Stovėjau prie aukštojo mokslo reformos ištakų. Tuomet konstatavau, įrodinėjau, kad aukštojo mokslo sistema sustabarėjusi, orientuota geriausiu atveju tik į save, kad be konkurencijos elemento aukštojo mokslo sistema pasmerkta toliau degraduoti, kad aukštasis mokslas turi tarnauti studentui, o plačiąja prasme – visuomenei.
Tuomet tai daug kam buvo šokas. Daug kas, ypač kolegos dėstytojai, įrodinėjo, kad aukštasis mokslas – ne paslauga, o gyvenimo būdas (kas tokiu atveju yra studentai – nesakė). Kiekvienas universitetas įrodinėjo kaip valdžia turi jį padaryti išskirtiniu ir duoti daugiau pinigų (kaip padaryti, kad ateitų daugiau gabių studentų, buvo antraeilis uždavinys).
Tada susiformavo grupė už aukštojo mokslo reformą, atsirado partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos gairių (visų pirma vadovaujant Liberalų sąjūdžiui ir nemaža dalimi taipogi konservatoriams). Šios partijos apie problemas ir būdus joms spręsti labai aiškiai šnekėjo prieš rinkimus, o per rinkimus gavo mandatą reformai.
Po rinkimų aukštasis mokslas tapo iš esmės vienintele iš didelių reformų, kuri buvo praktiškai realizuota.
Ne visi šia reforma patenkinti. Argumentų daug, įvairių, bet pagrindinės dvi linijos. Pirmas argumentas prieš reformą yra tas, kad aukštojoje mokykloje reikalus turi spręsti iš esmės pati profesūra, tad nuostata, jog rektorių renka taryba, kurioje daugumos neturi pačios profesūros išrinkti atstovai, yra autonomijos pažeidimas. Antroji linija – pati idėja, kad aukštajame moksle galima konkurencija yra šventvagystė.
Pirmuoju aspektu Konstituciniame Teisme dar 2009 metais buvo nagrinėjama senesnė byla, ir Teismas pasisakė įvairiais aspektais. Po nutarimo paskelbimo garbi konstitucionalistų darbo grupė nagrinėjo ar nereikia keisti Mokslo ir studijų įstatymo ir nustatė, kad ne. (Šioje grupėje buvo ir vienas jau dabartinio Konstitucinio Teismo teisėjas, pasirašęs po šiomis išvadomis ir dėl to vienintelis nusišalinęs nuo paskutinės bylos šia tema nagrinėjimo.)
Reforma įsibėgėja ir duoda savo vaisius. Geri universitetai džiaugiasi, kad turi daugiau gerų studentų, geri būsimieji studentai džiaugiasi aiškumu dėl studijų finansavimo ir renkasi geras aukštąsias mokyklas, prasčiau pasirodančios aukštosios mokyklos suka galvą kaip išgyventi. Žodžiu, didėja konkurencija, ji atrinkinėja geriausius ir blogiausius, ir visa tai veda link skaidrumo ir kokybės.
Reformos ne pabaiga
2011 metų pabaigoje Konstitucinis Teismas išnagrinėjo didžiulį Seimo narių grupės pareiškimą dėl Mokslo ir studijų įstatymo konstitucingumo. Iš karto reikia pasakyti, kad pareiškimas margas kaip pasaulis. 27 abejonės dėl konstitucingumo – vienos suko į vieną pusę, kitos į kitą.
Konstitucinis Teismas daugelį abejonių pripažino nepagrįstomis. Nors tai kažkodėl nutylima, bet Konstitucijai neprieštaraujančiomis buvo pripažintos tokios abejonių sukėlusios nuostatos kaip akademinės etikos kontrolieriaus teisė įtakoti Akademinės etikos kodekso turinį; įpareigojimas valstybinėms aukštosioms mokykloms persitvarkyti į viešąsias įstaigas; teisė įgyti teologijos licenciato laipsnį.
Nepretenduoju į išsamią 140 psl. dokumento ir atskirų jo nuostatų analizę. Visgi, yra kai kas, į ką iš karto reikia atkreipti rimtą dėmesį.
