Jau daug metų kuriate drabužius, turite savo klienčių. Ar pastebėjote, kaip keičiasi lietuvės?
Daug metų stebiu savo klientes. Kaip aš augau, taip augo ir jos. Plėtėsi ir klienčių būrys. Manau, jos tampa vis labiau išprususios, nes iki nepriklausomybės gyvenome lyg po uždanga, būdavo vos keli madų žurnalai, kartais į rankas pakliūdavo pora užsienietiškų leidinių. O dabar besidomintieji mada turi viso pasaulio informaciją. Tai labai gerai, nes anksčiau mes, lietuviai, turėjome daugiau kompleksų, save menkindavome ir manydavome, kad mūsų dizaineriai kažką blogai daro, kad čia viskas atsilieka, o dabar visi turime galimybę stebėti, kaip dirbame mes ir kaip – visas pasaulis. Kartais mūsų darbai būna stipresni už užsienio kūrėjų, nes jie atitinka tendencijas, bet yra kitokie, išskirtiniai, mažiau tiražuojami. Drabužio išskirtinumą ypač pastebiu išvykusi iš Lietuvos, ten sulaukiu ypatingo dėmesio, net būna, kad nesusivaldę vyrai ar moterys klausia: „Kur šitą megztuką pirkai?“ Sunku paaiškinti, kad pati jį sukūriau. Kartą Paryžiuje „Chloe“ parduotuvės vadovas priėjo ir pagyrė mano palaidinę, tada apsuko ratą ir paklausė, iš kur ją gavau. Buvo nustebęs, kai paaiškinau, kad tai mano kūrinys, kad mano vardas Ramunė Piekautaitė ir toks pats prekių ženklas.
Neseniai su kitais dizaineriais lankėtės parodoje Prancūzijoje, kaip sekėsi?
Sulaukėme nemažai dėmesio. Dalyvavome pirmą kartą, tad nesitikėjome, kad bus tiek užsakymų. Tikimės užsakytas kolekcijas artimiausiu metu išsiųsti.
Galėtumėte pasakyti, kad lietuvės yra stilingos?
Ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje, ir kitose šalyse yra stilingų moterų ir yra visai nekaip atrodančių. Moterys, kurios dalyvauja mados žaidime, atrodo nepriekaištingai, puikiai, įdomiai. Man patinka, kad yra moterų, kurios pačios susirenka garderobą derindamos ir lietuvių dizainerių darbus, ir stipriausius pasaulinius vardus. Jos iš tiesų atrodo įdomiai ir gražiai. Žinoma, džiaugiuosi, kad yra klienčių, kurios rengiasi tik mano drabužiais nuo galvos iki kojų.
Kūryba jums – pašaukimas ar darbas?
Kūryba man yra gyvenimas, o į gyvenimą telpa visos sąvokos. Būna ypatingo įkvėpimo akimirkų, kurios yra pačios saldžiausios ir net narkotizuoja. Vieną savaitės dieną esu skyrusi tik kūrybai ir jau iš vakaro pradedu jausti saldžią palaimą. Taip pat šalia lovos visada turiu eskizų sąsiuvinį, tad dažnai prieš miegą bandau surašyti dienos mintis. Kad galėčiau kurti, turiu sau sudaryti sąlygas, nes yra ne tik kūrybinė pusė, bet ir gamybinė bei organizacinė. Eskizas yra tik pradinė, bet pati maloniausia stadija. Aišku, vėliau yra kita maloni stadija, kai jau turi gatavą produktą, kai jau vyksta fotografavimai ir demonstravimai, bet kol ateina šis etapas, reikia ilgai laukti ir įdėti daug pastangų. Vieną gaminį dažniausiai persiuvame tris keturis kartus, kol gauname etaloną, kuris jau leidžiamas į gamybą.
Iš kur semiatės įkvėpimo?
