Prekyba žmonėmis, narkotikų, tabako kontrabanda, korupcija, nužudymai, nusikaltėlių organizavimasis į gaujas – tai nusikaltimai, kuriuos gvildena organizuotų nusikaltimų tyrimo biurai. Apie kriminalistų darbo specifiką, apie Lietuvos kriminogeninę situaciją, apie gaujų kovas „Akistatos“ žurnalistė kalbasi su Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro viršininku vyresniuoju komisaru Ramūnu Sarapu.
Blogieji legalizuojasi
– Tulpiniai galutinai pašalinti iš Panevėžio, didelė dalis Šmikinių sukišta už grotų, vis dėlto iš atliekamų tyrimų galima spręsti, jog dar likę nemažai banditų, kurie neduoda ramiai gyventi. Ar daug jų?
– Na, darbo tikrai nepritrūksime. Lietuvos kriminalinės policijos biuras kartu su vietos kriminalistais organizavo daugybę operacijų ir sulaikė daug gaujų tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Panevėžyje. Tačiau šventa vieta tuščia nebūna – vienus uždarius, atsirado kiti.
Tiesa, šiuo metu jau retai beįvykdomi žiaurūs, brutalūs nusikaltimai, kaip būdavo prieš dešimtmetį. Dabartinis nusikaltėlis labiau išprusęs, apsiskaitęs, gana protingas.
Ir dabar pastebime norus burtis į gaujas. Yra jau ir susibūrusių. Tačiau pavadinti jas rimtomis nusikalstamomis grupuotėmis negalėčiau. Ne vieną tokią grupuotę esame suskaldę – suimta jų narių, bandome, kaip sakoma, laikyti savo ranką ant jų pulso. Ir jie jaučia mūsų kvėpavimą į nugarą.
Mūsų uždavinys dabar yra toks: neleisti susidaryti bent kokioms nusikalstamoms užuomazgoms nuo pat jų „užgimimo“. Visomis teisinėmis priemonėmis stengiamės stabdyti tą gaujų formavimąsi pačioje pradžioje, o ne tada, kada jau būna įvykdytas ne vienas nusikaltimas.
– Tie „blogiukai“ dabar dažnai legalizuojasi. Kaip sakoma, išsiplauna ne tik nusikalstamu būdu uždirbtus pinigus, bet ir įvaizdį...
– Na, nepagautas – ne vagis. Įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo labai sunkiai skinasi kelią. Sulaukiame daugiau kritikos negu gerų žodžių. Gaila, kad nors šis įstatymas galioja jau keletą metų, kol kas vis dar nėra bendros praktikos, nėra jokių aukštesniųjų institucijų vertinimų – tokių kaip Aukščiausiojo Teismo senato, kuris tvirtina teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus.
Sprendžiant pagal kitas Europos Sąjungos šalis, kurios vienaip ar kitaip rūpinasi savo saugumu, šitas įstatymas geras: dėmesys nukreiptas į juodąją ekonomiką, kontrabandą, stebima, kur dedami nelegaliu būdu uždirbti pinigai, kaip jie naudojami papirkinėjant pareigūnus ir pan. Beje, šioje vietoje susiformavusi visa sistema, kurią būtina griauti, o pradėti griauti reikėjo jau žymiai anksčiau.
Gaila, kad neįvestas visuotinis pajamų deklaravimas, nors po nepriklausomybės paskelbimo praėję daugiau kaip 20 metų. Juk jeigu žmogus gauna legalias pajamas, sudarinėja legalius sandorius, turto deklaracija jam tikrai nesukels jokio galvos skausmo. Ir visiems viskas bus aišku.
Nenorėtų gyventi Amsterdame
– Prekyba narkotikais, jų gamyba – tuo paprastai užsiima grupėmis?
– Prekyba narkotikais visą laiką auga. Lietuviai čia gana išmanūs – vieni pirmaujančių Europoje. Esame sulaikę ne vieną prekeivį – radę ir šimtus kilogramų narkotikų, ir tik keletą gramų. Turime užsibrėžę tikslą: daryti viską, kad būtų kuo sunkiau tų narkotikų įsigyti. Nes jei gali bet kur ir lengvai įsigyti, tai ir prekeiviams lengviau biznį sukti.
Tenka važinėti po Europą. Matau, kaip lengva Amsterdame, Stokholme įsigyti kvaišalų ir, girdi, tai nėra problema. Aš taip nemanau. Ta žemiausioji grandis, kuri platina narkotikus, irgi labai svarbi. Jei koks žalias jaunimėlis užsimano paragauti narkotikų ir lengvai jų nusiperka, tai jis ir paragaus. O va jei teks gana ilgai ieškoti, kur tą kvaišalą nusipirkti, tai ir noras gali praeiti.
