Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė po skyrybų su šokėju Deivydu Meškausku intensyviai dirba ir mokosi, bet svarbiausia – ji žino: ateityje laukia daug šviesių akimirkų
„Mes gyvename daug įvairių gyvenimų – vieną elgesio modelį taikome šeimos nariams, kitaip elgiamės darbe“, – tvirtina Rūta. Ji tiki, kad daug skirtingų vaidmenų atlieka ne tik scenos žmonės, bet ir kiekvienas mūsų. Tokios mintys verčia susimąstyti, kad televizijos ekrane ar žurnalo puslapiuose regėtas asmuo tikrovėje gali pasirodyti visiškai kitoks, nei manėte.
Rūta Ščiogolevaitė prisimena laikus, kai buvo tiesiog Rūta, be scenos ir televizijos suteikto žinomumo šleifo. Bet... Gyvenimas nepasikeitė per vieną dieną, tad dabar jai būtų sunkoka atsekti, kokiomis nuotaikomis gyveno tuomet. Garsenybės statusas suteikė ir teigiamų dalykų (malonu, kai tave atpažįsta žmonės), ir trūkumų – to dėmesio kartais būna per daug. „Kad ir kur eitum, kad ir ką veiktum, esi nužiūrinėjama nuo batų iki kepurės, o juk gali ir su „klecku“ (dvejų metukų sūnumi Adomu – aut. past.) išeiti, – atvirai kalba moteris. – Ir ne visada nori šypsotis. Juk aš neatstovauju šaliai, dirbu tik scenoje, o nulipusi nuo jos esu tiesiog žmogus. Sunku, kai skaičiuojamas kiekvienas tavo šaukštas.“ Gal vertėtų bandyti sekti užsienio garsenybių pavyzdžiu, kai jos norėdamos pabūti „tiesiog žmonėmis“ slapstosi perukais, akiniais nuo saulės ir visiškai kitokiu įvaizdžiu? Atlikėja tik šypteli iš tokio siūlymo – taip elgiantis lengva susirgti nervų liga.
R. Ščiogolevaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
Skandalai, intrigos, asmeninio gyvenimo paviešinimas atrodo kaip „natūrali“ įžymybių gyvenimo dalis, tačiau pati dainininkė sako, kad žvelgdama į žurnalų viršelius, kuriuose akį traukia žinutės apie žinomus žmones, stengiasi nedaryti skubotų išvadų, nes „nežinia, kaip yra iš tikrųjų“. Rūta prisipažįsta, kad kartais maga paklausti kolegos, ar tai, ką perskaitė, yra tiesa, bet sustabdo save manydama, kad žmogui gali būti nemalonu apie tai kalbėti. „Tai privatūs žmonių gyvenimai, ir niekas nežino tikrosios tiesos – nei apie kitus, nei apie mane“, – teigia ji ir tuoj pat prisimena, kaip žurnalistai iš jos imdavo ilgiausius interviu dėl poros sakinių, kuriuos galėtų panaudoti pagrįsdami savo iš anksto susikurtą nuomonę.
Dainininkė kalba ramiai, tačiau tarp eilučių gali išskaityti, kad toji ramybė atsirado „perėjus ugnį ir vandenį“ – žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio Rūtai niekada netrūko, o vienu metu jos gyvenimas buvo stebimas kaip Lietuvos širdis jaudinanti melodrama: meilės istorija su šokių partneriu Deividu Meškausku užsimezgė per pirmąjį LTV projektą „Šokių dešimtukas“. Paskui gimė sūnus Adomas, praėjusį pavasarį – viešos sužadėtuvės TV3 televizijos laidos eteryje, o šią vasarą... skyrybos. Paklausta apie išsiskyrimą, ji lakoniškai atsako: „Darau viską, kas, man atrodo, bus geriau.“ Ir nukreipia kalbą: „Kitas klausimas?“ Tačiau apie profesinius laimėjimus dainininkė kalba noriai.