Semiuosi iš kur tik galima. Per dieną viskas kaupiasi galvoje, tiesiog verda, o kai išverda, keliauja į eskizų sąsiuvinį. Kartais įdomi idėja ateina tiesiog ant manekeno dėliojant audinio gabalą, būna, kad ir tris dienas gadini popierių, droži pieštukus – ir nieko. Dažniausiai suplanuoju, kad dabar kursiu tik megztukus ar sukneles. Atskirus daiktus kurti man lengviau, tik vėliau viską sujungiu į komplektus. Mano drabužiai gimsta nuo spalvos, formos, faktūros, detalių. Kolekcijos įvaizdis formuojasi kartu su kolekcija, kai pasimato labiausiai pavykę gaminiai, pagrindinės detalės. Pasitaiko, kad gatvėje pamatau ypatingą personažą ar įdomią detalę, tačiau jei tokią detalę pasiskolinu iš gatvės, ji neatsiranda tokia pačia forma, o transformuojasi. Stengiuosi ne sėdėti ir nelaukti įkvėpimo, tiesiog bandau ramiai, gražiai ir tolygiai kvėpuoti. Kvėpavimas reikalingas ne tik dėl fizinės formos – kūryboje taip pat turi būti kvėpavimas, nereikia stresuoti, kai būna iškvėpimo momentas, nereikia pulti į paniką, o imtis kitų darbų.
Kaip atsipalaiduojate po darbų? Ar pavyksta grįžus namo atsiriboti nuo idėjų?
Kartais būnu pervargusi, tada veikiu ką nors kita. Tada einu į kiną ar jaukiame restoranėlyje prisikertu saldumynų, išvažiuoju prie jūros arba tiesiog padūsauju. Kadangi turiu šeimą, grįžusi namo iš karto persiorientuoju. Kai noriu pailsėti – ilgiau būnu su dukra, taip pat kasmet stengiuosi du kartus per metus išvykti atostogų. Savaitgaliais stengiuosi negalvoti apie darbą, nebent iš kūrybinės pusės, nes tai nevargina.
Iš ko būtų galima atskirti jūsų kurtą drabužį?
Specialiai kokių nors ženklų nededu, bet klientės dažnai sako atskiriančios mano braižą. Galbūt galima atskirti pagal tam tikras konstrukcijas, klostes, detales. Kiekviena kolekcija turi ypatingą dekorą. Gal bendra visoms kolekcijoms yra tai, kad naudoju įvairių faktūrų medžiagų derinius – viena detalė gali būti megzta, kita – iš odos, vilnos ar šilko.
Kaip manote, ar įmanoma mados ar stiliaus kultūra šalyje, kur kai kuriems neužtenka pinigų duonai?
Jei aš tiek metų dirbu šiame versle, matyt, įmanoma. Lietuvoje mados žaidime dalyvauja nedaug žmonių. Bet šiandien juk nėra sienų, aš atidariau ektroninę parduotuvę, siunčiame prekių į visą pasaulį. Aš nekompleksuoju, kad dirbu mažoje šalyje, esu visiškai laisva. Mano mados namai sulaukia klientų ir iš Rusijos, Japonijos, Suomijos, Italijos, Vokietijos, Norvegijos. Na ir kas, kad Lietuva maža. Taip, čia šiek tiek sunkiau, bet galima sugalvoti, kaip prisitaikyti. Jei tiek metų būčiau dirbusi Paryžiuje ar Niujorke, gal būčiau viską pasiekusi greičiau ir lengviau, o gal kaip tik atvirkščiai, juk ir ten yra dizainerių, kurie mažiau už mane pasiekė. Tai sėkmės dalykas. Lietuvoje turime aukštąją mokyklą, kuri rengia mados dizainerius, daug gabių kuriančių žmonių, gražių moterų, kurios noriai puošiasi Lietuvos dizainerių kurtais drabužiais, taip pat leidinių, kurie apie tai rašo, todėl manau, kad mados kultūra šioje šalyje tikrai įmanoma.
Kaip vertinate kritiką ir kieno nuomonė jums svarbiausia?
