Lietuvių kilmės amerikietės Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ („Between Shades of Gray“) Jungtinėse Valstijose tapo bestseleriu.
Knyga pasakoja apie paauglę Liną, kuri 1941-aisiais buvo ištremta į Sibirą. Knygos autorė prasitaria, kad prieš spausdinant knygą leidėjai jos prašė sušvelninti aprašytą brutalumą, nes, anot leidėjų, skaitytojai nesugebės priimti tokios medžiagos.
Nors knyga „Tarp pilkų debesų“ skirta jaunimui, ją mielai skaito ir suaugusieji, anot autorės, negalintys atsistebėti lietuvių drąsa ir norintys susipažinti su žmonėmis, kurie panašų likimą išgyveno realybėje.
Knyga, kurią kritikai apibūdina kaip meilės ir išlikimo istoriją, išversta į lietuvių kalbą.
Apie drąsą, apie tai, kodėl net dvidešimt penkių šalių gyventojams taip įdomu skaityti į grožinį pavidalą įvilktą tremties istoriją ir ką reikėjo keisti, norint ją adaptuoti amerikiečių auditorijai, su Rūta Šepetys kalbėjosi Lietuvos radijo žurnalistė Živilė Kropaitė.
– Knyga pasakoja apie paauglę mergaitę, kuri išsiunčiama į tremtį ir tai vaizduoja savo piešiniuose ir rašiniuose. Kaip Jums pavyko pritraukti būtent jaunimą, paauglių auditoriją, kurioje pastaruoju metu geriausiai sekėsi vampyrams ir burtininkams?
– Knygą rašiau jauniems suaugusiems žmonėms, nes tikėjausi, kad ji pasieks mokytojus ir bibliotekininkus. O rašant suaugusiems, tai nebūtinai nutiktų. Jau išleidusi knygą, lankiausi mokyklose, kalbėjausi su paaugliais ir supratau, kad jiems labai įdomi išgyvenimo istorija. Būna, kad kalbame su pustrečio šimto paauglių, ar jie būtų sugebėję išgyventi Sibire. Ir kalbėjimas apie lietuvių dvasią ir drąsą man taip glosto širdį.
Aš džiaugiuosi, kad knygą parašiau būtent jaunai auditorijai. Tačiau čia knyga peržengia paauglių auditorijos ribas. Iš viso knyga išleista 25 šalyse. Septyniolikoje iš jų – kaip suaugusiųjų knyga.
– Kai kalbėjote su paaugliais, kaip jie reagavo? Kas labiausiai juos stebina?
– Lankiausi Londone, kur vienas aštuntokas pakėlė ranką ir pasakė: „Vakar vakare peržvelgiau istorijos vadovėlį, radau ten Hitlerį ir kitus, bet kodėl šitos istorijos dalelės nėra mūsų vadovėlyje?" Tai taip pat intriguoja mokinius. Jiems tai atrodo kaip kažkoks dalykas, kuris buvo slepiamas. Jiems įdomu išsiaiškinti, kodėl jie apie tai nežinojo, kodėl mokytojai nežinojo.
Vaikai tikrai supratingi ir entuziastingi. Kai kurie net patys plačiau susidomi. Toks ir buvo mano tikslas. Tai grožinė literatūra. Ir nors knygą parašiau aš – tai ne mano, o Lietuvos istorija. Ir tikiuosi, kad grožinė literatūra tik paskatins susidomėjimą faktais, nes negrožinių knygų apie tai Lietuvoje tikrai daug.
– Bet ar ši knyga įdomiausia tiems amerikiečiams, kurie turi šaknų Rytų Europoje arba kituose komplikuotose regionuose, ar apskritai visiems?
– Be abejonės, apskritai visiems amerikiečiams. Gaunu labai daug laiškų. Žmonės net nori susitikti su lietuviais, išgirsti istorijas apie sovietų okupacijas ir Staliną.
– O kaip, Jūsų nuomone, tos pačios istorijos pasakojimas Europos auditorijai skirtųsi nuo pasakojimo amerikiečiams?
– Kai parašiau knygą, leidėjai norėjo, kad amerikiečių auditorijai kai kas būtų pakeista, pavyzdžiui, leidėjai sakė, kad lietuviškos pavardės tikrai per ilgos ir per sudėtingos. Todėl teko sugalvoti paprastesnes.
Kai atidaviau knygą, leidėjai paprašė sušvelninti brutalumą istorijoje. Ir tai man buvo labai sunku, nes tas istorijas buvau išgirdusi iš lapteviečių ir jos buvo tikros. Norėjau jas panaudoti fikcinių personažų istorijose, bet leidėjams pasirodė, kad tai per daug šiurpu ir skaitytojai nesugebės priimti tos medžiagos.
O jeigu knygą būčiau rašiusi tik Europos auditorijai, nieko švelninti tikriausiai nebūtų reikėję. Ir įskiepyti vilties nebūtų reikėję – Amerikos leidėjai norėjo viltingo tono.
– O kokia buvo pirminė leidėjų reakcija, kai pristatėte jiems knygą? Ar nebuvo atmetimo ir teigimo, kad ši knyga nebus niekam įdomi?
– Ką tik parašytą knygą pateikiau daugybei leidėjų ir jų pirminė reakcija buvo neigiama. Vienas leidėjas netgi pasakė: „Kam gali būti įdomi Lietuva?“ Tai mane tik dar labiau motyvavo. Nusprendžiau, kad būtinai reikia išleisti tą knygą, tik reikia surasti tinkamą leidėją. Tačiau atmetimų buvo daug.
