Diplomuotas istorikas, visiems geriau žinomas kaip sporto žurnalistas praėjusį savaitgalį išleido knygą “Trečiojo Reicho triumfas". Dešimt metų istorinio detektyvo apie Antrąjį pasaulinį karą idėją brandinęs komentatorius Robertas Petrauskas įsitikinęs, kad visi žmonės turi talentą ir gali kur kas daugiau, nei apibrėžia jų pareigos.
Edita MAŽELYTĖ
- Esate minėjęs, kad užbaigęs knygą jautėtės kaip krepšininkas, kurio darbo triūsas niekam neįdomus, – tik rezultatas. Kiek laiko ją rašėte?
- Pačią knygą rašiau metus. Tačiau idėją brandinau dešimtmetį. Kartais jaučiuosi tikrai kaip koks sportininkas ar atlikėjas. Nesvarbu, kiek laiko užtruko ją parašyti. Svarbu - kaip ją įvertins. Pavyzdžiui, mano geras draugas dainininkas Mantas Jankavičius iki išprotėjimo repetuoja, rengia naują programą, dirbdamas įdeda visą savo sielą norėdamas visa parodyti žiūrovams. Tačiau jei į jo koncertus niekas neateitų, sau juk nedainuotum. Sužinojau, kokį ilgą kelią tenka nueiti, kol rankraštis tampa knyga. Tekstą užbaigiau birželio pradžioje, ir kosminiais tempais dirbome, kad jis jau kaip knyga išvystų dienos šviesą dar prieš šventes.
- Knygą įvardytumėte kaip istorijos vadovėlį ar kaip detektyvą?
- Geras klausimas. Sakyčiau, kad tiesa slypi kur nors per vidurį. Stengiausi ją rašyti taip, kad ji būtų akademiškai nepriekaištinga. Visi mano teiginiai pagrįsti kitų autorių. Tai nėra laisvo stiliaus improvizacija, pateikianti negirdėtų versijų apie Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau negalima teigti, kad akademiškai parašytos knygos nedomina plačiosios auditorijos. Norėjau parašyti istoriją, kuri įtraukia kaip detektyvas. Nors visi žino, kuo viskas baigiasi šiame kare, mano vienas svarbiausių tikslų buvo parašyti istoriją, kuri užkabintų iki paskutinio puslapio. Bent jau taip norėjau parašyti, o ar man pavyko įgyvendinti savo siekį, turi spręsti skaitytojai.
- Ar sutiktumėte su posakiu, kad karu labiausiai žavisi tie vyrai, kurie niekada nekariavo?
- Iš dalies – taip. Aš taip pat nekariavau. Karas yra baisus dalykas. Tačiau knygoje jo nešlovinu. Daug rašiau apie tai, ką istorija pamiršta, – kodėl prasidėjo Antrasis pasaulinis, kodėl žmonės nesusimąstydami pradėjo žudyti vieni kitus. Nedariau analizių, tiesiog norėjau papasakoti istoriją, apie kurią skaitytojai susidarytų savo nuomonę. Be gražių istorijų apie ordinais pasipuošusius karininkus, knygoje pateikiau daug šokiruojančių nuotraukų, iliustruojančių pačią baisiausią karo pusę. Ne tik nužudytus kareivius, bet ir apie civilių žmonių likimą. Kaip, pavyzdžiui, nuotrauka, kurioje vaikas subombarduotame bulvių lauke palinkęs prie savo motinos kūno.
- Skaičiavote, kiek knygų teko perskaityti rengiant „Trečiojo Reicho iškilimą“?
- Tikrai nesuskaičiuočiau. Bet ir nemanau, kad matematika turi kokią nors reikšmę. Knygas skaičiau iš smalsumo. Jei atsirasdavo nauja knyga, kurioje apie tą laikotarpį atskleidžiami nauji duomenys, netaupydamas ją įsigydavau. Iliustracijas lengviau suskaičiuoti – knygoje yra apie porą šimtų nuotraukų. Jos surinktos iš visų įmanomų šaltinių – Bavarijos istorijos archyvų, Valstybinio Vokietijos archyvo, naujienų agentūrų. Neslėpsiu, kad už leidimą naudoti daugumą nuotraukų teko sumokėti dideles sumas pinigų, tačiau tokios autentiškos iliustracijos sudaro nemenką knygos vertę. Beje, yra ir kelios lietuviškos nuotraukos. Viena jų daryta 1939 metų kovą, kai Klaipėdoje lankėsi Hitleris.
- Ar Lietuvai knygoje skiriate daug puslapių?
- Nedaug. Apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais yra parašyta nemažai knygų. Karas buvo labai didelis įvykis, būtų galima parašyti po atskirą knygą apie kiekvieną ryškesnį veikėją. Tų metų kontekste mes buvome mažiukai. O kokie mažiukai buvome, tiek mūsų knygoje ir yra. Pirmoje istorijos apie Antrąjį pasaulinį karą dalyje daugiau dėmesio atiteko Vokietijai, Hitlerio iškilimui, į kurį niekas nesugebėjo sureaguoti.
- Sutikite, daugelis iš komentatoriaus ir sporto žurnalisto tikėjosi knygos apie sportininkų biografiją ar gyvenimo užkulisius, bet ne apie Antrąjį pasaulinį...
- Velniai žino, ko iš žmonių galima tikėtis. Manau, kad esame verti kur kas daugiau, nei apibrėžia mūsų pareigos. Kiekvienas turi užslėptą hobį, svajonę ar talentą, į kurį vieną dieną gali pasinerti visa galva. Mėgstamas darbas nėra hobis. Jei darbas pasidaro hobiu ir visu žmogaus gyvenimu, būna negerai. Žmogus visą gyvenimą dirba. O prieš mirtį ne visi gali pasakyti nesigailintys, kad gyvenime per daug dirbo. Knyga buvo mano hobis. Bet ką gali žinoti, gal leidykla dabar lieps rašyti nuolatos. (Šypsosi.)
- Tačiau minėjote, kad turite minčių išleisti keturis knygos tomus?
- Jei žmonės skaitys, Dievas duos sveikatos ir valdžios vyrai nesužlugdys knygų verslo. Mano mintyse visa ši istorija yra sudėliota į lentynėles. Manau, kad dar trimis ar keturiais tomais būtų galima ją papasakoti. Rašydamas knygą turėjau ir kitų darbų, kurių negalėjau atsisakyti.
Teko viską daryti vienu metu ir nustoti gyventi. Mano darbo diena trukdavo po 16 valandų. Buvo sunku, bet įdomu. Aišku, dabar, kai matau rezultatą, viskas atrodo kitaip.
