Buvęs Jūrmalos meras, lietuvių kilmės Latvijos politikas Romualdas Ražukas su balsas.lt skaitytojais dalijasi mintimis apie neseniai įvykusius rinkimus į vietos parlamentą.
Rinkimuose į Latvijos Seimą daugiausiai mandatų 100 vietų parlamente gavo dešiniųjų-centro partijų susivienijimas „Vienybė“ - 33 (30,76 proc. balsų); rusakalbių palaikomas kairiųjų-centro susivienijimas „Santarvės centras“ gavo 29 vietas (25,67 proc.); „Žaliųjų ir valstiečių sąjunga“ – 22 vietas (19,41 proc.); blokas, jungiantis partijas „Viskas Latvijai!“ ir „Tėvynei ir laisvei“/Latvijos nacionalinės nepriklausomybės judėjimas – 8 vietos (7,56 proc.); partija „Už geresnę Latviją“ – 8 vietos (7,54) proc.
„Ar buvo netikėti tokie rinkimų rezultatai?“ - balsas.lt teiravosi Romualdo Ražuko
- Truputėlį netikėti, kadangi tos politinės jėgos, kurios geriausiai pasirodė, gavo daugiau balsų, negu buvo tikėtasi – daugiausia balsų gavo „Vienybė“. Aš irgi esu vienos iš trijų „Vienybės“ partijų – „Piliečių sąjungos“ – narys ir mes tikėjomės, kad bus geras rezultatas, bet paskutiniu metu tie rinkėjai, kurie buvo neapsisprendę, balsavo už „Vienybę“. Tai buvo lyg koks kompromisas.
- Kaip manote, kas paskatino tokį rinkėjų pasirinkimą?
- Tikriausiai kitų partijų pasiūlymas buvo dar mažiau išreikštas, nedidelį optimizmą žadantis. „Vienybės“ pasiūlymas buvo geras tuo, kad buvo prognozuojamas: buvo suprantama, kad ši ekonominė politika tęsis, nes pirmoje eilėje buvo ekonomika. Visi latvių, rusų kalbų klausimai nuėjo į antrą planą.
Buvo suprantama ir prognozuojama, kad bus sunku. Žinote, kad nedarbas pas mus sumažėjo, tad po truputį prasidėjo ekonomikos atsigavimas, gerėja ir kiti rodikliai. O kitos, alternatyvios partijos, buvo be galo mažos ir silpnos arba taip kaip tautininkai – „Už geresnę Latviją“ ar krikščioniška partija, buvo labai susikompromitavę.
Žodžiu, pasirinkimas buvo, arba balsuoti už partijas, kurios eventualiai nepateks į parlamentą, arba už tuos, už kuriuos nebebuvo galima balsuoti. Pats gyvenimas, logika rinkėjus pastūmė į mūsų pusę.
- Kodėl Latvijoje, nepaisant nepopuliarių sprendimų, išliko reformų vyriausybė?
- Užmirštate tautinę sudėtį: kadangi mūsų kairieji pagrinde remiasi rusakalbiais balsais, ten (partijoje „Santarvės centras“ - aut. pastaba) – latvių mažuma. Kadangi tik jie buvo reali alternatyva. 33 proc. buvo „Vienybei“, o 29 – „Santarvės centrui“, tai reiškia, kad dauguma bus vienos ar kitos pagrindu.
Kol kas tautinis elementas dar turi didelės svarbos, tad didžioji dauguma latvių rinkėjų nepasiruošę balsuoti už partijų sąjungą, kurioje yra dauguma rusų.
- Ar sakote, kad tautinis klausimas buvo vienas svarbiausių?
- Ne. Suprantama, jis nebuvo svarbiausias, bet neatėjo laikas, kad tautiniai elementai nebebūtų svarbūs, nors „Santarvės centras“, sakyčiau, gana profesionaliai kalbino ir latviškąjį elektoratą. Jeigu „Vienybė“ nelabai sugebėjo tai padaryti, o gal nelabai stengėsi, „Santarvės centras“ aktyviai kalbino latvišką elektoratą tiesiog ekonominiais klausimais. Ir, galbūt, jiems šiek tiek pavyko - padidėjo jų procentas.
- Vis gi, kaip suprasti: nepopuliarūs sprendimai ir rinkėjų pasitikėjimas valdžia išlieka?