Mes orientuojamės į tuos jaunus žmones, kurie dar nepradėję vartoti kvaišalų. Narkomanams mes jau niekuo negalime padėti – jie priklausomi nuo narkotikų ir juos reikia gydyti, adaptuoti. Tai jau narkologų, psichiatrų, socialinių tarnybų darbas. Mūsų tikslas – kad prekyba narkotikais neplistų ir nesiplėstų.
– Gaudote tik gatvių prekeivius? Bet juk tada „didieji bosai“ lieka nenubausti ir toliau verbuoja naujus perpardavinėtojus...
– Na, ne visada būna taip sudėtingai, kaip filmuose rodoma: sėdi bosas ir tik skaičiuoja pinigus, o daugybė jo pakalikų platina kvaišalus. Tikrovėje ta grandinė dažnai nebūna tokia ilga – užtenka 2–3 žmonių. O jei turi galvą, tai ir vienas gali tą biznį suorganizuoti. Tuo labiau kad sienų nėra – važiuok kur nori, megzk kontaktus su kuo nori.
– Kai kurios šalys jau kalba apie tų vadinamųjų lengvųjų narkotikų legalizavimą. Kokia jūsų nuomonė?
– Mano nuomonė – griežtai ne. Daugelį metų dirbau skyriuje su narkotikais, todėl puikiai žinau, kokios pasekmės laukia. Tokios kalbos yra tik politiniai žaidimai. Aš nenorėčiau, kad pas mus būtų taip, kaip, tarkim, Amsterdamo gatvėse. Vertėtų nepamiršti, kad marihuana būna pirmas žingsnis prie daug rimtesnių narkotikų – kokaino ir heroino. Ne veltui sakoma, kad kokainas žmogų nurengia, nes yra labai brangus, o heroinas – žudikas, nes žmogus tampa priklausomas jau po pirmo karto. Kelias vienas – pamažu keliaujama į kapus. Taigi spekuliuoti ta tema negalima.
Pradėsime nuo mažo, nueisime prie didelių problemų. Įsivaizduokite situaciją: nuo rytojaus – legalūs narkotikai. Taigi stovėtų eilės norinčiųjų: pusė jų ateitų pabandyti, nes įdomu, kita pusė – nes tai legalu ir galima vartoti... Vargu ar mes norėtume gyventi šalia tokių „pramogų“.
Ir nereikia tvirtinti, kad mes, šiauriečiai, esame atsargūs. Visi gana mėgstame „ekstrymą“. Turime pakankamai bėdų ir dabar, tai ir stenkimės su tomis bėdomis susitvarkyti, o neieškokime naujų. Mes juk net švęsti nemokame. Jei kitose šalyse vyksta alaus šventė, tai ten žmonės linksminasi iš tikrųjų. O pas mus? Vyksta tikras girdymas. Stabdžiai kol kas retam įsijungia.
Neįkainojama „Carito“ pagalba
– Prekyba žmonėmis – dar viena rykštė. Šia kryptimi Panevėžio pareigūnai nemažai nuveikę. Keletas tokių grupių sukišta už grotų, kiti dar trina teismo suolus. Kaip pavyksta išsiaiškinti šiuos nusikaltimus?
– Atskleidžiant, o ypač tiriant šiuos nusikaltimus labai padeda „Carito“ atstovai – esame jiems dėkingi, nes tik su jų pagalba pasiseka prakalbinti aukas. Jie suteikia nukentėjusiosioms socialinę, teisinę, psichologo ir kitą reikiamą pagalbą, saugo jas.
Nukentėjusias merginas prakalbinti yra labai sunku dėl dviejų dalykų: dėl to, ką jos yra patyrusios, ir dėl to, kad jų socialinė branda yra sustojusi kažkuriame lygmenyje ir mums su turimomis žiniomis yra sunku prisibelsti į jų sąmonę. Taigi be „Carito“ darbuotojų, ko gero, mes net neprakalbintume tų merginų.
Turime duomenų, kad yra daugybė merginų ar moterų, kurios nukentėjusios nuo prekeivių žmonėmis, bet nesikreipia į mus. Kita vertus, merginai, patyrusiai mums nė neįsivaizduojamas kančias, pasakoti, ką ji pergyveno, yra tikras išbandymas. Savotiškas išbandymas ir mums, nes klausytis tų pasakojimų labai skaudu. Tačiau tie, kurie tas kančias sukėlė, privalo gauti pelnytą atpildą.
