Televizijos žinių laidos, nors ir negalėdamos varžytis operatyvumu su interneto portalais ar radijo stotimis, vis dar išlieka pačiomis svarbiausiomis visuomenės informavimo priemonėmis. Juk sėdus prie televizoriaus nereikia dėti pastangų ieškant informacijos – per dešimt minučių pateikiamas svarbiausių, aktualiausių dienos įvykių koncentratas.
Taip pat svarbus ir žinias pristatančio vedėjo ar reportažą parengusio žurnalisto netiesioginis bendravimas su žiūrovu.
Su TV3 žinių vedėju Roku Petkevičiumi apie jo darbo subtilybes kalbėti galima bet kuriuo aspektu ‒ pradedant techninėmis detalėmis ir baigiant psichologiniais išgyvenimais. Žinių tarnyboje dirbantis beveik dividešimt metų jis atrodo vis dar kupinas entuziazmo.
Kokios yra gerai veikiančios žinių tarnybos ir vedėjo užduotys?
Visų pirma, tai yra komandinis darbas. Tikslas yra kuo skubiau, operatyviau surinkti informaciją, kad ji būtų perteikiama kuo abjektyviau, gerai patikrinta ir, aišku, idomi žiūrovui. Laikraščiai yra „talpesni“, o žiniose jau reikia pagalvoti, kad būtų įdomu. Imdamas spaudą gali versti puslapius pirmyn ir atgal, pasirinkdamas pranešimus, kurie tave domina, o jei išjungsi televizijos kanalą, atgal gali ir neįjungti taip greitai. Žinios turi išlaikyti žiūrovą.
Žiniasklaidai, ne tik Lietuvoje, dažnai keliamas „objektyvumo“ klausimas. Kiek žinių tarnyboms pavyks išsilaikyti nepasidavus išorinių jėgų spaudimui?
Visi kanalai stengiasi išlaikyti objektyvumą, nes kitaip sudegtų. Aišku, kiekviena laida, nebūtinai žinių, gali formuoti žiūrovą, rinktis savo pozicijas nagrinėdama vieną ar kitą temą, įvykį, labiau jį nušviesdama, bet dėl to laida netaps neobjektyvi. Dar yra ir žurnalistinės etikos taisyklės, kurios yra bendros ir galioja tiek televizijai, tiek spaudai.
Ar žinių tarnybos kartais nenutolsta nuo savo pirminių tikslų ir užduočių, t.y. nepradeda vaikytis sensacijų ir skandalų?
Žinia turi būti įdomi, nes kam reikia pranešti, kas vyksta kokioje nors Afrikos tautelėje, kurios įvykiai aktualūs tik jiems patiems ir jų kaimynams. Tarptautiniame naujienų pakete tai gauname, tačiau mums tai tolima ir nežinoma. Jeigu žinia įdomi, tada galima diskutuoti, ar tai yra sensacija, ar ne. Ir kas gi gali tiksliai pasakyti: „o, man tai yra sensacija!" Net ir kokios nors prekės pabrangimas žmones veikia skirtingai. Vienas pasakys „tai buvo įdomu, bet aš to laukiau ir tikėjausi“, „va, kaip netikėta, labai įdomu“ ‒ ir tau jau bus sensacija.
Vienaip ar kitaip pranešimas turi pritraukti, ar dažnai juos galime vadinti sensacingais ‒ nežinau.
Kokia proporcija, Jūsų manymu, į žinias turėtų patekti skirtingų sričių – politikos, verslo, kultūros, kriminalinės ar sporto naujienos?
Kaip yra pasakęs vienas žinomas žmogus – žinios yra gyvenimo mišrainė, tad nagrinėjant „kulinarine prasme“, galime žiūrėti, kas joje skaniausia, ko reikia dar, o ko nėra ‒ galima skirstyti įvairiai. Proporcijas vėlgi diktuoja dienos įvykiai: ko tą dieną yra daugiau, tai ir pateikiama.
Jeigu atsitinka koks nors tikrai neeilinis įvykis, beveik visa laida gali būti paskirta jam. Tada tos proporcijos bus visai kitokios. Jei įvyksta koks nusikaltimas, stichinė nelaimė arba išsprendžiama kas nors kokioje rezonansinėje byloje, tam vėl gali būti skiriama daugiau dėmesio.
