvoje tragiškai rėkti. „SOS“ priežastis – šalies nevalstybiniame sektoriuje, t. y. realioje ekonomikoje dirba tik 200-250 tūkstančių žmonių. Lietuvoje yra 270 tūkstančių gaunančių pašalpas neįgaliųjų, milijonas pensininkų ir dar milijonas jaunimo iki 20 metų amžiaus.
Praėjusią vasarą kalbant su rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ vadove Rasa Ališauskiene, jos pateikti darbo rinkos ir socialinės aplinkos vertinimai buvo dar prastesni. Reikalas tas, kad nemaža dalis net ir realaus ūkio sektoriuje dirbančių šalies žmonių uždirba artimą minimaliai algai atlyginimą, iš kurio išsiversti neįmanoma. Sociologė prisiminė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertų pristatytą studiją, kurioje buvo mėginta suskaičiuoti, kiek Lietuvos gyventojų gauna pensijas, socialines išmokas, pašalpas ir kompensacijas. „Galiu klysti, tačiau pamėginus įsigilinti į tuos skaičius man pasirodė, kad šalyje tėra vos 50– 60 tūkstančių žmonių, kurie dirba ir uždirba tiek, kad jiems nereikia iš valstybės socialinės paramos“, – pernai svarstė p. Ališauskienė.
Tačiau ministerijos valdininkas radijuje, reikia suprasti, ūbavo ne dėl to. Esą problemos kylančios dėl to, kad itin didelis yra nelegalaus darbo lygis, o šešėlinio arba išvis nelegalaus verslo dalis galinti siekti trečdalį. Pono Majausko receptas: „Jei jis būtų pažabotas, nekiltų klausimų, kaip surinkti į biudžetą tiek pinigų, kiek planuota, kaip išspręsti “Sodros„ deficito problemas.“
Jis lyg ir nebūtų kažinkoks naujas: žabotojų Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius buvo daug daugiau nei puoselėtojų. Verslas, kurio sociologinių tyrimų duomenimis, devyniolika lietuvių iš dvidešimties ir šiaip bijo it velnias kryžiaus, valdininkų sąmonėje tebėra lyg nesusipratimas, iki tam tikrų ribų toleruotina saviveikla. Kol rasis vyraujanti samprata, kad verslas yra vienintelis realios ekonomikos pagrindas, nutekės nemažai vandens.
Regis, prieš gerų porą metų valdžia buvo pamažu „įsikirtus“, kad reikia atlaisvinti varžtus. Skatinti tuos, kurie neprašo didesnių socialinių pašalpų, o imasi kažkokios rinkoje paklausą turinčios veiklos. Buvo net pradėjusi kone už dyką dalinti individualios veiklos patentus. Iškentė neilgai.
Vienas toks pažįstamas, kaip tik prieš porą metų tapęs individualios veiklos patentininku, pernai rudeniop spjovė į šį užsiėmimą, sėdo į autobusą ir išvažiavo į Vokietiją pas gerokai anksčiau nutekėjusią dukterį. Prieš išvažiuodamas dėstė man savo gyvenimo filosofiją. Kaip man atrodė, greičiau teisindamas savo apsisprendimą ar net asmeninį silpnumą. Tačiau kada papasakojo, kad per tuos dvejus nepilnus metus patento turėjimo sąlygos pasikeitė keturis kartus – nelabai ką turėjau atsakyti. O jis, pasirodo, buvo toliaregiškai teisus, kad artėjant rinkimams Lietuvoje rasis vis daugiau pažabojimo šūkių ir pretendentų tapti verslo žabotojais.
Pavymui tokiems didžiausi mūsų žabotojai podraug su garsiausiais kovotojais su „šešėliu“ paprastai dar siunčia hipnozę apie patriotizmo trūkumą. Nemanau, kad ji veikia tą lagaminus susikrovusį mano pažįstamą. Prieš 21 metus stovėjęs prie dabartinės Lietuvos televizijos sovietų desantininko automato buože buvo taip gavęs į galvą, kad dabar jau nebesančios Šv. Jokūbo ligoninės neurochirurgai, pasak jo, makaulės dalis vos sudėjo atgal. Taigi ir patriotizmo deficito diagnozė čia nelabai tinka.
„Lietuvoje nebetikima pažadais, kad čia gali būti sukurta verslui palanki aplinka. Nė viena valdžia neskatina pagarbos savarankiškai veiklai, o dažnai (mažiausiai kartą per keturis metus) skatina populistinius rinkėjų instinktus perdalinti gerovę ir be gailesčio nuskalpuoti tuos, kurie ja nesidalina. Tokioje aplinkoje prievarta verstis nieko nepriversi, o verslumo įgūdžiai, kurie Lietuvoje neabejotinai buvo 1991-1992 metais, tiesiog prarandami“, – tokią versiją pateikia p. Ališauskienė.
Valdančioji koalicija per trejus metus taip ir nesugebėjo tinkamai sutvarkyti ir administruoti socialinei apsaugai skiriamų viešųjų finansų finansų dalies. Ponia Ališauskienė veik beviltiškai prognozuoja, apie ką girdėsime šių metų rudenį: „Populizmą, pažadus sukurti darbo vietas (kurių politikai iš tiesų nekuria), teikti socialinę paramą, apmokestinti brangesnį turtą ir perskirstyti gerovę – štai, ką siūlys “bačkiniai„ politikai, galintys įteigti rinkėjams turį galių magiškai išspręsti gyvenimo problemas.“
Tai yra viena paradoksaliausių lietuviškų saviapgaulių. Prieš rinkimus daugelis nori girdėti apie „teisingąją gerovę“. Tačiau iš tikrųjų seniai niekas teisingu gerovės perskirstymu nebetiki.