Vieni sakė, kad istorinė grožinė literatūra neperkama, kad praėjo per daug laiko, žmonėms nebus įdomi tokia maža šalis, istorija per daug brutali, per daug liūdna.
O „Penquin“ leidyklai labai patiko. Jie tiesiog pamilo šią istoriją ir pareiškė norintys išleisti knygą.
– Minėjote, kad su mokiniais kalbate apie išlikimą. Kaip jie mato išlikimo galimybę?
– Paprastai vaikai būna labai drąsūs. Kai paklausi dešimtmečių ar dvylikamečių, kas moka piešti, visi pakels rankas ir sakys, kad moka. Jei paklausi 25-erių metų jaunuolių, gal niekas rankos nepakels. Maniau, kad, kai paprašysiu mokinių pakelti ranką ir pasakyti, kas išgyventų tokioje situacijoje, kaip žmonės, buvę Sibirę, dauguma sakys, kad rastų būdų išgyventi. Tačiau iš tūkstančių mokinių, su kuriais susitikau, buvo vos keli, kurie sakė galėsiantys išgyventi.
Vienas berniukas pasakė: „Nežinau, ar išgyvenčiau, nežinodamas, kur mano tėtis ir ar jis gyvas“.
Mokiniams kėlė didžiulę nuostabą Lietuvos žmonių gebėjimas rasti vilties tokiame siaube. Jie sakė, jog jiems atrodo, kad Lietuva gali išmokyti pasaulį apie stebuklus, viltį ir drąsą, kaip reikia kalbėti, kai tavo balsas užgesintas.
– Šiais metais Lietuva mini 70 metų nuo trėmimų pradžios. Kai skaičiau Jūsų knygos recenzijas, vienas amerikiečių rašytojas pasakė, kad istorija parašyta kiek per vėlai. Ar Jums taip pat atrodo, kad dar nepakankamai pasakyta šia tema?
– Tikrai jaučiu, kad ta istorijos dalis nusipelno daugiau dėmesio. Gavau tiek daug laišku ir elektroninių laiškų iš žmonių, kurių giminaičiai patyrė panašių neįtikėtinų dalykų, ir būtent jie čia svarbiausi, o ne mano grožinė versija. Norėčiau išleisti negrožinį tomą, kuris pristatytų amerikiečiams tikrus žmones. Nes tiesa dar labiau neįtikėtina nei tai, ką parašiau aš.
– O kai klausėtės tų istorijų, ar buvo koks nors konkretus epizodas, kurį išgirdusi pagalvojote, kad būtina rašyti, ir kuris Jums padarė labai didelę įtaką?
– Keli dalykai, ypač vienas. Susitikau su po Sibiro likusia gyva moterimi. Paklausiau, ką reiškia pakelti nepakeliama. Ji man pasakė: „Rūta, kai pakeli tai, kas nepakeliama, kažkas tavyje miršta". Tačiau toje vietoje gimsta kažkas nauja. Ji atsakė, kad jos atveju tai buvo supratimas apie gyvenimo prasmę ir galybę.
Žmonės, su kuriais susitikau, sakė, kad jie pajuto gebėjimą rasti užuojautos. Daug kas save išreiškia per meną ir muziką, todėl ir sakau, kad Lietuva gali išmokyti pasaulį kalbėti, kai balsas nutildomas. Ta moteris man pasakė, kad tokioje žiaurumo atmosferoje joje gimė meilė savo šaliai. Tokia didi, tokia gili, kad ji galėjo padėti kitiems Lietuvos žmonėms. Ji į kitus lietuvius žiūrėjo kaip į to paties kraujo brolius ir galėjo jiems padėti. Tai man padarė didelę įtaką, nes manau, kad žiaurumo atmosferoje sudėtinga pasielgti tinkamai. Tu išgąsdintas, įbaugintas. Manau visi norime tikėti, kad nelaimės akimirką būsime drąsūs ir taurūs, tačiau, atvirai sakant, tik labai nedaug žmonių tokie išlieka.
– Ar ši knyga priartino Jus prie Jūsų lietuviškos praeities, prie pačios Lietuvos?
– Kadangi mano vardas lietuviškas, tai visada pabrėžė mano lietuvišką kilmę. Tačiau, kaip girdite, kalbu angliškai ir man gėda, kad nemoku lietuviškai. Mano mama amerikietė, tad namuose lietuviškai niekada nekalbėjome.
Labai didžiuojuosi savo lietuviškomis šaknimis. Tačiau, kai atradau šią istorijos dalį, pradėjau domėtis ir dar labiau ėmiau didžiuotis Lietuva. Man didžiulė garbė pasakoti Lietuvos istoriją. Ir mano tėvas labai didžiuojasi šia knyga.
Į Lietuvą buvau du kartus atvykusi tyrinėti. Susitikau su giminaičiais, žmonėmis, kurie liko gyvi po trėmimų, istorikais, profesoriais, psichologais, Seimo nariais. Visi buvo tokie maloningi. Nors kai kurie bandė mane atkalbėti. Sakė, kad jau seniai bandė sudominti pasaulį šia istorija, tačiau nežinojo, ar pasauliui įdomu.
Tada nežinojau, ar kas nors norės mano knygą išleisti, bet pasiryžau ją parašyti, nesvarbu, leistų ją kas nors ar ne. Tikiuosi, kad pasaulio skaitytojai, kurie nežino šios istorijos dalies ir Baltijos šalių likimo, pamatys, kad nagrinėjant šiuos tragiškus istorijos momentus, iš praeities klaidų galima sukurti teisingesnės ateities viltį.
Živilė KROPAITĖ
