Elvyra Žvirblienė
Sutikite, Rūta, kad kuo labiau slepiamas asmeninis gyvenimas, tuo labiau jis intriguoja.
Gali būti, bet tas laikas, kai apie mano gyvenimą buvo žinoma daug, baigėsi jau prieš daugelį metų. Nemėgstu dalintis smulkmenomis ir būti narstoma po kaulelį. Nors galėčiau kalbėti daug ir įvairiais klausimais, duoti išsamų interviu žurnalistams, tik nepasakodama detalių iš savo asmeninio gyvenimo, bet, paradoksalu, tokių interviu niekam nereikia. Na, o trumpai mano asmeninis gyvenimas šiuo metu galėtų būti apibūdinamas tokiais dviem bruožais: auginu sūnų, dirbu televizijos projekte.
Šią vasarą Muzikos ir teatro akademijoje atsiėmėte dar vieną diplomą – klasikinio dainavimo bakalauro. Ar tai jau paskutinės jūsų studijos?
Ne, dar studijuoju, dabar jau Muzikos akademijos pirmame magistrantūros kurse, ir labai laukiu kiekvienos dainavimo paskaitos, užtai negaliu net pagalvoti apie likusias... Pavargau studijuoti. Dabar tiesiog noriu dainuoti – be referatų, egzaminų, konspektų...
Visų mūsų didžiausi gyvenimo pasiekimai ir nusivylimai prasideda nuo svajonių. Kaip manote, ar jums sekasi įgyvendinti savo muzikinės veiklos, asmeninio gyvenimo svajones?
Viskas priklauso nuo požiūrio. Esu optimistė ir manau, kad man labai pasisekė, kad tokioje mažoje rinkoje, kokia yra Lietuvoje, galiu koncertuoti su gyva grupe ir atlikti muziką, kuri man patinka, nepataikaudama masėms. Be galo tai vertinu. O kuo galiu skųstis asmeniniame gyvenime? Džiaugiuosi savo amžiumi, turiu galimybę ir mokytis, ir tęsti karjera, ir kartu auginti nuostabiausią vaiką pasaulyje, esu finansiškai nepriklausoma – laiminga moteris.
Ar šiuo metu beturite laiko gyventi? Sūnus, mokslai, koncertai... Dar sutikote dalyvauti televizijos projekte „X faktorius“. Ar nebuvo gaila laiko?
Sutikote dirbti žurnaliste. Ar jums negaila laiko? (šypsosi) Juk tai mano darbas. Džiaugiuosi, kad jis susijęs su dviem didžiausiomis mano gyvenimo aistromis, kurių viena yra muzika, o kita – vaidyba. Nieko neaukoju: laiko sūnui, miegui ir maistui lieka. Kol kas viską puikiai suderinu.
O kiek laisvo laiko lieka jums pačiai?
Aišku, laiko viskam neužtenka. Pramogoms tikrai jo beveik nelieka, bet kai tik galiu, būtinai apsilankau baseine. O šiaip mėgstu teatrą, knygas, kiną, oro balionus, susitikimus su draugais. Patinka gaminti, užsiimti rankdarbiais. Jei turėčiau galimybę ir kažkas pridėtų dar bent 12 paros valandų, manau, tikrai rasčiau ne viena sritį, kuri man būtų įdomi ir į kurią turbūt norėčiau rimčiau pasigilinti.
Na, o jūsų asmeninis gyvenimas? Kiek tiesos kalbose apie Rūtos sužadėtuves su paslaptinguoju Rolandu?
Savo širdies reikalus saugau po devyniais užraktais (juokiasi).
Ar galiu paklausti, iki kada slėpsite savo sužadėtinį?
Nieko neslepiu. Tiesiog pasilieku teisę į privatų gyvenimą. Beje, niekam dar nepatvirtinau spaudoje sklandančių gandų. Tik turėjau galimybę išbandyti savo „pseudo“ draugę, kuri, kaip ir spėjau, gandus nuneša iki spaudos. Bet aš pati atsisakau tiek neigti, tiek tvirtinti gandus apie savo širdies reikalus, noriu juos pasilaikyti sau.
Kuo toliau, tuo labiau uždara ir atsargi tampate. Galbūt tėra vienetai ir tokių žmonių, kuriais pasitikite, su kuriais galite pasidalyti džiaugsmu ir liūdesiu?