Ypač žiaurūs albanų, rumunų nusikaltėliai. Jų viešnamiuose merginos patiria neįsivaizduojamą pažeminimą, patyčias, smurtą. Jie iš pat pradžių pasistengia palaužti tų merginų valią. Juk didžioji dalis jų važiuoja tikėdamosis mažų mažiausiai padaryti modelio karjerą, barmenės ar padavėjos darbo. O patenka į sekso vergiją. Jas įsigiję „šeimininkai“ staigiai apdoroja tokią auką – dažnai ir heroinu. Taigi po mėnesio mergina nustoja priešintis, o po pusmečio, kaip susidėvėjęs daiktas, būna išmetama į gatvę.
Šiuo metu tebevyksta tyrimai, kur merginos, neiškentusios prievartos ir patyčių, bandė žudytis, pabėgti šokdamos per langus. Keliasdešimt prekeivių žmonėmis jau nuteisti, tarp jų – ir albanai. Tuo pat metu vyko tyrimai ir Anglijoje – čia buvo nuteisti viešnamių šeimininkai. Britai šiuo klausimu turi labai aiškią poziciją ir mes stengiamės jų modelį pritaikyti savo darbe.
Neretai vykdome bendras su užsienio šalimis operacijas. Štai per bendrą Lietuvos kriminalinės policijos biuro, mūsų tarnybos ir Danijos pareigūnų operaciją buvo išlaisvinta lietuvaitė. Tyrimas tebevyksta. Jau nustatyti asmenys, kurie tą merginą išvežė, kurie ją pardavė. Savo ruožtu danai taip pat vykdo tyrimą dėl kitų asmenų – savo tautiečių, kurie dalyvavo toje seksualinės prievartos istorijoje.
– Tų „pirklių“ nemažai nuteisiama, tačiau jų vis tiek yra. Ir net atlikę bausmes jie imasi to paties. Gal bausmės per švelnios?
– Bausmės pakankamai griežtos. Kiekvienas, įkliuvęs dėl šių nusikaltimų, turi teisę rinktis: ar sėsti į kalėjimą 8–10 metų arba net ilgiau, ar bendradarbiauti, padėti tyrimui ir nors dalinai išpirkti savo kaltę.
Štai neseniai dešimčiai asmenų buvo paskirtos gana griežtos bausmės – kai kuriems 10–12 metų laisvės atėmimo. Byla buvo labai sudėtinga, teisminis nagrinėjimas vyko bene 4 metus, vis dėlto mums pavyko įrodyti tų prekeivių žmonėmis kaltę. Tai vos ne chrestomatinis pavyzdys, kaip galima ištirti ir įrodyti prieš keletą metų įvykdytus nusikaltimus. Sulaikyti ir nuteisti visi – nuo „viršūnėlių“ iki „šaknelių“.
– O kaip įkrėsti proto toms merginoms, kad jos nepatikėtų pirmo sutiktojo pažadais?
– Kartu su „Carito“ darbuotojais rengiame konferencijas bebaigiantiems mokslus jaunuoliams, kurie ketina kelti sparnus ir vykti dirbti ar mokytis užsienyje. Perspėjame apie galimas grėsmes, kad jie pagalvotų, ar verta pasitikėti žmogumi, ar tikrai jis nuveš į tą šalį, į kurią siūlo, ar tikrai įdarbins ten, apie ką kalba. Primename, kad būtina palikti kontaktus artimiesiems, nuolat juos informuoti ir pan. Jaunimas nesuvokia, kad ką nors gero siūlantis žmogus gali turėti piktų kėslų.Logika tokia: „Jeigu jau pasirinko mane, tai aš, matyt, esu išskirtinė“.
Jaunimui demonstruojame Amerikoje gyvenančios rumunės sukurtą dokumentinį filmą apie prostituciją, kuriame labai atvirai, be jokių pagražinimų, parodomas gyvenimas, vietos, į kurias eilinis žmogus gal net nesugalvotų nueiti. Ne tik jaunimui, bet ir daugeliui pedagogų parodytas gatvės gyvenimas sukelia šoką, nes jie nė neįsivaizduoja, kad taip gali būti. Gal čia ir slypi tam tikra bėda, kad dalis mūsų visuomenės nežino, o svarbiausia – nenori žinoti, jog yra ir tamsioji gyvenimo pusė.
Darbe – adrenalinas
– Jūsų skyriaus darbas – atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, susijusias su nusikalstamų susivienijimų ar organizuotų grupių veikla ir nariais; atskleisti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, rinkti ir analizuoti duomenis apie tas organizuotas grupes ir t. t. Kai kam kriminalisto darbas romantiškas, bet iš tiesų – gana pavojingas?
– Tik filmuose kriminalistai romantizuojami... Ir meilė filmuose gražesnė... Man mano darbas yra tiesiog gyvenimo būdas – ir darbas, ir poilsis. Kriminalistas negali dirbti nuo aštuntos valandos ryto iki penktos po pietų. Taip pat kaip neįmanoma darbe matyti gyvenimo vienokiomis spalvomis, po darbo – kitokiomis.
