Šį kartą šiek tiek apie pinigus – ir daugiau apie sentimentus bei paveldą.
Kai pinigų turi daugiau negu proto, gali pridaryti visokių nesąmonių. O kai dar tie pinigai atseit iš kažkur nemokamai nukritę, ir tik nedidelę dalį savų reikia pridėti, tai su kaupu netgi pasitvirtina liūdna Miltono Friedmano išvada: „kai žmonės leidžia svetimus pinigus svetimų žmonių labui, paprastai jie nesirūpina nei kiek išleisti, nei kaip efektyviai“.
Projektų, kuriais padaroma kažkas gero, ir tik klausimas „ar vertėjo“ yra apstu. Tačiau pinigai išleisti, bet rezultatas – kažkas svarbaus sugadinta. Dažniausiai paveldas. Neretai – gera socialinė erdvė. Dažnokai – tvarka ir sąžininga konkurencija.
Taigi, mano labai subjektyvus top vietų ir pinigų, kuriais pridaryta tai, ko (visiškai ar iš dalies) geriau net už dyka būtų reikėję nedaryti.
Aukštadvario aikštė
Dar prieš metus ji atrodė nudrengta, duobėta, tačiau gyva, naudojama. Į ją suvažiuodavo ne tik skudurų iš antrų rankų pardavėjai ir pirkėjai. Buvo čia riestainiai, gėlių ir pomidorų daigai, panaudoti baldai ir rakandai, tarp kurių ir tikrai neblogi antikvariniai pasitaikydavo. Tai buvo vieta, kur ateidavo miestelio gyventojai, aplinkiniai kaimiečiai, sodybas įsigiję miestiečiai (tokie kaip aš), visi pabendraudavo ir turėdavo abipusiai naudingus mainus.
Duobes, aišku, reikėjo užlyginti. Tačiau kas padaryta – tai kažkoks šleivas kreivas a la muziejus, kur prekiautojų nėra, pirkėjų irgi. Teoriškai jie persikėlė į miestelio kitame gale esantį stadioną, tačiau praktiškai ten viskas yra taip pat kaip ir bet kur – tik dėvėti rūbai ir viskas. Jokio papildomo šarmo. O buvusi vieta su gražiais nenaudojamais prekystaliais, su du kartus per metus naudojama scena, su tvorelėmis, per kurias prekybininkai į aikštę negali įvažiuoti. Žodžiu vieta graži kaip nabašnikas.
Parkas Pagėgiuose po euroremonto - gražus kaip visur, autentiškumo nulis. Šalimais akmeninė gatvė Vilniaus Gedimino prospekto pavyzdžiu euroremontą turbūt patirs ateityje... Nuotrauka iš Google street view
Kažkada buvo vienas iš tokių, kokių Lietuvoje kitur nepasitaiko, ir dėl ko žmonės važiuodami iš prie jūros palei Nemuną vis patiria, kad tai kita Lietuva – su kitu šarmu, kraštovaizdžiu ir architektūra. Buvo ten seni medžiai, sena mažoji architektūra – laiptai, klombos ir pan. Kiek gūdoka, nelabai tvarkinga, bet išskirtina ir šarminga.
Takelius patvarkyti ir medžius pagenėti reikėjo. Tačiau parkui padarytas euroremontas. Rezultatas – gražu “kaip visur”. Tačiau nuobodu, nyku. Sveikinu visus Pagėgių Komskius su geru ES pinigų įsisavinimu.
Laukuvos centrinė aikštė
Žemaitijoje daug miestelių su puikiomis centrinėmis aikštėmis, kur ir bažnyčia, ir žydiškos krautuvėlės, ir dar kažkur, žiūrėk, Sinagogos likučiai. Laukuvoje ta aikštį jau buvo apibjaurota sovietiniais laikais, tačiau struktūra ir urbanistinis vaizdas bylojo, kad tai tikras, senas miestelio centras, kuriame susikerta daug kelių į visokius kitus miestelius.
Kažkada tai buvo gana išvaizdi Žemaitijos miestelio aikštė, kur susikerta isi keliai ir vyksta gyvenimas. Dabar čia susikerta visi keliai, bet gyvenimas pritaikytas tik pravažiavimui. Nežinau kas ten kam užplaukė, bet euroremontas ir eurostandartas pasiekė šią vietelę – aiškštė tapo žiedu. Miestelis, atitinkamai, tapo magistralės priedu, o ne akcentu. Gal kažkam ir gerai, bet potencialiai gražaus miestelio galutinai nebėra.
