Kažkada steigiant Vilniaus universiteto Teisės fakultetą buvo diskutuojama, ar verta jame dėstyti civilinę teisę, kai yra kanonų teisė. Šiandien tie laikai praėjo, kaip ir laikai, kai buvo ginčijamasi apie prigimtinės, Dieviškosios ir sukurtosios teisės santykį. Tačiau būtent šiandien pristatytas pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Kanonų teisės kodeksas.
Renginys smagus, auditorija labai garbinga ir solidi. Krūva pelnytų sveikinimų visiems, kas prisidėjo.
Aš sveikinimo žodyje ir su skaitytojais turiu progą pasidalyti mintimis apie teisės sisteminius reikalus.
Teisininkai įpratę žiūrėti į teisę kaip į piramidinę struktūrą – tobulą rūmą, kuris jei ir yra netobulas, tai bent jau traktuojamas kaip toks. Tokia teisė tai medis, kuris turi aiškų konstitucinį kamieną ir tik iš jo išaugančias šakas, toliau smulkesnes šakeles ir galiausiai lapelius ant jų.
Realybė yra kiek kitokia. Teisė panašesnė į mišką, kur auga daug didesnių ir mažesnių medžių, o jų šakos yra persipynusios. Viena vertus, medžiai stelbia vienas kitą. Kita vertus, vienam išgriuvus, dažniausiai labiau susilpnėja ir kitas.
Kaip teisingai pastebėjo ir savo puikioje knygoje „Teisė ir revoliucija” aprašė Haroldas Bermanas, Vakarų teisės tradicijai būdingas, be kita ko, ir teisinių sistemų koegzistavimas, o Kanonų teisė, beje, laikytina pirmąja modernia pozityviosios teisės sistema.
Tai daugeliui teisininkų yra tarsi erezija. Atsimenu, kai gyniausi daktaro disertaciją ir gyniau panašias tezes, prof. Egidijus Kūris draugiškai pastebėjo, kad tokių tezių gynimas teisės srityje – tai lyg gintis disertaciją teologijoje, kuri įrodinėtų, kad Dievo nėra.
Nepaisant to, šis teisinių sistemų koegzistavimas yra akivaizdus faktas. Užtenka pažiūrėti kad ir į santuokos institutą, paprotinę teisę įvairiose srityse ir daugybę kitų situacijų, kad suprastume, jog valstybės kuriama teisė nėra teisės visuma, o tik (nors ir dominuojantis) jos fragmentas.
Dar daugiau – ne tik paprotinė teisė, bet ir Kanonų teisė šiandien yra tokios teisės, kurias dažniau reiktų ne ignoruoti, bet iš jų pasimokyti.
Remigijus Šimašius, simasius.blogas.lt