Skaudžiai. Baisiausias kritikas sau esu aš. Į užgauliojimus nekreipiu dėmesio, praleidžiu pro ausis, o konstruktyvi kritika labai naudinga, jeigu sugebi į ją įsiklausyti, – tai priverčia ištaisyti klaidas ir judėti į priekį. Mano vyras Kęstas linkęs mane pakritikuoti, bet žino, kaip ir kada tai daryti, kad mažiau išgyvenčiau. Svarbiausia, kaip darbus vertina klientės, nes kuriu joms. Kuo greičiau kolekcija atsiduria klienčių spintose, tuo ji sėkmingesnė, labiau pavykusi. Keletą modelių sukuriu negalvodama, ar jie bus dėvimi, tiesiog mėgaujuosi kūrybiniu procesu, sudėtingu atlikimu, neįprastomis formomis, spalvomis. Tokie modeliai lieka mados namuose kaip žavejimosi objektas, bet kartais jie tampa kolekcijos bestseleriais. Smagu, kai apie mano darbus palankiai atsiliepia žiniasklaida ar kolegos dizaineriai.
Laikote save perfekcioniste?
Kiek galiu, stengiuosi savo darbus padaryti tobulai. Tačiau vertindama rezultatą visada matau, ką reikėtų patobulinti. Tikriausiai taip, aš – perfekcionistė. Bet dabar pradėjau mokytis taip savęs nekankinti, pasakau sau, kad ne paskutinė kolekcija, kitą sukursiu geriau. Kai taip galvoji, smagiau ir dirbti, ir kurti – nepersitempi.
Kokią moterį įsivaizduojate kurdama kolekcijas? Kokia moteris jus įkvepia?
Daugumą savo klienčių pažįstu, tad galiu pasakyti, kad jos yra gražios, stiprios, aktyvios, besidžiaugiančios gyvenimu, turtingos, išsilavinusios ne tik kalbant apie mokslo laipsnius, bet ir gyvenimą, madą. Mane įkvepia pačios klientės. Yra tam tikras mano kolekcijų tęstinumas, viena kolekcija pereina į kitą, kelių kolekcijų drabužius galima derinti tarpusavyje. 2011-ųjų rudens ir žiemos kolekcija – emancipuotai, šiuolaikiškai, reikliai, tačiau ir jausmingai, elegantiškai miesto moteriai.
Su savo vyru esate daugybę metų ir iš šalies atrodo, kad bendraujate taip pat gražiai, kaip būna santykių pradžioje, galbūt žinote receptą, kuris padeda tokius santykius išsaugoti?
Nemanau, kad yra koks nors specialus receptas. Tikriausiai labai daug priklauso nuo to, koks žmogus šalia tavęs. Reikia atsirinkti žmones, nors, aišku, tai laimės, sėkmės dalykas. Mes su Kęstu susikūrėme aplinką, kurioje galime ramiai, gražiai bendrauti, išsakyti vienas kitam savo mintis, aptarti svarbius dalykus ir, svarbiausia, susitarti. Taip pat labai svarbu vienas kitam suteikti laisvę, nes kai jautiesi laisvas, tik tada gali ramiai priimti sprendimus, gyventi ir bendrauti.Tam tikra prasme vyras visada šiek tiek laisvesnis šeimoje. Labai svarbu, kad santykiai išsivystytų iš jausmo, kuris pradžioje būna labai stiprus. Aš visada svajojau apie gražią šeimą, jaukius namus ir stengiausi tai susikurti tiek dėl mūsų pačių, tiek dėl dukros. Mūsų namuose nėra pykčio atmosferos. Tiesiog nereikia vienas kitam kelti nemalonių jausmų, kalbėti negražių dalykų, kurie vis tiek palieka nuoskaudų. Reikia stengtis, kad tavo žmogui būtų smagu, malonu būti kartu. Žinoma, reikia mokėti ir nusileisti bei atleisti. Negaliu pasakyti recepto, bet nemanau, kad tokie mūsų santykiai savaime susiklostė, tai tikriausiai gyvenimo, veiklos, pastangų pasekmė. Gal gerai, kad abu esame užsiėmę ir turime kur save realizuoti.