O romantika tokia, kad negali jos viešai aptarinėti. Tačiau ta minutė, kai realizuoji kokią nors surinktą informaciją, sulaikai kokius nors nusikaltėlius ir pajunti adrenaliną, yra nepakartojama. Dėl tų kelių sekundžių ir verta dirbti. Verta dirbti, kai tavo darbas duoda rezultatų, kai pasiekiama, kad sulaikyti nusikaltėliai sulaukia atpildo.
– Paprastai mes, eiliniai piliečiai, matome tik jūsų darbo rezultatą... „Už kadro“ lieka daug įdomių detalių?
– Kriminalisto darbą palyginčiau su statybininko. Tik kriminalistų darbe tas „plytų dėliojimas“ niekam nematomas, kol vieną dieną – štai jums rezultatas!..
Mūsų skyriaus darbo specifika truputį skiriasi nuo kitų kriminalistų darbo. Tiriame latentinius nusikaltimus – tokius, kuriuose, atrodytų, nėra nukentėjusiųjų, tačiau yra įvykdytas nusikaltimas. Turi dėlioti po kruopelytę, kruopščiai ir atkakliai rinkti informaciją – kaip anglai sako, „step by step“. Negali praleisti nė vienos detalės, nors iš pradžių gal tai ir neatrodo svarbu. Sulaikyti nusikaltėlį labai paprasta, bet mūsų valstybė teisinė, taigi tam veiksmui turime turėti pagrindą – turime būti surinkę visus įrodymus bei įkalčius, visą reikiamą informaciją, nes nuomonės, kad vienas ar kitas žmogus yra nusikaltėlis, prie bylos neprisiūsi.
– Jūsų šeimų nariai turėtų būti labai ištvermingi...
– Pagarba tiems žmonėms, kurie gyvena su mumis, kriminalistais, ir mus supranta. Kaip minėjau, kriminalisto darbo specifika tokia, kad ne viena naktis būna praleidžiama darbe. O tai iššūkis ir visiems šeimos nariams. Tarkim, skambutis trečią valandą nakties, kuris pakelia visus... Išeini ar išvažiuoji – ir būna, kad grįžti tik po kokių 3 parų. O namiškiai – nežinioje.
Manau, kad kaip mano tėvai jaudindavosi, kai aš išeidavau, kaip aš jaudinuosi, kai mano vaikai kur nors išeina, matyt, lygiai tokie patys jausmai apima juos, kai išeinu aš. O ypač kai apie įvykius paskaito spaudoje.
Nepamirštamos bylos
– Turite didelę patirtį. Ko gero, joks nusikaltimas ar nusikaltėlis jau nenustebins savo braižu... Tačiau žmogaus atmintis tokia, kad fiksuoja tam tikrus momentus: sukrečiančius, žiaurius... Ar pasitaiko iš atminties išplaukiančių epizodų, kurie šiurpina iki šiol?
– Taip, yra tekę tirti keletą labai sunkių nusikaltimų, kurie sukrėtė ir iki šiol negaliu suprasti, iš kur imasi tokie žiaurūs žmonės.
2009 metais Biržuose buvo išžaginta ir žiauriai nužudyta nepilnametė. Tokio žiaurumo iki tol nebuvo tekę regėti ir tokio žiauraus bukumo, jei taip galima pavadinti, jaunuolių nebuvau sutikęs. Buvo aišku, kad jeigu mes jų nesustabdysime, galime sulaukti dar baisesnių dalykų. Kartais gaila, kad negalime paviešinti kai kurių vaizdų – tam, kad žmonės suvoktų, kas gyvena šalia.
Toje byloje teko dirbti nuo pradžios iki pabaigos, teko kalbėtis su nusikaltėliais. Suvokiau, jog jokių prošvaisčių, kad žmogus kada nors pasikeis, nėra. Ir tai baugina. Brutali buvo ir 2010 metų birželio 27-osios naktį Panevėžio rajono Bobkalnio kaimo miške įvykdyta dviguba žmogžudystė – keturi girti bendrininkai, siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, itin žiauriai nužudė (užkasė dar gyvus) du jaunus vyrus – panevėžietį ir palangiškį.
Nesuprantamas žiaurumas ir tų 25 jaunuolių, kurie 2009 metais Panevėžyje prie katedros mirtinai uždaužė jaunuolį.
Atrodo, bausmės pakankamai griežtos ir žmogus turėtų susimąstyti. Matyt, bėda ta, kad tokie nusikaltėliai nežino, kas yra galvojimas. Kita vertus, jei ne besaikis alkoholio ir kvaišalų vartojimas, galbūt nusikaltimai nebūtų įvykdyti.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
