Šią savaitę Prezidentė išsakė mintį, kad maisto kainų antkainiai galėtų būti reguliuojami pagal Civilinį kodeksą. Deja, sunku suprasti, kuria Civilinio kodekso nuostata Prezidentė vadovavosi, tačiau iš esmės Civilinis kodeksas yra skirtas reguliuoti privačius teisinius santykius, o ne viešosios teisės, kuria vadovaujasi valstybės institucijos, klausimus.
Civilinio kodekso 6.313 str. 1 d. nustato, kad parduodamo daikto kaina yra nustatoma pinigais šalių susitarimu. Tokiu būdu yra realizuojamas sutarties laisvės principas, kai dvi sutarties šalys – pirkėjas ir pardavėjas – turi teisę susitarti dėl daikto kainos. Ši nuostata yra viena iš esminių privatinės teisės nuostatų.
Dar 1990 m. buvo priimtas toks Kainų įstatymas, kuris numatė, kad, jeigu rinkos kainų ir tarifų dinamika sukelia arba gali sukelti ekonomikos funkcionavimo sutrikimus, kurie pažeidžia Respublikos ūkio ir gyventojų interesus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali sustabdyti arba apriboti rinkos kainų ir tarifų didėjimą ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.
Tačiau šis įstatymas įtvirtina ir bendrą principą, kad Lietuvos Respublikoje veikia valstybinių valdymo organų kainos ir rinkos kainos. Rinkos kainos veikia toms prekėms ir paslaugoms, kurioms netaikoma valstybinio reguliavimo tvarka. Todėl privačių asmenų prekių ir paslaugų kainų valstybė iš esmės reguliuoti negali, nors išimtis vis dėlto palikta. Tačiau ši išimtis, kad Vyriausybė gali reguliuoti kainas iki 6 mėnesių, į įstatymą buvo įrašyta dar 1990 m., kai Lietuva buvo ką tik paskelbusi apie savo nepriklausomybę ir jos ūkis iš esmės dar nebuvo pertvarkytas pagal rinkos ekonomikos principus, todėl ši nuostata laikytina rudimentine.
Apie tai, kaip veikia rinkos ekonomikos principai yra puikiai aprašęs Adamas Smitas 1776 m. išleistoje knygoje Tautų turtas, kurioje jis apibūdina rinkos savireguliacijos mechanizmą:
įsivaizduokime, kad vartotojai nusprendžia, jog jiems reikia daugiau, negu gamina, pirštinių ir mažiau batų. Tada prie pirštinių rikiuosis pirkėjų eilės, o batų prekyba sumenks. Pasekmės – vartotojams norint pirkti daugiau, negu yra parduoti, pirštinių kaina ims didėti, o batų kainos pradės kristi, nes vis mažiau žmonių beužsuks į batų parduotuves. Bet kylant pirštinių kainoms, didės ir pelnas pirštinių pramonėje; o batų kainoms smunkant, kris ir avalynininkų pelnas. Ir vėl naudos siekimas atkurs pusiausvyrą. Darbininkai bus atleidžiami iš batų gamybos įmonių, nes gamyba bus mažinama; jie pereis dirbti į pirštinių įmones, kur gamyba plėsis. Rezultatas akivaizdus: pirštinių gamyba padidės, o batų sumažės. Pirmiausia šito nori visuomenė. Kai pirštinių bus gaminama daugiau, negu reikalauja paklausa, jų kainos vėl bus kokios buvusios. Kadangi batų bus gaminama mažiau, jų perteklius netrukus išnyks, ir kainos vėl taps įprastos [Robert Heilbroner. Didieji ekonomistai. - Amžius, 1995. P. 62].
Šis pavyzdys puikiai atskleidžia rinkos savireguliacijos mechanizmą, kurio pagrindiniai veiksniai yra konkurencija ir naudos siekimas. Taip pat Smitas šioje knygoje daro kategorišką išvadą, kad asmeninis godumas tarnauja visuomenės gerovei [Robert Heilbroner. Didieji ekonomistai. - Amžius, 1995. P. 71]. Tačiau mūsų valdžia šį godumą yra pasiruošusi užgniaužti, o tuo pačiu atimdama galimybę visuomenei savo reikalaus susitvarkyti pačiai.