- Pragmatiškas požiūris. Aš labai gerai atsimenu, kada kita partija, kurios nariu buvau – „Latvijos kelias“ - atsidūrė panašioje situacijoje. Prieš visus lemiamus sprendimus, prieš referendumą dėl pilietybės irgi pasiūlė tokią darbotvarkę: arba mes referendume balsuojame ir nepakliūname į Europos Sąjungą bei nepradedame derybų, arba pradedame. Ir didžioji dauguma žmonių pasirinko „Latvijos kelią“ kaip mažesnę blogybę, kaip realią alternatyvą, siūlančią politinę jėgą.
Kažkas panašaus vyksta ir dabar - po kokių penkiolikos metų, nes vienintelę alternatyvą, kaip išeiti iš krizės, pasiūlė tik „Vienybės“ vyriausybė.
- Ar galima sakyti, kad sunkmetis ir krizė suvienijo Latvijos rinkėjus?
- Galima taip sakyti. Žinote, prieš ką mes dabar visi, aišku – prieš tą siaubingą ekonominę krizę, nes ji Latvijoje labai ryškiai pasireiškia. Valdžio Dombrovskio „Vienybės“ vyriausybė turi šią programą, o visi kiti tik kalbėjo, kad peržiūrės. Pirmoji partija su Ainaru Šleseriu pasakė, kad iš viso nutrauks ir pradės naujas derybas.
Bet kuris sveikai galvojantis žmogus Latvijoje supranta, kad, jeigu tu esi paėmęs pinigų ir turi šitą skolą atiduoti, tai niekas tau neleis kelti kažkokių sąlygų - vis tiek reikia skolą grąžinti. Žodžiu, tokiais pareiškimais buvo padaryta klaidų iš mūsų oponentų pusės.
- Ką žadėjo Valdis Dombrovskis prieš rinkimus?
- Buvo kalbama, kad nelies pensijų, kad nedarys to ir ano. Jis kalbėjo, kad nesiims kokių nors skausmingų reformų tolimesniam krizės likvidavimui. Svarbiausia buvo žinia, kad Latvija buvo ant ekonominio žlugimo slenksčio, o ši vyriausybė ištraukė ją iš tos bedugnės ir dabar pamažu viskas gerėja. Tokia buvo pagrindinė žinia ir šūkis: „Leisime Dombrovskiui dirbti toliau“.
- Kokius lūkesčius dabar puoselėja Latvijos rinkėjai ir kokie iššūkiai laukia naujosios vyriausybės?
- Artimiausi darbai yra biudžeto sudarymas, kuris bus gana skausmingas. Dar yra visokių mažinimų poreikis. Nežinau, kaip bus, bet manau, kad kažkas bus keičiama mokesčių sistemoje. Tai – nemalonios naujienos Latvijoje. Kažkokio sumažinimo laukiama ir valstybiniame sektoriuje. Nemanau, kad ministerijos gali atleisti darbuotojus, bet biudžetai, matyt, bus dar apkarpomi.
O žmonės laukia stabilumo, laukia kokio nors augimo, kad toliau mažėtų nedarbas ir būtų kokių nors realių perspektyvų. Praktiškai, tie žmonės, su kuriais aš kalbu, sako, kad tik nebūtų blogiau, kaip buvo, kad būtų perspektyva, tada dar kokius metus–kitus galima ir pakentėti.
- Pone Ražukai, o kokie apžvalgininkų vertinimai jums labiausiai įstrigo?
- Sunku pasakyti. Matote, pas mus, matyt, kaip ir Lietuvoje – visi laikraščiai ir kitos informacijos priemonės yra kažkaip pasidalinti ir yra kažkokių makrooligarchų vienoje ar kitoje įtakoje. Todėl spręsti gana sunku. Nors, visi prognozavimai ir apklausos pasirodė gana teisingos.
- Pabaigai, kokie jūsų politinės veiklos planai?
- Reikės žiūrėti, kokios politinės jėgos sudarys daugumą Jūrmalos valdžioje, kur per ilgus metus susidarė tam tikras klanas. Jį reikia naikinti, be be valstybės įstaigų paramos mes to nepadarysime – jėgos per silpnos. Bandysime tęsti kovą dėl Jūrmalos, kadangi ji yra mūsų perlas.
Praktiniame gyvenime aš atnaujinau savo darbą gynybos ministerijoje politiniame departamente, kur toliau, matyt, dirbsiu su Kaukazo, Moldovos ir Ukrainos klausimais ir jų bendradarbiavimu su NATO.