Ar ne per daug eterio laiko, Jūsų manymu, užima kriminalinės naujienos?
Aš nesu nusistatęs neigiamai prieš pasakojimą apie kriminalus. Esu už tai, kad būtų laikomasi visų etikos reikalavimų: nerodyti mažų vaikų veidų, piktnaudžiauti kraujo, šiurpą kęliančiais vaizdais, taip pat įspėti žiūrovą, jeigu tokių yra. Aš manau, kad negalime nudažyti gyvenimo rožinėmis spalvomis, jei aplinkui vyksta baisūs dalykai. Tada vėl atsirastų tokių, kuriems tai nepatinktų...
Visuomet patenkintų žiūrovų niekada nebus. Prisiminkime sovietmečio patirtį, kuomet apie kriminalinius įvykius visuomenė praktiškai nebuvo informuojama. Be to, pažiūrėkite, kiek tų kriminalų yra – pora minučių.
Aišku, kad apie politiką daugiau šnekama. Visuomet norisi turėti daugiau ir gerų visiems žinių. Tokių turėdami mes visuomet džiaugiamės. Aš labai laukiu tos dienos, kai galėsiu visiems pranešti, kad Lietuvoje įvestas euras, labai norėčiau, kad tai įvyktų kuo greičiau. Buvo labai apmaudu pranešinėti, kad jį turi estai, bet neapversi įvykio aukštyn kojom, jeigu taip nėra.
O kaip su kultūros naujienomis? Toks įspūdis, kad jos dabar nustumtos į antrąjį planą?
Galima svarstyti, tarkime, ar parodos atidarymas yra žinių pranešimo objektas. Galvojama, kiek žmonių į ją nueis, kokią žiūrovų dalį jie sudaro. Jei renginys yra labai reikšmingas, jis atsirenkamas ir parodomas. O šiaip, tokioms temoms skiriamos specialios laidos, taip pat menininkai randą terpę ir pokalbių laidose, įvairiuose projektuose. Natūralu, kad tais dalykais daugiau domisi nacionalinė televizija, tačiau nei vienam komerciniam kanalui tai nėra užginta.
Informacijos sklaida intensyviai keliasi į internetą, ar pastebimai mažėja televizijos žinių laidų žiūrovų auditorija?
Lietuvoje didelė dalis žmonių gyvena provincijoje. Ten jie kompiuterių turi ne tiek daug kaip miestuose, o jei ir turi, ne visi pratę naudotis visomis teikiamomis galimybėmis. Taip pat, daugelis jų gyvena pagal ritmą ‒ žino, kad 18.45 val. reikia įsijungti žinias. Būtent tokiu laiku. Įprotis yra labai stiprus dalykas. Tam, kad jis pasikeitų, turi pasikeisti visa karta. Ypač tokie įpročiai, kurie suformuoti per dešimtečius. Todėl žinios stengiasi nustatyti pastovų laiką, išlaikyti žiūrovą.
Kaip pasikeitė žinių tarnybų darbas, žinių pateikimas nuo tada, kai Lietuvoje atsirado pirmieji komerciniai televizijos kanalai iki dabar?
Dvidešimt metų yra ne toks didelis laiko tarpas. Aš žiniose dirbti pradėjau 1992-iais, taigi mano stažas beveik toks pat. Galiu pasakyti, kad technologijų požiūriu nelabai kas pasikeitė. Televizija iš analoginės pamažu virsta į skaitmeninę, tačiau tai neesminiai technologijos pasikeitimai. Ir prieš dvidešimt metų buvo dirbama su vaizdo įranga, tik kompiuterinė grafika nebuvo tiek daug pažengusi. Televizinio interviu, reportažo principai, montažo dėsniai buvau jau tada. Galiu pasakyti, kad jau prieš 20 metų Lietuvoje buvo objektyvi ir laisva žurnalistika.
Tai žiniasklaida nepasikeitė į blogąją pusę?
Man atrodo, kad žurnalistika dabar mėgaujasi laisve ir tereikia jausti asmeninę atsakomybę kiekvienu klausimu, būti profesionaliam, nepamiršti profesinės etikos. Tarkime, netgi skaitydamas pranešimus apie kultūros naujienas, kartais randu, kad supainioti žanrai, pavardės. Žiniasklaidos Lietuvoje yra labai daug ‒ spauda, internetas, televizija, tačiau žiūrovų vos trys milijonai.