Dar 1776 m. Adamo Smito aprašyti rinkos veikimo mechanizmai išlieka veikiantys ir šiandien. Mano nuomone, maisto kainos Lietuvoje yra reguliuojamos rinkos, jos nėra fiksuotos, todėl tam tikru laikotarpiu jos gali kilti arba kristi. Valdžios nuomone, kainos kyla dėl to, kad jas kelia susitarę prekybininkai. Pažvelkime į faktus. Pasaulinės kviečių kainos nuo 2010 m. balandžio iki 2010 m. rugsėjo pakilo 41,01 % [www.indexmundi.com]. LR Žemės ūkio ministerija nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje 95,9 tūkst. ūkių buvo laikoma 356,8 tūkst. karvių. Nors ir ūkių, laikančių karves, ir karvių skaičius, palyginti su 2009 m. rugpjūčio 1 d., sumažėjo atitinkamai 7,9 proc. ir 4,2 proc., pieno gamintojai per 2010 m. sausį – birželį už parduotą pieną gavo 462,8 mln. Lt pajamų ir tai yra 34 proc. daugiau, lyginant su 2009 m. atitinkamu laikotarpiu (345,3 mln.Lt) [www.zum.lt]. Tai leidžia daryti prielaidą, kad pieno gamintojai pieno perdirbėjams pieną pardavė brangiau.
Šie faktai rodo, kad kai kurios žaliavos maisto pramonėje pabrango, todėl natūralu, kad kainos padidėjo ir mažmeninėje prekyboje. Tačiau, ar teisinga dabar užsipulti prekybininkus, kai kainos galimai didėja ir dėl objektyvių priežačių, grąsinant jiems Civiliniu kodeksu?
Mano asmenine nuomone, prekybininkas turi teisę nustatyti kokią tik nori maisto produkto kainą. Pavyzdžiui, jis gali nustatyti, kad 1 litras pieno kainuos 100 Lt. ir jokie įstatymai to daryti nedraudžia. Tačiau iš kitos pusės kyla klausimas, ar atsiras daug pirkėjų, kurie norės įsigyti tokio siūlomo pieno? Nuoširdžiai tikiu, kad keletą pirkėjų tikrai atsiras, bet pieną jie pirks tam, kad pasididžiuotų šiuo brangiu pirkiniu prieš kitus. Aš tokio pieno niekada nepirkčiau, nes turiu tokią teisę - nepirkti to, ko nenoriu. Greičiausiai tokioje situacijoje prekyba sustotų, nes nebūtų atrastas pirkėjams ir pardavėjams priimtinas kainos balansas.
Pagrindinis valžios argumentas dėl kainų reguliavimo yra tas, kad pas mus nėra konkurencijos, ko pasekoje prekybininkai „susitaria“ ir „dirbtinai“ didina kainas. Tačiau visi rinkos dalyviai, pavyzdžiui, pieno pardavėjai, susitarti negali. Netgi jeigu susitartų visi prekybos centrai, kad 1 litras pieno kainuoja 100 Lt., tai visada gali nueiti į ūkininkų turgelį. Jeigu ir ūkininkai susitarė su prekybos centrais, tai visada gali nuvažiuoti į artimiausią kaimą. Jeigu ir visi kaimai Lietuvoje susitars dėl aukštos kainos, tai tada aš pats nusipirksiu karvę ir ją melšiu ir jos pieną pardavinėsiu kaimynams pigiau, galbūt net mesiu dabartinę savo profesiją. O jeigu netgi karvės nusipirkti negalėčiau, tai vietoj pieno mielai atsigersiu nemokamo vandens. Tai parodo, kad konkurencijos nebuvimas yra fikcija, nes net ir esant aukštoms vieno produkto kainoms, su juo pradės konkuruoti jo pakaitalai, o aukšta kaina sunaikins pieno paklausą. Todėl patiems pieno pardavėjams aukšta produkto kaina nėra geras ženklas, nes tokią prekę sunkiau parduoti.
Taigi, pasvarstykime, ar gerai būtų, jeigu kainas sureguliuotų valdžia. Iš esmės, reguliuodama kainas, valdžia iškreiptų Adamo Smito aprašytą rinkos savireguliacijos mechanizmą. Man būtų labai įdomu valdžios paklausti, iš kur jie žino, kokios kainos turi būti ir kaip jie nustatys teisingą kainą? Parodykite man ekonomistą, kuris žino, kokios kainos yra teisingos? Ne valdžios reikalas yra reguliuoti ir nustatyti produktų kainas, nes po tokių reguliavimą jos gali būti dar didesnės negu buvo, nes kiekvienas papildomas reguliavimas tik didina ekonominės veiklos riziką. Labai geras pavyzdys, kaip valdžia gerai tvarko ekonominius reikalus yra Valdovų rūmai. Ar jūs pavestumėte valdžiai pastatyti Jūsų namą už Jūsų pinigus?
Tačiau pagrindinis klausimas: ką daryti vartotojui, kuriam pienas tapo per brangus? Pasiūlymas: gerti vandenį, galbūt naudoti sojų pieną, įsigyti karvę. Vartotojas turi suprasti, kad, jeigu jis nepirks pabrangusių produktų, o taip darys ir visi kiti vartotojai, tai pieno paklausa dings ir jo kainos turės kristi. Ir visų svarbiausia, jis turi suprasti, kad kainas lemia būtent vartotojų elgsena, o ne geležinė valdžios ranka.