„Darbų begalės, tad tenka kruopščiai planuotis dienotvarkę. Liūdniausia, kad beveik nelieka laiko kūrybai. Dar man nepatinka, kad neužtenka laiko skaityti knygas“, – sako ji ir kaip didžiausią svajonę įvardija galimybę parą pratęsti dar 24 valandomis, per kurias nepavargdama gyventų visus – dainininkės, aktorės, motinos, dukros ir... studentės gyvenimus. Taip, Vilniaus konservatorijoje penkis fortepijono kursus baigusi Rūta dar trejus metus studijavo džiazinį dainavimą, o dabar ji – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso klasikinio dainavimo studentė. Klasikinis ir populiariosios muzikos dainavimas – keistas derinys. Gal Rūta pakeis repertuarą, nes pamėgo klasikinę muziką? Dainininkė juokdamasi pasakoja, kaip dar konservatorijoje į fortepijono dėstytojos klausimą, kodėl studentė nevaikšto į klasikos koncertus, atsakė paprastai: „Aš nemėgstu klasikinės muzikos.“ Dėstytoją ištiko šokas: „Nesuprantu, kodėl studijuoji?“ Atsakymas skambėjo logiškai: „Man patinka groti, noriu gauti gerą išsilavinimą, o alternatyvos pas mus juk nėra.“ „Ir dabar jei noriu studijuoti, tobulinti vokalą, ar turiu kitą pasirinkimą nei klasikinis vokalas?“ – retoriškai klausia Rūta, o mums tampa aišku, kodėl toje pačioje akademijoje mokosi ir operos, ir estrados dainininkai. Dainininkė klasikos nemėgsta iki šiol: nuėjusi į Wolfgango Mozarto operą „Donžuanas“ vos ištvėrė pirmąjį veiksmą. Bet klausytis klasikos yra viena, o ją atlikti – kita. „Dainuoti Mozartą –fantastiška, tai užburia, – sako ji ir priduria: – Tai nereiškia, kad klasikos nevertinu. Skonio reikalas. Man romantikai ar impresionistai labiau patinka“.
R. Ščiogolevaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Prieš pasirinkdama klasikinį dainavimą Rūta svarstė ir apie aktorystės studijas: vaidyba ją traukia nuo vaikystės, kai lankė teatro studiją. Tad pasiūlymą „Giminių“ tęsinyje vaidinti penkiasdešimtmetę Virginiją Rūta priėmė kaip dovaną. Grimo meistrai pasistengė: pasendino dainininkę pora dešimčių metų. Pasak Rūtos, vaidmuo buvo sudėtingas, gilus: Virginija yra susirūpinusi, išvarginta – tikra energingos, spontaniškos, emocingos Rūtos priešingybė. Vos įkėlusi koją į filmavimo aikštelę dainininkė visiškai pamiršdavo save – net per pertraukėles kavą gėrė įsijautusi į kuriamą personažą. Tad galima įsivaizduoti, kaip nustebo filmavimo grupė sutikusi „tikrąją“ Rūtą pristatant filmą: „Kas tau atsitiko?“
Svarbiausi Rūtai gyvenime du dalykai: kūryba, be kurios ji uždustų, ir didžiulis ilgesys turėti antrą pusę, artimą žmogų. „Meilė mano gyvenime, ko gera, svarbiausia. Sunkiai įsivaizduoju save vieną“, – prisipažįsta dainininkė. Paklausta, kas dar ją jaudina, papasakoja vieną vaikystės prisiminimą. Šiaulių, iš kur ji kilusi, stotyje nepažįstama mergaitė paklausė septynmetės Rūtos: „Iš kur tu gavai mamą?“... „Iki šiol negaliu pamiršti, – dalijasi prisiminimais atlikėja. – Mane ištiko šokas. Kas gali būti blogiau, kaip neturėti namų – mamos, močiutės ar kito artimo žmogaus... Ypač vaikui. Man tai didelė tragedija. Nesmerkiu motinų – apskritai smerkti yra viena didžiausių blogybių. Bet problemą reikia spręsti. Man beglobiai vaikai, vaikų namai – žiauri tema. Jei turėčiau tradicinę šeimą – vyrą ir vaikų, ir jei mano vyras tam pritartų, tikrai pagalvočiau apie įsivaikinimą.“
Beprotiškai laiminga dainininkė buvo du kartus. Prieš vestuves: „Atsimenu tą laiką kaip euforiją su teisingu ramybės priedu“ – ir... dabar. Ir ja norisi tikėti. „Gyvenu normalų gyvenimą – turiu ir rūpesčių, ir džiaugsmų, bet pasaulį matau pozityviai. Jaučiu, kad ateityje manęs laukia daug šviesių akimirkų, tad ir kasdieniai rūpesčiai atrodo laikini, nesvarbūs. O kai įvyksta skaudžių dalykų, bandau išgauti iš jų naudos – pasimokyti“, – dalijasi mintimis apie ateitį dainininkė ir atskleidžia, kaip sugebėjo išsiugdyti tokį matymą: ir specialios literatūros skaitė, ir prieš daugelį metų išbandė psichoterapiją – ją labai vertina kaip profesionalią pagalbą, padedančią sutrumpinti savęs pažinimo kelią. „Reikia imti iš gyvenimo viską, kas padeda žmogui tobulėti, atsiskleisti, jaustis laimingam“, – tiki Rūta.
Autorė Jolita Zykutė