Net ir atsargumas nepadeda: dar visai neseniai mano mamai šoką įvarė vienas spaudoje pasirodęs straipsnis. Ir net ne straipsnis, o informacija, atskirta nuo konteksto, aišku, savireklamai. Kita vertus, suprantu, kad turiu dėl viso to kaltinti tik save. Kokia vis dėlto kartais būnu naivi, pasitikėdama kolegomis. Jau seniai turėjau įsikalti sau į galvą, kad nereikia tikėtis, jog kažkas priims mane kaip kolegę, moterį – ne tik kaip darbo objektą, bet kokiomis priemonėmis garsinantį naują televizijos projektą. Pati gal nekreipčiau dėmesio, bet mano artimieji vis dar to neišmoksta, juk vyresnioji karta užaugo galvodama „ką žmones pasakys“ ir juos skandalų pilnas pramogų pasaulis vis dar skaudina.
Na, o draugų turiu tikrai daug, ir tikrų... Juos visus labai myliu, vertinu. Esu jiems labai dėkinga.
Turbūt kalbėjote apie informaciją su antrašte: „ Rūta: man striptizas – kaip saldainis.“ Na, bet sutikite, kad gana dažnai prie žinomų ir garsių žmonių mėgsta šlietis tie, kurie svajoja pasišildyti jų šlovės atokaitoje. Užtai tie žinomi žmonės dažnai teturi vos vieną kitą draugą.
Galbūt, bet to beveik niekada nejaučiu, nes ir patys žmonės, kurie susipažįsta su manimi ne darbinėje aplinkoje, gana greitai supranta, jog nė vienas nedraugaus su manimi kaip su žmogumi, apie kurį rašoma, kuris yra matomas. Taip ir atsisijoja mano tikrieji draugai nuo netikrųjų, greitai ir natūraliai.
Rūta, ar teisingai supratau, kad jums sunku meluoti?
Labai nemėgstu meluoti, nesakau, kad niekada nemeluoju – geriau nutyliu. Apskritai, esu tas žmogus, kuriam norisi viskuo dalintis: emocijomis, jausmais, daiktais, dėmesiu. Užtai ir džiaugiuosi, ir sakau, ačiū Dievui, kad turiu nuostabių draugų, su kuriais galiu dalintis.
Esate gyvenimo jau mėtyta ir vėtyta. Ko išmokė gyvenimo dramos? Galbūt jums tai net neatrodo kaip dramos. Tiesiog „Just life“ ( red. „Tai gyvenimas“ – taip pavadintas naujausias Rūtos albumas)
Atsakymas į šitą klausimą viename interviu netilptų (juokiasi). Bet jūs gerai pastebėjote: norėčiau išmokti būtent taip ir žiūrėti į gyvenimo audras ir sunkumus – kaip į būtiną gyvenimo prieskonį.
Ar tiesa, kad gyvenimo smūgius ir patirtį priimame kitaip, lengviau, išmintingiau?
Ne visada. Kartais taip įpranti gintis, paleidusi visus savo spyglius į darbą, kad nepastebi netikrų grėsmių, menkų, dėl kurių net neverta eikvoti energijos. Todėl noriu išmokti ir mokausi į viską žiūrėti paprasčiau.
Manote, kad esate stiprus žmogus?
Manau, kad esu apgaulingas mišinys: jautri ir stipri. Jei būčiau tik jautri – jau ne kartą būčiau palūžusi.
Jei būtų galimybė, ar išmestumėte iš gyvenimo kažkurį buvusį etapą kaip nereikalingą?
Taip, aišku. Ir detalių nemažai išmesčiau, pradedant ne taip ir ne tuo pasakytu žodžiu, baigiant ne tuo pasirinkimu. Bet aš tikrai dėl to nesuku galvos, nes taip galima ir ligą įsivaryti. Apskritai, manau, kad gyvenime yra daug dalykų, kuriuos privalu patirti. Kai atsigręžiu atgal, matau, kad tikrai buvo tokių momentų, kai norėjosi kažko išvengti. Nepavyko – tarsi kažkieno ranka buvo būtent taip surašyta, taip sudėliota. Taigi dabar belieka priimti tai, kas buvo. Todėl nei graužiuosi, nei jaudinuosi, tiesiog suvokiu, kad jei galėčiau dar kartą rinktis, pasirinkčiau jau kitaip.
Judviejų skyrybos su Elvinu tebėra apgaubtos paslaptimi. Kodėl išsiskyrė keliai dviejų artimų žmonių sielų, net nespėjusios iki galo susieiti?