Dėl rektorių rinkimo tvarkos ir susijusių dalykų kalbama plačiausiai. Galime pasveikinti su pergale tuos, kurie mano, kad aukštosios mokyklos turi būti uždaresnės. Ko gero reiks tikslinti Mokslo ir studijų įstatymą ir nutolti nuo Skandinavijoje ir JK bei JAV egzistuojančios išorinės kontrolės tradicijos bei padaryti porą žingsnelių atgal link to, ką turėjome iki reformos. Pavyzdžiui, aukštųjų mokyklų darbuotojai turbūt turės turėti daugiau balsų renkant rektorių nei išoriniai asmenys, mažiau bus kontrolės, viešumo ir aiškumo dėl valstybinių aukštųjų mokyklų ataskaitų ir finansinės veiklos.
Teks palaužyti galvą kaip realiai, o ne tik formaliai įgyvendinti valstybės pareigą užtikrinti universitetams paskirtų lėšų tinkamą panaudojimą apribojus teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl to.
Mažiau kalbama, bet dar aktualiau yra išsiaiškinti, ar ir kaip turės būti keičiami tie įstatymo aspektai, kurie sukūrė bent jau konkurencijos pamatus aukštajame moksle ir padidino studijų prieinamumą gabiausiems. Apie kai kuriuos aspektus ir pakalbėkime.
Primenu, kad po reformos studijų krepšelius gauna tie, kas geriausiai išlaikė bendrojo lavinimo valstybinius egzaminus, jie šiuos krepšelius gali neštis į bet kurią Lietuvos aukštąją mokyklą (į privačias tik dalinai ir ta dalis didinama palaipsniui), studentai tik minimaliai rotuojami studijų eigoje.
Įstatymo nuostatos dėl rotacijos ir beveik garantuotos stipendijos priklausomai nuo stojimo rezultatų – joks lietuviškas išradimas. Taip veikia beveik visos universitetinės stipendijos JAV, o tyrimai nustatė, kad garantuotumas dėl stipendijos (išskyrus galimybę ją prarasti kritiniu atveju) padidina mokslo prieinamumą mažiau pasiturintiems gabiems žmonėms. Konstitucinis teismas pasakė, kad rotacija turi būti dažnesnė. Ką gi, reiks atsisakyti dar vieno reformos privalumo ir pakeisti sistemą taip, kad ji būtų a la teisingesnė, bet realiai – mažiau prieinama.
Daugiausiai klaustukų sukelia sprendimo aspektai dėl krepšelio. Iš esmės Konstitucinis Teismas sako, kad studentą krepšelis į privačią aukštąją mokyklą gali atsekti ne visada, o tik tam tikrais atvejais, valstybinės mokyklos tampa privilegijuotos. Cituoju:
„36. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 54–2140, 61, 101) 70 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad paskirstant aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas studijų vietas pagal pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programas turi būti atsižvelgiama į valstybinių aukštųjų mokyklų galimybes patenkinti valstybės nustatytą poreikį parengti atitinkamų sričių (krypčių) specialistų ir kad geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusių stojančiųjų pasirenkamoms nevalstybinėms aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamos studijų vietos gali atitekti tik tais atvejais, kai atitinkamų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostatai “Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas”, konstituciniam teisinės valstybės principui.“
Kaip šie principai išvedami iš Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies man lieka mistika (turbūt trūksta fantazijos). Bet toks galutinis Teismo verdiktas. Žodžiu, teks sukti galvą kaip padaryti, kad ir vilkas (studentai turbūt pagal Konstitucinio Teismo liniją) būtų sotus, ir avis (valstybiniai universitetai, remiantis nutarimo logika) sveika.
Kita vertus, šias nuostatas reiks vertinti kontekste su ta sprendimo dalimi, kuri teigia, jog įstatyme įtvirtintas draudimas finansuoti užsienio aukštųjų mokyklų filialus yra antikonstituciškas (51 – 52 psl.). Beje, visiškai sutinku su šiuo konstatavimu, ir džiaugiuosi, kad įstatymas dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo buvo aiškinamas iš esmės būtent tokiu būdu, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas. Bent jau ta prasme, kad filialų studentai automatiškai nebuvo pašalinami iš krepšelio veikimo sistemos.
Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).
Pabaigai – sėkmės švietimo ministrui išsaugant geruosius reformos vaisius ir priderinant reformą prie to Konstitucijos vaizdo, kurį savo paskutiniu nutarimu išreiškė Konstitucinis Teismas.