Taip nors ir krūmais apaugę per visą sovietmetį atrodė Gediminaičių stulpai ant vieno nekalto tiltelio.
Čia tiltelis po rekonstrukcijos, kuri, pasak jos vykdytojų, stulpus atstatė milimetrų tikslumu... Gimtojoje Tauragėje prasiėjau pro vietą, kur vaikystėje upelyje kilbukus gaudydavau ir dar sovietmetyje tarp krūmų ant tiltelio su draugais radau Gediminaičių stulpus bei šia “paslaptimi” labai didžiavausi. Ir liūdna pasidarė, nors ir “tvarkosi Tauragė”, kaip žemiečiai sako. Nuotraukose tikrai nieks jokio skirtumo nerastų, ar ne?.. Man panašu į vandalizmą sterilaus grožio vardan. Nors gal čia mano sentimentalumas tik kalba?..
Vilnius veža
Vilnius nebūtų Vilnius, jei nepasižymėtų intelektualesniais nuklydimais – kai kuriami virtualūs produktai, kompanijos, kurios pasmerktos ne veikti, o griauti. Dažniausiai ir tuose produktuose būna lašas pozityvumo ir krūva išlaidavimo bei privačių iniciatyvų griovimo: ar praskolinto miesto steigiama oro bendrovė, ar savivaldybinė dviračių nuomos kompanija, ar mero tramvajaus sapnas.
Tačiau labiausiai išskirčiau nevažiuojantį „Vilnius veža“, nes čia pridėtinės vertės nėra (išskyrus tiek, kiek sunaikinama konkurencija ir pridėtinė vertė kuriama išdegintoje žemėje), o problemų iš to – pilna. Savivaldybė į taksi verslą įdėjo nežinia kiek litų, tačiau faktas, kad perkama 100 – 150 naujų automobilių. Rezultatas – kol kas nevažiuoja.
Nevažiuoja, nes klientams reikia kažko kito. Vieniems prašmatniai ekologiško (ir, atitinkamai brangaus) „Smart taksi“, kitiems – kad ir prirūkyto, bet kad tik pigiau. Mero užmojai turėti taksi verslą padarė taip, kad dabar žūt būt visais būdais, netgi dirbtinai dusinant kitus (kad ir nesenas nurodymas savivaldybės kontrolieriams kažkaip tai prižiūrėti privačius taksi, nors tokios teisės jie net neturi), bandoma kad „Vilnius veža“ bent kažkiek vežtų.
Po akmenuką ištampytas Gedimino prospektas
Vilnius, deja, parūpina dar vieną kandidatą į čempionus – Gedimino prospektą. Aišku, kad reikėjo remontuoti. Tačiau kam remontuojant išmesti kokybišką daiktą ir pakeisti jį nekokybišku – nesuprantu niekaip.
Pamenate kad būtų sutrupėjęs koks senasis grindinio akmuo? Aš ne. Spėju, kad jis netrupa ir liberalcentristų ir kitų dabartinio mero tuometinių bendražygių kiemuose.
O kaip Jums dabartiniai akmenukai, kurie nuolat trupa. Ar čia darbo vietų kūrimas tiems, kurie kiekvieną pavasarį prospektą vis iš naujo lopo?
Buvo tvirtos senos, atsirado trupančios naujos: rezultatas blogesnis, o pinigai ištaškyti. Nuotrauka iš 15min.lt Tiesa, dar yra Goštauto gatvės viadukas – tačiau apie jį bus atskira tema.
Reziume
Politikams visada yra sunku priimti gerus sprendimus kaip efektyviai ir prasmingai leisti kitų žmonių pinigus kitų žmonių naudai. Žmonės savo pinigus visada leidžia protingiau. Bet yra juk riba, žemiau kurios nereikėtų kristi. Gal galima šią ribą nusibrėžti bent jau kukliai – nedarykime nesąmonių už ne savo pinigus. Nors iš tiesų iš politikų žmonės tikisi bent jau kažkokios naudos ir sveiko proto. Pastarojo reikėtų nepamesti netgi leidžiant atseit visai svetimus – ES pinigus. Tad gal taip ir elkimės?..