Ką reiškia „iki galo?“ Mūsų galas ir buvo beveik dveji metai, bet tai ir turi būti žinoma tik mums, o visiems kitiems – paslaptis!
Nebijote įsileisti į širdį ir gyvenimą naujo žmogaus, nebaisu nudegti dar kartą?
Manęs nebaugina galimybė likti vienai, nes gyvenimas labai turtingas ir be šeiminių saitu su vyru. Sakydama „turtingas“, aišku, ne pinigus turiu galvoje. Kita vertus, tai nereiškia, kad spjaunu į santuoką. Kokia bebūtų mano asmeninė patirtis ir asmeninė praktika, vis dar tikiu meile, šeima ir netgi kai kuriais vyrais (juokiasi).
Esate man sakiusi, kad dėl susitikimų ir išsiskyrimų išmokote pažinti vyrus tokius, kokie jie yra. Ar tikrai manote, kad jau pažįstate žmones?
Manau, kad pažįstu geriau, nei anksčiau. Bet tai nei padeda, nei trukdo.
Ar jau žinote, koks turėtų būti tas žmogus, su kuriuo galėtumėte pradėti kurti kažką bendra?
Mano gyvenime pirmenybė tenka mano sūnui ir jo interesams. Jis mano akių šviesa.
Ką jums davė motinystė, Rūta?
Aš labai atsidavusi mama. Žinau, kad kai kurios moterys sugeba apriboti savo motinystę. Truputį net pavydžiu joms, nes kalbu apie talentą, apie būtinybę išreikšti save per tai, kas duota ir ko negalima savyje užgožti. Žiūriu, kaip kitos motinos apsisprendžia per daug nesisieloti dėl ne iki galo realizuojamos motinystės, ir galvoju, kad man šitaip neišeitų. Netgi turėdama galimybę daugiau laiko skirti savo asmeniniam gyvenimui, ja nepasinaudoju. Esu šiek tiek išprotėjusi mama, net dviejų dienų be Adomo neištveriu. Ką ten dviejų, pusdienį sunku ištverti. Kai koncertuoju, dažniausiai Adomą palieku pas močiutę arba ji atvažiuoja ir pabūna su Adomu, arba aš jį nuvežu, bet prieš išsiskirdama su sūnumi verčiuosi per galvą, kad tik kuo trumpesnis būtų mūsų išsiskyrimas. Ir makiažą prieš koncertą darausi pas močiutę tam, kad su vaiku ilgiau pabūčiau. O padainavusi – kuo greičiau namo. Va, tokia esu nenormali (juokiasi).
Vaikas auga, vienus rūpesčius keičia kiti. Tiesa?
Niekada nejaučiau, kad su Adomu turėjau kažkokių rūpesčių. O gal jau ir pamiršau...
O Adomo tėtis? Kiek jam svarbu, kuo ir kaip gyvena jo sūnus?
Apie Adomo tėvą privalau kalbėti gerai arba nieko. Dėl Adomo.
Sakoma, kad ir blogiausia istorija turi gerų puslapių. Ką dažniau prisimenate gyvenime: gera ar bloga? Ar ilgai nešiojatės širdyje nuoskaudas, pyktį?
Negaliu ilgai pykti, tačiau nesugebu ir pamiršti išdavysčių. Šiaip esu optimistė, visur įžvelgiu šviesiąją pusę.
Dar tikite meile – didele, tikra, gražia, švaria?
Tikiu. Didele, gražia meile tarp tikrų, gražių, švarių žmonių.
Kaip manote, ar sunku su Rūta ir šalia Rūtos? Draugams, mylimiesiems, artimiesiems?
Manau, kad neturėtų buti sunku. Mėgstu klausyti, rūpintis, rodyti dėmesį. Vienas iš mano trūkumų – kai sunku, turiu atsitraukti, pabūti viena. Nemėgstu apkrauti savo išgyvenimais kitų. Mano draugai tai žino ir nepyksta, jei dingstu porai savaičių. Jie jau įpratę, kad turiu pirmiausia pati išsilaižyti žaizdą.
Gal mokate ir pati iš savęs pasijuokti?
Manau, kad moku ir net mėgstu. Taip pat mėgstu humoro jausmą turinčius žmones. Tik nepatinka, kai juoku dangstomas bandymas iš kažko pasišaipyti. Humoras ir pašaipa – du skirtingi dalykai...
O kokiomis svajonėmis šiandien gyvena Rūta, kaip moteris, kaip muzikantė?
Svajonių tikrai turiu. Ir netgi žinau, kaip jas įgyvendinti!
